Julius Keleras. In memoriam drugeliui

nebeatplėšiamas, išgaravęs bučinio drugelis
amžinai lieka baltas, sakytum
akinamai švari paklodė, pakabinta
džiūti atminties ekranuose

pripažinkim, jis buvo brasta, jungusi lūpas,
balta drobulė, sauganti lūpų akimirkas,
lietaus ir parko sužadėtuvių liudininkas,
šilko raištis dovanų kiekvienam tavo vokui

jis kalbėjo daugiau nei Vilnelės tarpukriokliai,
jis buvo su tais, kurie nežadėjo nelaisvės,
jis buvo žodis, vienintelis galimas žodis,
slapta moneta, neiškaldinta niekur kalyklose

ir štai jo nebėr, kaip nėra praėjusios vasaros,
tačiau kaip paaiškint, jei plazda kažkas sausio naktį –
sakytum, paklodė kieme padžiauta ar ištirpusio sparno
dėmė, kur liko tarp pirštų suspaudus