Dvasios gyvenimas

Šv. Nilas Sinajietis. Apie palaidumą (Komentaras)

× 6/03/2014

„Šv. Hilarijono gundymas“. Octave Tassaert, 1857 m.

Šis tekstas yra parašytas vienuolio - vienuoliams. Todėl jo mokymas apie skaistumą turi jam būdingą pobūdį. Tačiau ir ne vienuolis daug ko gali išmokti iš šio teksto, nes visi be išimties krikščionys yra pašaukti skaistumui.

1. Susivaldymas (εγκράτεια) gimdo skaistumą (σωφροσύνη) (1); pataikavimas pilvui yra paleistuvystės motina.

2. Aliejus maitina lempelės šviesą; bendravimas su moterimis įžiebia pasitenkinimo (ἡδονή) liepsną.

3. Bangų mūša nepakrautą laivą blaško tai šen, tai ten, - o palaidumo svarstymas (λογισμός) - nesuvaldytą protą.

4. Palaidumas ima į sąjungininkus sotumą, stojasi į proto priešų gretas ir iki galo grumiasi su juo.

5. Mylintis atskirtį tyloje (ἡσυχίαν) sunkiai pasiekiamas šio priešo strėlėms; įsimaišęs į minią jo žalojamas be paliovos.

6. Moters žvilgsnis - tai nuodinga strėlė, kuri žaloja sielą ir užteršia ją nuodais. Kuo labiau ši žaizda įsisenėja, tuo labiau plinta.

7. Kas saugo save nuo šių strėlių, tas nevaikšto į daugybės žmonių susirinkimus, neklajoja išsiblaškęs švenčių dienomis. Nes geriau likti namie ir ilsėtis (σχολάζειν) maldose, nei, norint paminėti šventes, tapti priešų grobiu.

8. Jei nori būti skaistus, venk susitikimų su moterimis, niekada neduok joms laisvės drąsiai su tavimi elgtis; nes pradžioje jos, ar tikrai turi, ar veidmainiškai rodo pagarbą, po to drįsta daryti ką nori. Pirmojo susitikimo metu būna nuleidusios žvilgsnį, kalba - trumpai, su atjauta spaudžia ašaras, padoriai apsirengusios, graudžiai dūsauja, klausinėja apie tyrumą ir įdėmiai klauso. Matai jas antrą kartą - jų žvilgsnis kyla šiek tiek aukščiau, o trečią - begėdiškai žiūri šypsodamos, netgi mėgaujasi garsiu juoku. Galų gale, ateina pasipuošusios, aiškiai tau kiša savo nuomonę, žiūri žvilgsniu, sukeliančių aistrą, kelia antakius, neduoda ramybės blakstienoms, apnuogina kaklą, visame kūne aptinka malonumą, taria žodžius, glostančius pasitenkinimą, pačiu balso skambesiu bando užgniaužti klausą, kol visomis jėgomis neapkausto sielos.

9. Geriau eiki prie degančio laužo, nei prie jaunos moters, kol jaunas: nes pajutęs ugnies artumo keliamą skausmą, kaipmat atšoksi, o pamyluotas moteriškų kalbų, greit nenueisi.

10. Veši žolė, auganti prie vandenų; ir palaidumo aistra - moterų bendrystėje.

11. Kas pripildo pilvą ir žada išsaugoti skaistumą, tas panašus į tvirtinantį, jog sustabdys ugnies, deginančios šiaudus, galią. Kaip neįmanoma sulaikyti ugnies, plintančios po šiaudus, veržimosi, taip neįmanoma sustabdyti veržimosi į paleistuvystę, kuris užsiliepsnoja pasisotinus.

12. Stulpas remiasi į pamatą; palaidumas remiasi į sotumą.

13. Patekęs audron laivas skuba į uostą; ir skaisti siela ieško dykynės (ερημίαν) (2). Laivas bėga nuo jūros bangų, grasinančių pavojumi, o siela - nuo moterų veidų, nešančių pražūtį.

14. Puošnios moters pavidalas (μορφή) skandina baisiau už bangas. Iš bangų, dėl meilės gyvenimui, dar galima išplaukti; moters pavidalas, pavergęs, priverčia atsisakyti ir pačios gyvybės.

15. Dykumos krūmas saugus nuo ugnies; ir skaistusis, toli nuo moterų, saugus nuo palaidumo aistros užsiliepsnojimo. Nes kaip prisiminimai apie ugnį nesudegina minčių, taip ir aistra bejėgė, kai nėra jai maisto.

16. Jei pasigailėsi priešininko, tai turėsi priešą; jei pasigailėsi šios aistros, tai ji sukils prieš tave.

17. Žvelgimas į moterį nesusivaldžiusiame žadina palaidumo aistrą, o skaistųjį skatina šlovinti Dievą.

