RSS
Facebook
Sanctus, Sanctus, Sanctus
Dominus Deus Sabaoth.
Pleni sunt caeli et terra gloria tua.
Hosanna in excelsis.
Benedictus qui venit in nomine Domini.
Hosanna in excelsis.
„Sanctus, Sanctus, Sanctus“- tai himnas, susidedantis iš dviejų dalių, kalbamas arba giedamas iškart po prefacijos. Pirmoje jo dalyje šlovinama, išaukštinama Švenčiausioji Trejybė, jos šventumas, visagalybė ir kilnumas. Pranašas Izaijas (Iz VI) ir šv. Jonas (Apr IV) Apreiškime girdėjo serafinus nenutrūkstamai giedant Dievui danguje “Sanctus, Sanctus, Sanctus” – “Šventas, Šventas, Šventas” – todėl jis ir vadinamas serafiškuoju himnu. Antroje šio himno dalyje randame žodžius, kuriuos giedojo liaudis Išganytojui įžengiant į Jeruzalę jo triumfo dieną, todėl himną taip pat vadina triumfuojančiu.
Žinoma, kad jau nuo apaštalų laikų jis buvo įtrauktas į liturgiją. Apie jį užsimena pirmieji Bažnyčios tėvai ir rašytojai. Jį randame visose liturginėse tradicijose.
Popiežius Sikstas I II -ojo a. pradžioje (114-127 m.) suteikė teisę krikščioniškajai tautai jį giedoti kartu su kunigu. Tai taip pat įrodo himno atsiradimo senumą šv. Mišiose.
Šiame himne Tris kartus giedamas žodis “sanctus”, kad:
I - išreikštų asmenų Trejybę Viename Dieve;
II – išreikštų, kad Dievas yra pats šventumas, šventumo gelmė, iš kurios visą savo šventumą semia ne tik angelai ir žmonės, bet ir pats Viešpats Jėzus Kristus kaip spinduliai ima savo šviesą iš saulės.
Dievuje slypintis šventumas išplaukia iš Dievo ir Jį išgražina. Dievas yra šventas savo visagalybe, teisingu griežtumu, begaliniu gerumu, nesuvokiama meile ir kitais dalykais. Labiausiai Dievui garbė teikiama, kai šlovinamas Jo šventumas. Todėl pranašas Izaijas ir apaštalas Jonas girdėjo tik danguje šlovinamą Dievo šventumą, Todėl ir pats Viešpats Jėzus dažnai kalbėdamas apie Dievą Tėvą sakydavo: “Šventasis Tėve”.
„Dominus Deus sabaoth“. Izaijas girdėjo serafinus šlovinant Dievo šventumą, didelės kariuomenės Viešpatį, sabaoth; Tuo jie išpažino Jį kaip viso gyvenimo šaltinį, savo ir viso pasaulio būties šaltinį, nuolankiai, nusižeminę dėkodami, tardami dėkui. Visa, kas egzistuoja, ne tik angelai ir žmonės, bet ir visa kita, kas turi būtį, yra apimta šituo sabaoth, kuris reiškia galybę. Hebrajiškas žodis “sabaoth” reiškia “visatos galybes”. Taigi, čia turima omeny ne tik paprastos žmogiškos galybės, bet ir angelai, ir visa kūrinija. Šiame žodyje telpa ir tos galybės, kurios aprašytos Laiške Efeziečiams: “Kunigaikštystės ir valdžios danguje” (Ef 3, 10). Tas galybes mini ir Nikėjos Credo: “visibilium et invisibilium” (“regimi ir neregimi dalykai”). Gyvenimas- tai didelė Dievo dovana, nes tarp nieko ir būties yra neišmatuojama terpė dėkoti Dievui ir šlovinti Jo šventumą ir rodyti pagarbą Jo geradarybei. Šventa pareiga yra Jį garbinti. Tai serafinai atlieka tada, kada visos kūrinijos vardu šlovina Dievą, visos prasmės ir šventumo šaltinį, Dominum Deum sabaoth.
