Dailininkas Sigitas Staniūnas: „Esu užgrūdintas senas vilkas“ (II)

– Tenka pataikauti klientams?

– Aš visą laiką to vengdavau ir tai galbūt yra pliusas, tai pelnė tarptautinę reputaciją. Dabar kiek lengviau, nes mažiau kiti ką nors aiškina: „perdažykit man šitą“ arba „būtų gražu...“ Žmonės priima mano sukurtą harmoningą pasaulį taip, kaip jiems artima. Žiūri į mano kūrinius kaip į tam tikrą aukšto kultūros lygio vertybę, kuri penkis šimtus metų gali nepakeisti spalvų, nes nutapyta tokiomis technikomis ir dažais, kuriais Europoje buvo kuriama prieš penkis šimtus metų.

Šiais laikais yra daugybė meno formų, aš matau labai daug artimų dalykų sau ir domiuosi viskuo. Bet turiu savo tvirtą požiūrį. Man, aišku, labai malonu, kad žmonės nori užeiti į galeriją, kad jiems patinka. Juk, be visų tų įvykių, čia lankosi ir muziejų direktoriai, ir įvairiausi kultūros žmonės, ministrai, ambasadoriai.

– Menininkas turi būti drąsus žmogus?

– Taip. Be šito būtų labai sunku. Bet be talento irgi nieko nebūtų. Aš labiau susidomėjęs, kaip sukurti meną, kuris turi harmoniją, prasmę. Jau aiškiai suprantu, kuriems mano kūryba patinka, o kuriems – ne. Jeigu jums sakau, kad saulėta diena, o jūs fortepijonu negrosite trankiai, bet ieškosite asociacijų tai išreikšti. Tai universali kalba, kurią žmonės supranta nepaisant religijų, kultūrų skirtumų, odos spalvos. Kai kas žmogiška. Būna didžiulis džiaugsmas, kai paveikslas pavyksta ir tu tai jauti. Manau, kad kiekvienam menininkui sunkiausia ir ilgiausiai trunka tai pajusti.

– Jūsų paveikslai kabo ant daugybės įžymybių sienų, tokių kaip Stingo, Hillari Clinton, Bruce’o Williso, Boriso Grebenščikovo...

– Žinote, yra kolekcininkų, kurie iš viso nenori, kad jų pavardė būtų minima. Aš tikrai vengiu to pamaiviškumo. Taip, tai yra tam tikras rodiklis, bet daug mano kūrinių kabo įvairiose kolekcijose ir Kinijoje, ir Brazilijoje – tenka ką nors paaukoti, kad gyventum.

Man nereikia perdėtos prabangos – man svarbu, kad galėčiau gyventi ir kurti. Šiaip ar taip, mano kūriniai neabejotinai turi tam tikrą vertę.

– Kaip įvertinate savo kūrinius?

– Aš netapau, kad užsidirbčiau. Vienas inteligentas iš Sankt Peterburgo kartą yra pasakęs, kad gero meno pardavinėti negalima, nes tai yra liaudies, kultūros turtas. Stengiuosi vengti tokių dalykų. Pavyzdžiui, manęs prašo: „Gal tu man gali ką nors tokio?..“ Ne, negalėčiau. Sugalvoju ką nors, kaukę užsidedu. Kartais iš tikrųjų jaučiu džiaugsmą, kai sužinau, kad mano kūrinys kabo šalia Pablo Picasso arba Amedeo Modigliani, arba kokioje privačioje galerijoje. Ir Olandijos karalienė džiaugiasi paveiksliuku. Mes dažnai giriamės dalykais, kurie to neverti.

Tikrai išgyvenu džiaugsmą, kai pamatau, kad mano tapybą supranta ir brazilų, ir Lietuvos vaikai, ir vidutinio amžiaus žmonės, ir senukai.

– Gitara jums labai brangus daiktas?

– Aš žaviuosi gitara nuo mažens. Mano amžinatilsį tėvai buvo mokslininkai, bet turėjo pomėgį domėtis klasikine gitara, įvairiomis gitaros mokyklomis: prancūzų, ispanų, italų. Aš pagrodavau ta gitara, bet po to pradėjau vis daugiau piešti.

– Lietuvoje žmonės pamažu pradeda labiau suprasti meną?

– Neabejotinai žmonės jau pasiblaškė po pasaulį, po Europą, aplankė muziejus – kitaip pradeda žiūrėti. Bet nemanau, kad ir kitur pasaulyje yra kitaip.

Nors kai kuriems žmonėms paveikslas būtų paskutinis dalykas, kurio atsisakytų. Britai juokauja, kad šiais laikais geriau turėti paveikslą ant sienos nei lėšų banke. Geras menas visada turi tam tikrą kylančią vertę. Ir tie sovietiniai mitai apie menininkus, kad tik po mirties bus kažkas, yra absurdas, visiška netiesa.

– Jus žeidžia toks požiūris?

– Atrodo, nors ir viskas nuostabu, bet žmonių vertybių skalė ir požiūris į menininką posovietinis. Atseit džiaukis, kad nedirbi fabrike ir nerašai lentelių ant durų.

Aš esu pripratęs, užgrūdintas senas vilkas. Nekreipiu į tai dėmesio, tiesiog vengiu tokių žmonių ir negaištu laiko gilindamasis į jų inteligencijos koeficientą, nes jis tikrai yra arti minusinio. Juodaodis, nemokantis kalbos, ar kas nors kitas iš džiunglių kartais labiau supranta meną savo žmogiškumu nei pragmatizmo apsėsti žmonės. Čia tas pat, kas mylėti grožį. Aš neįsivaizduoju, kaip galima gyventi be šito. Kiti gal gali?

– Būna, kada nedirbate?

– Įdomus klausimas, nes faktiškai tai ir yra kūryba. Arba galvoji apie meną, arba galvoji, ką dar nutapyti.

Darbų yra visada: paruošti dažus, paletes, teptukus, kad būtų galima pradėti kurti. Kiekvienas turi tam tikrą ritualą, susiformuoja tradiciją, kuri padeda geriau kurti. Man būna įvairiai – reikia išmokti save pagauti, klausytis savęs. Būna, pajuntu, tarsi koks angelas važiuotų ranka, – bet kokia spalva, kurią palieti, atrodo būtent ta, kurios reikia. Būna, kad reikia kamuotis, vaikščioti, išgyventi. Man atrodo būtina kažkiek išgyventi paveikslą, nes tada pavyksta įdėti tikrumo, paslapties, kurios turiu savo viduje.

Mėgstu atsidurti gamtoje. Nesu iš tų, kurie nemėgsta bendrauti, man patinka viskuo dalytis su žmonėmis. Neseniai sukūriau aštuonių kūrinių ciklą Mombasoje (miestas Kenijoje). Turėjau galimybę kelias dienas pažiūrėti į žvėris – ten daugybė kilometrų stepių, kur gyvena žirafos, drambliai, kitokie gyvūnai. Mane daug kas domina: ir teatras, ir koncertai, ir paprasčiausiai išeiti pasivaikščioti.

Įdomi darbo specifika – tam tikra prasme tapytojai irgi yra inteligentai, bet dauguma vaikšto dažytomis rankomis. Būna, galvoji: būtų gerai į kokį renginį nueiti, bet kol nusivalysi rankas... Geriau dar padirbėti.

Šaltinis: www.lrytas.lt