Šarūnas Pusčius. Šv. Tomo Akviniečio politinė koncepcija (II)

„Mažoji“ ir „didžioji“ valstybė

Čia prieiname prie vienos svarbiausių temų krikščioniškoje politinėje mintyje – vieningos krikščionijos politinės organizacijos. Šv. Tomas lieka ištikimas krikščioniškai „teokratinės“ pasaulinės Imperijos tradicijai. Kaipgi šv.Tomas apibrėžia valstybę? Jis suderina vieningos vienoje Bažnyčioje ir Imperijoje žmonijos idėją su aristoteliška savarankiškos valstybės idėja. Valstybė yra communitas perfecta, tobula bendruomenė, turinti priverčiamąją galią ir visas gyvenimo būtinybes – Aristotelio autonomijos ir autarkijos atitikmenis. Ji egzistuoja dviem pagrindinėmis formomis – kaip civitas ir kaip regnum (miestas ir karalystė).

Reikia pažymėti, kad šv. Tomas vartoja šias sąvokas gana laisvai, neapibendrindamas jų į abstraktų makiavelišką terminą valstybei pažymėti „stato“. Jis net nebando prieštarauti, kad vienintelė tikra valstybė yra pasaulinė res publica christiana, tęsianti Romos Imperijos tradiciją, o visi mažesni dariniai tėra jos provincijos ir miestai. Autorius kai kur[11] tiesiog ir išskiria dvi tobulos bendruomenės formas – miestą ir provinciją. Valdąs kokią nors iš jų, gali vadintis karaliumi. Tai, kad jis neabejoja vieninga žmonijos valstybe, rodo jo unus populus christianus (vienos krikščioniškos liaudies) koncepcija. Šios vienos liaudies aukščiausia išraiška – mistinis Kristaus kūnas, Bažnyčia. Šv. Tomas niekada nebūtų sutikęs su moderniųjų laikų nepriklausomos teritorinės valstybės idėja. Atrodytų, kad jo teorijos trūkumas, leidęs krikščionijos skaldymą, buvo konkrečių imperatoriaus galių nutylėjimas. Bet kažin, ar nebūtų teisinga prielaida, kad jis atskirai nenagrinėjo tų galių, nes tuo metu vis labiau brendo sąlygos (tiek teorijoje, tiek praktikoje) tobulos popiežiaus viršenybės visoms valdžioms įgyvendinimui (tai aptarsime vėliau). Kad išspręstume šį neaiškumą, turime pasiremti paties šv.Tomo mintimis.

Dieviškoji ir žemiškoji valdžia

„De regimine principum“ XIV skyriuje[12] dėstoma Tomo Bažnyčios ir valstybės santykio koncepcija. Jis rašo, kad žmogiškoji valdžia – humanum regimen yra netobula ir atbaigiama dieviškosios valdžios – divinum regimen. Šis valdžios dvilypumas atsispindi regnum ir sacerdotium skirtingume. Tokia doktrina išreiškiama popiežiaus Gelazijaus laiške imperatoriui V a. pab. Šv. Tomo indėlis į šią doktriną yra jo atliktas Aristotelio tikslų teorijos išplėtojimas. Plėtotė pradedama nuo paaiškinimo, kad valdyti reiškia vesti tai, kas yra valdoma, į jam paskirtą tikslą. Pvz., laivo vairininko pareiga – ne tik išsaugoti jūreivių vienybę, bet ir nuvairuoti laivą į uostą. Jeigu egzistuotų kažkas, neturintis galutinio tikslo, valdovo uždavinys būtų išsaugoti jį tobulą ir nepažeistą. Bet toks tėra tik Dievas. Taigi kiekvienas žemiškas kūrinys (tuo labiau aukščiausias jų – žmogus) turi savo paskirtį ir tikslą, panašiai, kaip atskiri jūreiviai laive. Kiekvieno žmogaus pareiga – vykdyti savo paskirtį, siekti sau skirto tikslo (gydytojas siekia pagydyti žmogų ir išlaikyti jį sveiką ir pan.). Visa tai yra pastangos išlaikyti ir pagerinti esamą būklę.