„Pleni sunt caeli et terra gloria tua“. Dangūs coeli apimą trigubą dangų, dažnai Šventajame Rašte rašoma apie:
I – žemišką dangų, erdvę tarp žemės ir saulės, mėnulio, žvaigždžių, pripildytą gyvūnijos, nesuskaičiuojamos skrendančių dangaus paukščių, kurie Šventajame Rašte vadinami šio dangaus šeimininkais volucres coeli, gausybės.
II – dangų – žvaigždėtą skliautą, erdvę, kurioje yra miriadai rutulių, vadinamų dangaus kūnais, sukurtų pagal aukščiausiąją tvarką ir besisukančių pagal dėsnius.
III – aukščiausiąjį dangų, terpę, kur yra angelų ir šventųjų buveinė, kur Dievas leidžiasi matomas išrinktiesiems ir pripildo juos džiaugsmo ir laimės. Tie dangūs ir žemė yra pilni Dievo galybės.
Plenus, pilnas, reiškia baigtinumą, už kurio yra tik nežinomybė, neaprėpiamumas. Dangūs ir žemė yra pripildomi, šlovinant Dievą, Jo garbę skelbiančiais darbais, ir nėra erdvės, vietos ar užkampio, kur nebūtų garsiai skelbiama Dievo visagalybė, šlovė, išmintis ir gerumas. Dangus yra matomas ir žemė yra pripildyta Dievo stebuklų, Jo visagalybės ir išminties.
Teisingai šv. Jonas (Apr V, 13) liudija: „Ir girdėjau, kaip visi kūriniai, esantys danguje, žemėje, po žeme ir jūroje, ir visa, kas juose yra, skelbė:
„Sėdinčiajam soste ir Avinėliui
tebūnie gyrius ir pagarba, ir šlovė,
ir valdžia per amžių amžius!”.
„Hosanna in excelsis“. Šv. Jonas Evangelistas Apreiškime girdėjo, kad šventieji iš pradžių teikia garbę ir šlovę Dievui, sėdinčiame soste, o po to Avinėliui, nužudytam už pasaulio nuodėmes. Šia tvarka seka ir Bažnyčia giedodama himną, kuris yra kaip betarpiškas perėjimas prie svarbiausios aukos dalies.
Hosanna reiškia – saugau prašau – ir talpina stiprų prašymą į Dievą. Tai prašymas, būnant pripildytam Viešpaties džiaugsmo, kad Viešpats, kurio garbėje šis šauksmas išreiškiamas, apsaugotų prašantįjį nuo piktų kėslų.
Visa frazė hosanna in excelsis reiškia prašau, Viešpatie, kuris gyveni aukštybėse, saugok garbę.
"Benedictus, qui venit in nomine Domini". Žodžiai benedicere ir benedictus naudojami palaiminimuose, kai šloviname mūsų geradarį už jo suteiktą gerumą. Pirmą kartą liaudis taip giedojo, kai iškilmingai į Jeruzalę įvesdino mūsų Viešpatį Išganytoją.
"Qui venit in nomine" (kuris ateina Viešpaties vardu) – kuris duotas ir siųstas per Viešpatį. Viešpats Jėzus tiek daug ir didelių stebuklų padarė, kad net labiausiai užkietėjusieji turėjo pripažinti, kad Jis yra Dievo siųstas. O liaudis, nors ir klaidinama fariziejų, garbino Viešpatį Jėzų ir liudijo Jį su didžiausiu tikėjimu, išpažino Jį didžiu pranašu, kuris atėjo Viešpaties vardu. Ir čia yra priežastis didelio, džiūgaujančio šūksnio: „palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu“.
Kunigas, tardamas sanctus, sudeda rankas ir žemai nuolankiai lenkiasi, nes to reikalauja pats savo reikšme dangiškasis ir serafiniškasis himnas, ir iš tikrųjų žemė perima jį iš dangaus. Taip pat reikalinga ir visa bendruomenė, kuriai kunigas gieda. Kai ištariamas benedictus, kunigas atsitiesia ir žegnojasi, kad parodytų tinkamą angelų palydėjimą, jų pripažintas ir su jais sujungtas, pasiruošęs susitikti su Išganytuoju, kuris tuoj turi ateiti ant šio altoriaus.
Amen.
0 komentarai