RSS
Facebook
Susitikimą su Juliumi Keleru pradedame pokštaudami. Jis – ne tik poetas, bet ir fotomenininkas (beje, nemėgstantis fotografuotis), per metus įvairių šalių leidyklose sugebantis išleisti keturias skirtingų žanrų knygas. Nepaisant to, jis vis dar spėja išsimiegoti ir neprarasti gero ūpo. Sulig J.Kelero žodžiais „žmonės meilios būtybės, bet...“ mes persikeliame prie atokesnio stalelio sostinės Vokiečių gatvėje ir imamės nagrinėti naujausią 53 metų poeto knygą „Dviese apie meilę/ Zu zweit über die Liebe“ (išleido Naujosios Romuvos fondas).
Bendras J.Kelero ir Aldonos Gustas darbas pasaulį išvydo vos prieš mėnesį, todėl jos pirmasis pristatymas numatytas rugsėjo 19 dieną kartu su poeto bei fotomenininko paroda „Vilniaus šaligatviai“, kuri vyks Berlyne. Miestas pasirinktas neatsitiktinai – čia gyvena knygos bendraautorė, lietuvių kilmės vokiečių poetė Aldona Gustas. Anot paties J.Kelero, kitų pristatymų datos dar nėra aiškios, tačiau menininkas norėtų, kad A.Gustas atvyktų į Lietuvą ir Vilniaus knygų mugėje 2015 m. vasario mėnesį abu autoriai pristatytų „Dviese apie meilę/ Zu zweit über die Liebe“.
– Tai antrasis tokio pobūdžio leidinys. Bendrą knygą išleidote ir su lenkų poete Barbara Gruszka-Zych. Kokia šių dvikalbių poezijos knygų atsiradimo istorija?
– Tiek B.Gruszką – Zych, tiek ir A.Gustas buvau skaitęs anksčiau. Lietuvoje buvo išėjusi A.Gustas knyga „Briedžiai mano broliai“ – jei neklystu, 1982 m. O B.Gruszkos-Zych „Miegu su tavimi po oda“ kokiais 1999 – 2000 metais. Nedidelio formato knygelės pasirodė ne originalo kalba, o lietuviškai. Pirmąją buvo išvertęs Vytautas Karalius, antrąją poetės bičiulė Birutė Jonuškaitė.
Pradinė šių dvikalbių knygų idėja buvo pakankamai paprasta. Mano bičiulis, amerikiečių poetas, gyvenantis Niujorke, Vyt Bakaitis išvykdamas namo paliko man kalną į lagaminus netilpusių knygų. Viena jų buvo B.Gruszkos-Zych, pirmosios knygos bendraautorės, knyga. Perskaičiau, man patiko tekstai, jų minimalizmas. Žinoma, svarbiausia, jog esminė šios knygos tema buvo meilė.
Pamaniau, kad galėtume kartu išleisti knygą, tad susisiekiau su autore. Jai entuziastingai palaikant idėją teko susikurti tam tikrą kanoną, praversiantį ir kitai, dar planuose neegzistavusiai, knygai: abu būsimos knygos autoriai turi pasirinkti savo mėgstamo dailininko darbus. Taip knygoje atsirado nespalvotos Remigijaus Treigio ir Witoldo Mordzejiewskio fotografijos, o pažodinius vertimus iš lenkų kalbos atliko Tadas Žvirinskis.
Knygai pasirodžius Barbara atvažiavo į Vilniaus knygų mugę, ją pristatinėjome Rašytojų kampe. LRT renginį nufilmavo ir retsykiais jį galima pamatyti per „Kultūros“ kanalą.
– Jums taip patiko, kad nusprendėte išleisti dar vieną panašią knygą?
– Pirmąją knygą lydi tokia smagi istorija. Kadangi „Naujoji Romuva“ yra tokia leidykla, kuri knygas mieliau dalina nei platina per knygynus, aš pats asmeniškai kokią dešimtį knygų išsiunčiau įvairiems Lenkijos žurnalams bei pavieniams asmenims. Nors recenzijų buvo mažiau nei tikėjomės, vieną dieną gavau atvirlaiškį nuo lenkų režisieriaus Krzysztofo Zanussio. Jis rašė, kad knyga jam labai patinka, vieną vakarą skaito ją iš vienos pusės, kitą – iš kitos. Tai buvo toks mielas ir šiltas gestas, kas dabar „Ipod“ ir feisbuko laikais retai pasitaiko.