18. Jeigu palaidumo aistra bendraujant su moterimis bus rami, - netikėk jos beaistriškumo (απάθεια) pažadais. Ir šuo, apsuptas minios, vizgina uodegą, bet, kai iš jos išeina, iškart ima rodyti būdingą jam piktumą.

19. Kai prisiminimas apie moterį taps beaistriu, tada daryk išvadą, jog įžengei į skaistumo ribas. Kol gi įsivaizduojamas vaizdinys griebia tavo sielą, žinok, kad ši dorybė - vis dar tau svetima. Bet ir pirmuoju atveju nesustok ties tokiais svarstymais ir ilgai nebendrauk mintyse su moters atvaizdu; nes ši aistra mėgsta sugrįžti, - ir jos pavojus - artimas.

20. Kaip saikingas lydymas išvalo sidabrą, taip, viršijus saiką, sidabras gadinamas; taip ir skaistumo įgūdį gadina ilgalaikis mintinis moters įsivaizdavimas (φαντασία).

21. Nebendrauk ilgai su pasirodžiusiu tau veidu, kad jis neuždegtų tavyje palaidumo aistros ir nesudegintų tavo sielos kluono.

22. Kaip žarija, ilgai palikta šiauduose, sukelia liepsną, taip pastovus prisiminimas apie moterį uždega pasitenkinimą.

PAAIŠKINIMAI

(1) σωφροσύνη (sophrosyni) - dorybė, kurią VU Senosios graikų kalbos morfologinis žodynas siūlo versti kaip: 1. protingumas, sveikas protas; 2. susilaikymas, santūrumas, kuklumas.

Šis žodis yra padarytas iš dviejų sandų - sophron („išmintingas“) ir syni (daugmaž atitinka lietuvišką priesagą „-umas“). Juos yra išsaugojęs slaviškas vertinys цело-мудрие. Sophrosyni priešybė - „mania“ (μανία), šėlas.
Romėnų poetas Juvenalis aiškino sophrosyni dorybę posakiu „mens sana in corpore sano“ (sveikas protas - sveikame kūne). Nors sophrosyni Šventųjų Tėvų literatūroje reiškia teisingą seksualinį gyvenimą, sophrosyni yra glaudžiai susieta su iš šio teisingo gyvenimo kylančiu sveiku protu, nepavergtu palaidumo aistros. Sophrosyni nereiškia celibato - pavyzdžiui, šv. Grigalius Nazianzietis santuokinius lytinius santykius vadina skaisčiais, jie neprieštarauja sophrosyni. Sophrosini prieštarauja pasileidimas, svetimavimas.
Taigi, įgyjęs skaistumo dorybę žmogus pasidaro būdresnis, jo protas tampa sveikesniu. Tai yra priežastis, kodėl šv. Nilui Sinajiečiui „susivaldymas gimdo skaistumą“, t.y. susilaikymas nuo seksualinių nuodėmių, minčių ir darbų, blaivina protą.
(2) ἔρημος (erimos) - šis žodis graikiškai reiškia „dykumą“, tačiau turi ir platesnę reiškmę. Tai - bet kokia vienuolio atskirties, buvojimo pavieniui nuo kitų žmonių, vieta. Vienuolis, gyvenantis tokioje atskirtyje, vadinamas ἐρημίτης (erimitis, eremitas)

KOMENTARAS

Šv. Nilo Sinajiečio svarstymai apie palaidumą, kaip ir kiti jo svarstymai, pasižymi gilia antropologine įžvalgą, kurią kai kurie psichologai vadina „Dykumos Tėvų psichologija“. Tai - ypatingas žmogaus mąstymo, jo aistrų, polinkių, jų dėsningumų nupasakojimas simboline kalba, besiremiantis asmenine patirtimi. Ši patirtis atskleidžia daugiau žmogiškosios prigimties dėsningumų, nei pasaulietis gali pažinti per visą savo gyvenimą, nes atsiskyrėlis dieną ir naktį narsto savo sielos gelmes ir stengiasi įveikti savo aistras.

Vienas iš tokių pastebėjimų, kylantis iš asketinės patirties - moters vaizdinio (morphe, phantasia) vaidmuo palaidumo ydoje. Šventasis puikiai pastebi, jog yda - tai žmogaus ir blogio dvasios (šiuo atveju, palaidumo) tarpusavio santykis, kuriame konkreti moteris, kaip asmuo, yra paneigiama. Ji ten nedalyvauja.

Jei pas atsiskyrėlį ateis konkreti moteris, sakykim, Ona, tai palaidumo aistra atsiskyrėlį kankins ne dėl to, kad jis mylėtų Oną, o todėl, kad jį gundys Onos pavidalas (morphe), kuris ims rodytis kaip priemonė patenkinti geismą. Pradėjęs svajoti apie kūniškus santykius su ta moterimi vienuolis tik žais su pavidalu, su fantazijomis, bet pati moteris neturės jam reikšmės. Net jeigu sugundytas jis įsijungs į santykius, moteris tebus paversta priemone aistrai patenkinti, atsiskyrėliui rūpės ne Ona, o jos, kaip aistros objekto, pavidalas. Tai nebus meilė, o patenkinus aistrą, atsiskyrėlis netaps nuo to laimingesnis - aistra atsinaujins dar žiauresniu pavidalu.