Tada smilktelėjo donchichotiška mintis – o kas galėtų būti kitos knygos bendraautorė? Taip sutapo, kad „Literatūroje ir mene“ tuo metu perskaičiau interviu su Aldona Gustas. Poetės šeimos istorija labai dramatiška. Mergaitė gimė 1932 m. Karceviškiuose, Mažojoje Lietuvoje, tačiau dar būdama visai maža kartu su tėvais 1940 m. pasitraukė į Vokietiją. Interviu A.Gustas išsamiai kalbėjo apie savo lietuviškumą, šaknis, poeziją ir dailę. Pagalvojau, kad norėčiau su ja bendros knygos.
Po to sekė pokalbis su Giedre Bartelt, vertėja. Pakalbinau ją per feisbuką. Giedrė pažadėjo pašnekėti su Aldona Gustas, kuri, mano džiaugsmui, ne tik sutiko dalyvauti šioje avantiūroje, bet ir ką tik buvo parašiusi ciklą apie meilę! Nusiunčiau jai pirmosios knygos maketą, džiaugiausi, kad jai ir Giedrei jis labai patiko. Taip ir pajudėjome. Giedrė puikiai išvertė mano tekstus į vokiečių kalbą, jos vyras vokietis suredagavo ir ši knyga nuo pradžios iki pabaigos pasirodė per rekordiškai trumpą laiką – tris mėnesius.
– Taip greitai?
– Tiesiog darbas vyko operatyviai. Tuo metu turėjau parašęs tris nedidelius ciklus, Aldona – vieną, 100 eilučių. Giedrė išvertė Aldonos ir mano ciklus, atidžiai suredagavome. Galutinę lietuvišką redaktūrą atliko Andrius Konickis.
Lietuvių kalba yra subtili. Ne visi išversti vokiški tekstai į mūsų kalbą iš pradžių skambėjo tinkamai, nes vokiečių kalba šiurkštesnė, o Aldona mėgsta lingvistiškai eksperimentuoti. Tad siekiant tobulybės man, kaip vertimo redaktoriui, o vėliau ir Andriui Konickiui, teko šiek tiek paplušėti.
– Papasakokite daugiau apie A.Gustas.
– Ji visą gyvenimą pragyveno Vakarų Berlyne. Manau, ją būtų galima lyginti su Jonu Meku. Ji, kaip ir Jonas, yra savamokslė. Šiek tiek po Antrojo pasaulinio karo ji dalyvavo įvairiose rašytojų grupėse, kartu su garsiausiais vokiečių rašytojais, pavyzdžiui, su Gunteriu Grassu, Nobelio premijos laureatu. Jonas savaitgaliais, po darbo mokėsi fotografuoti, filmuoti, Aldona – rašyti bei piešti. Jei labai nori, gali padaryti stebuklą. Aldona – ne tik poetė, bet ir dailininkė, garsi Vokietijoje. Jos piešinių rasite ir knygoje.
Autorė man juos padovanojo, tačiau buvo viena sąlyga. Jie atiteks man tik tuomet, kai bus išleista knyga (viskas turi vykti pagal taisykles). Ir nors autorei jau 82 metai, piešiniuose visur skleidžiasi galingas erosas, liejasi moteriškų formų linijos. Aldona buvo ištekėjusi už vokiečių rašytojo, rašiusio istorines mokslines knygas. Ji visą gyvenimą pragyveno su juo, labai jį mylėjo. Galbūt todėl visi jos piešiniai ir tekstai apie meilę. Įmanoma, jog kai kam pasirodys, kad kai kurie jų patrauklūs, bet sykiu ir keistoki. Man asmeniškai keisčiausias – „Meilė tai yra šampanas ant duonos“. Kita vertus, turbūt galima surasti kažkokį kampą, iš kurio pažvelgus viskas paaiškėtų. Ar meilė yra, kaip šampanas...
– Kaip išsirinkote komandą, kuri dirbo prie knygos?
– Aš labai norėjau, kad knyga būtų iliustruota Eglės Kuckaitės, vienos geriausių grafikių Lietuvoje, darbais. Nudžiugau, kai ji labai maloniai sutiko prisidėti. Visi komandos dalyviai puikiai dirbo, nekilo jokių problemų. Knygos dailininkė, kaip ir prieš tai buvusios „vėliau, gerokai vėliau“, – Edita Namajūnienė iš Vilniaus dailės akademijos leidyklos. Ji daugelio mano knygų dailininkė – patikima, profesionali, kūrybiška ir tolerantiška. Epitetų sąrašą galėčiau tęsti.
Knyga minimalistinė, joje mažai teksto. Manau, tai yra pakankamai patrauklu. Nors vienas bičiulis iš Vilniaus dailės akademijos gana rimtokai paklausė, kodėl aš netaupąs popieriaus: „Reikėjo sudėti viską į vieną puslapį ir būtų puiku“. Pamaniau, kad juokauja, tačiau jis visada sako, kad poezija jam yra nepažinta žemė. O šitoje knygoje žodžiai gali kvėpuoti tuštoka puslapio erdve palikdami vietos skaitytojo vaizduotei.
Ši knyga išėjo tokia, kokios ir norėjau. Iš esmės, bent jau man, buvo įkūnytas absoliutas.
– Kokius jūsų ciklus skaitytojas ras knygoje? Ar jie visi apie meilę, kurią mes pažįstame?
– Kai perskaitysite, pamatysite, kad knygoje meilė yra kitokia nei toji, kurios galėtų tikėtis patiklus skaitytojas. Bent jau mano dalyje tai ne tiek vyro ir moters meilė, bet ir kitos šio galingo jausmo formos. Vienas ciklas – tai pokalbis su vaikyste – per vaiką, kurio indeksas – vaikų darželis. Kitas – haiku stiliumi parašytas ciklas apie aguoną. Aguoną kaip visatos simbolį, kuris įvairiais būdais koreliuoja su žemiškaisiais ir idealiaisiais meilės aspektais. Trečiasis – apie įsivaizduojamas filmų pabaigas, apie tai, kaip gali baigtis filmas, kuriame dalyvauja jis ir ji. Visur yra meilė.
– Ar knyga patiko ir A.Gustas?
– Aldona, pamačiusi knygą, buvo labai laiminga, tiesiog pašėlo, jai taip patiko rezultatas (bent jau taip man sakė). Ačiū Dievui, kad patiko, nes šiaip Aldona, kiek suprantu, griežta moteris. O aš jau minėjau, kad man ši knyga beveik tobula. Gal kai praeis šiek tiek laiko, jau norėsiu išimti porą tekstų, o gal ir ne.
– Kodėl būtent moteris renkatės savo knygoms?
– Nesu vyrmylys (juokiasi). Tiesiog jaučiu, kad taip turi būti. Noriu, kad skleistųsi poliariškumas, priešprieša. Man taip įdomiau. Spėju, kad ir skaitytojui. Kita knyga bus su latvių poete, kurią labai gerai pažįstu. Ji žinoma Latvijoje, populiari Vokietijoje – tai Amanda Aizpurietė. Ji irgi entuziastingai priėmė pasiūlymą. Amanda man parašė: „Juliau, juk kiekvienas eilėraštis yra apie meilę“. Ir iš tikrųjų taip ir yra.
– Kas jums yra meilės lyrika?