Šios įžvalgos itin aktualios mūsų laikais, pornografijos amžiuje (beje, graikiškai šis skyrius vadinasi „peri porneias“ - nuo žodžio „porneia“, palaidumas yra kilęs „pornografeia“ - palaidumo užrašymas). Pornografija žiūrovui pateikia tik pavidalus, morphe, kurie sąveikauja su jo įsivaizdavimais, phantasia, tačiau pornografijoje nėra nieko tikro. Žmogus ima tenkinti savo geidulingą aistrą, tačiau, kadangi visa tai yra netikra, jis tą patį kartoja ir kartoja, šitaip vis labiau atsiduodamas palaidumo dvasiai, užsisklęsdamas savyje, tampa aistros vergu. Pripratus prie pavidalų ir vaizdinių, jam vis sunkiau tampa bendrauti su tikra moterimi, realiu asmeniu.

Apnuodijęs savo mąstymą pavidalais ir įsivaizdavimais, žmogus ima susidūręs su tikra moterimi nepažinti joje asmens, o vietoje to regėti tik priemonę geismui patenkinti. Vietoje santuokinių santykių, kurie remiasi abipuse asmenine meile, sielų bendryste, žmonės ima traktuoti vienas kitą ne kaip asmenį, o kaip priemonę. Jie lieka paskendę savo galvoje, savo pavidaluose ir įsivaizdavimuose.

Kita svarbi šv. Nilo įžvalga - pilvo vaidmuo geidulingume. Ne veltui šventasis Apaštalas Paulius savo laiškuose pasninko metu nurodo susilaikyti nuo santuokinių santykių - tiek ribota mityba, tiek susilaikymas nuo lytinių santykių, grūdina sielą, o susilaikyti nuo santykių padeda pakitusi mityba. Šv. Nilas rašo: „stulpas remiasi į pamatą; palaidumas remiasi į sotumą“, taip pat: „pataikavimas pilvui yra paleistuvystės motina“. Nuo to, ką ir kiek valgo žmogus, priklauso jo lytiniai poreikiai. Kol jis dar nėra susivaldęs, dera save stabdyti tam, kad įgyti dorybes. Šv. Nilas nurodo kriterijų - „kai prisiminimas apie moterį taps beaistriu, tada daryk išvadą, jog įžengei į skaistumo ribas“.

Taigi, nereikia blogai žiūrėti į moterį, kuri savo garbe yra sukurta lygi vyrui, nes problema glūdi ne joje, o mumyse pačiuose. „Žvelgimas į moterį nesusivaldžiusiame žadina palaidumo aistrą, o skaistųjį skatina šlovinti Dievą“ - rašo šv. Nilas, primindamas man vieną istoriją iš šventųjų gyvenimų. Pasakojama, jog kartą mieste, prie vienuolyno, sėdėjo būrys senų vienuolių. Pro šalį ėjo žymiausioji miesto kekšė - aplink ją ėjo būrys jaunuolių, kurie švilpavo ir triukšmavo. Artėjant kekšei, visi vienuoliai užsidengė akis, išskyrus vieną - jis žiūrėjo tiesiai į paleistuvę. Praėjus jai, broliai paklausė:

- Brolau, kodėl tu neužsidengei akių? Ar nematei, kokia ji ėjo apsinuoginusi? Juk tai - pagunda!

Vienuolis atsakė šluostydamasis ašaras:

- Broliai, aš žiūriu į ją ir galvoju: ji šitaip pasiruošusi išsipuošti išorę dėl tų pasileidusių vyrų, o aš nė trupučio tiek nepapuošiu savo sielos vardan Kristaus...

Per pastangas ir malonę įgijęs skaistumą, žmogus geba žvelgti į moterį vaiko žvilgsniu - nekaltai, su didžiule meile, kaip į asmenį, o ne kaip į daiktą. Šventųjų gyvenimai liudija, kad tai tikrai pasiekiama kiekvienam. Vieniems - sunkiau, kitiems - lengviau.

Sklaidydami atskiras šv. Nilo mokymo dalis matome, jog jos tinka net ir santuokoje gyvenančiam, ar trokštančiam ją sukurti žmogui. Juk santuoka - tai tas pats vienuolio skaistumas, su ta išimtimi, jog vyras turi santuokinius santykius su žmona. Tačiau jie neturi vienas kito sudaiktinti - mokydamiesi skaistumo, sutuoktiniai mokosi vienas kitą mylėti visa širdimi.

Vertimas ir komentarai - Gintaro Sungailos.

Šaltinis: http://ortodoksas.blogspot.com