– Meilė yra visa organizuojantis, visa apimantis jausmas. Kaip andai sakė vienas iš septynių svarbiausių sengraikių filosofų Empedoklis. Jis porino apie du polius – meilę ir neapykantą. Meilė sujungia visus elementus, o neapykanta juos išdrasko. O tada meilė vėl turi viską sujungti. Tai apie tą žemiškumą ir tą dieviškumą ir sukasi viskas. Kaip ir mano ciklas. Kaip ta aguona, kuri irgi blaškosi tarp žemės ir dangaus. Ji gali būti bet kas, gali atspindėti viską, ką mes įsivaizduojame. Man ta gėlė yra beprotiškai gražus dalykas. Esu ir haiku knygą apie tai paruošęs, bet dar jos nenoriu niekam rodyti.
– Manote, kad jai dar neatėjo laikas?
– Manau, kad nepadoru tiek daug knygų išleisti, nors viena turėtų išeiti Maskvoje, o vaikiška ir eseistikos rinktinukė – Lietuvoje. Taigi teks palaukti.
– O nesinori didesnių tiražų?
– Žinoma, būtų smagu, jei daugiau žmonių susipažintų su šiomis knygomis. Kita vertus, o kam? Girdėjau, kad kai kurios Ernesto Hemingway knygos pasirodė vos keliolikos egzempliorių tiražu.
– Tuomet išduokite, kas laukia po knygos su Latvijos poete?
– Kartais juokauju, kad pasaulyje 192 valstybės, ir su kiekvienos iš tų šalių man artima poete norėčiau parengti po bendrą knygą. Deja, tada tektų labai ilgai gyventi. Kita vertus, kodėl ne. Viskas priklauso nuo įvairių veiksnių, pirmiausia dvasinės ekstazės, kiek dar gali sukurti. Paskutinėje knygoje viskas tiek išvalyta ir tiek sutvarkyta. Net jos viršelio spalva man patinka (juokiasi). Nors dailininkė sakė, kad toji spalva komercinė.
– Iš kur tiek jėgų ir idėjų knygoms? Iš kur tiek įkvėpimo?
– Charakteris toks. Tiesiog taip noriu gyventi, visada taip norėjau.
– Ar galėtumėte knygas „Dviese apie meilę“ pavadinti knygų serija?
– Nenoriu to vadinti serija, man iš esmės nepatinka serijos. Serialus palieku tam, kam tai tinka. Ten viskas vyksta pagal kažkokį apibrėžimą. Tai kažkas unifikuojančio, vienodinančio, tarsi apvelka darbus vienodais kostiumais. Bet neišvegiamai tai vis tiek yra kažkoks audinys... Suprantu, kad tam tikra prasme tai yra serija, bet man nesinori šių knygų vadinti serija. Jos ir susijusios ir podraug visai atskiros.
– Galbūt tema – meilė – šiek tiek komercinė?
– Galbūt. Tačiau dar Platonas meilę skirstė į kelias dalis, ir tik viena jų buvo meilė vyrui arba moteriai. O viena dalis ir kone svarbiausia – intymumas. Viliuosi, kad skaitytojas pajus tai šioje knygoje. Pasak Platono, aukščiausia meilės forma – tai meilė sau. Tai reiškia, kad turi kurti save. Jeigu tu nekuri savęs, tai jau nėra meilė ir apie jokį kosmosą kalbėti bergždžia.
– Ką jums apskritai reiškia kūryba?
– Tai turbūt mano gyvenimo būdas, privaloma kraujo grupė. Tiesiog turiu daryti tai, ką turiu.
– Panašu į pašaukimą.
– Tikėčiau ir tikėčiausi. Daug pašauktų, maža išrinktų. Kai kam nors skiri savo gyvenimą, tai negali būti bergždžia. Šviesaus atminimo poetas Marcelijus Martinaitis sakydavo, kad kartais iš poeto lieka tik viena metafora. O kartais, kaip teigė prancūzai, tik vienas žodis. Tačiau ir vienas žodis gali keisti mūsų pasaulį, mūsų pasaulio vertinimą. Gali pamatyti priešais stovintį suoliuką visai kitaip, pamatyti, kad čia kažkas sėdėjo, galbūt įsimylėjėliai, galbūt žaidė vaikai ar smurksojo senas tapytojas, neseniai praradęs žmoną. O dabar suoliukas tuščias. Tačiau jame liko istorija.
Šaltinis: www.lrytas.lt
0 komentarai