Tokių priemonių užtektų, jeigu žmogus neturėtų aukštesnio tikslo. Žmogaus aukščiausias tikslas po šio gyvenimo – galutinė aukščiausia palaima, džiaugimasis Dievu po mirties. Šiai palaimai pasiekti žmogui reikalingi dvasiniai vadovai, galintys nuvesti jį į „amžinojo išgelbėjimo uostą“. Tokie vadovai yra Kristaus Bažnyčios dvasininkai. Tikslų hierarchija egzistuoja ir bendruomenės lygmenyje. Jei bendruomenės tikslas būtų turtų gausumas, valdytų ekonomistai ir pan. Bet taip nėra. Bendruomenės tikslas – gyventi pilną gyvenimą. O pilnas gyvenimas yra tas, kuris yra grįstas dorybe. Taigi bendruomenės tikslas – gyventi dorą gyvenimą. Bendruomenės nariais gali būti tik tie, kurie įsijungia į pilną – dorą jos gyvenimą. Bendruomenę sudaro tie, kurie paklūsta tiems patiems įstatymams ir yra vedami vienos valdžios į tokį pilną gyvenimą.

Tačiau bendras tikslas – kartu gyventi dorai – nėra galutinis. Per jį yra pasiekiamas galutinis žmogaus ir bendruomenės tikslas. Žmogus, kuris gyvena dorai, yra skirtas aukščiausiam galutiniam tikslui – amžinam džiaugimuisi Dievu. Galutinis vieno žmogaus tikslas nesiskiria nuo bendruomenės tikslo (nors neištirpsta jame). Jeigu šį tikslą būtų galima pasiekti tik natūralia žmonių dorybe, vesti į jį būtų pasaulietinių valdovų pareiga. Bet jo pasiekti neįmanoma be Dievo malonės. Valdžia yra tuo aukštesnio rango, kuo svarbesniems tikslams ji tarnauja.

Į galutinį tikslą gali nuvesti tik dieviškoji valdžia. Tokia valdžia priklauso Karaliui, kuris yra ir Dievas ir žmogus – Jėzui Kristui, kuris veda žmones į amžiną laimę. Iš Jo kyla karališkoji kunigystė, ir tikintieji, kurie yra Jo nariai, tampa kunigais ir karaliais. Jo karalystės valdžia patikėta ne šios žemės valdovams, o kunigams taip, kad laikini, žemiški reikalai gali likti atskiri nuo dvasinių. Konkrečiai ši valdžia patikėta Aukščiausiam Kunigui (Summus Sacerdos), Petro įpėdiniui, Kristaus vikarui, Romos popiežiui, kuriam visi karaliai turėtų būti pavaldūs kaip pačiam Jėzui Kristui.

Pagonių žyniai teisėtai buvo pavaldūs pagonių valdovams, nes jų tikėjimas tebuvo nukreiptas į laikinų žemiškų gėrybių gavimą. Senajame Testamente žmonėms taip pat už tikėjimą buvo žadamos žemiškos gėrybės (nors jas žadėjo jau tikrasis Dievas). ST kunigai taip pat buvo teisėtai pavaldūs karaliams. Bet pagal Naująjį Testamentą įvesta aukštesnė kunigystė, per kurią žmonės yra vedami į dangišką atpildą, todėl pagal Kristaus įstatymą karaliai turi būti pavaldūs kunigams. Šv. Tomas sustiprina savo argumentaciją, primindamas, kad nuostabiu Apvaizdos sutvarkymu Romos mieste, kurį Dievas parinko būti krikščionijos centru, visada visi dalykai, net aukščiausioji valdžia, buvo pajungta religijai.

Veikale „Summa theologica“ autorius taip pat paaiškina dvasinės valdžios galias (q. 60, a. 6)[13]. Jis cituoja šv. Grigalių Nazianzietį, kuris aiškino, kad žemiška valdžia pavaldi dvasinei, kaip kūnas pavaldus sielai. Iš to šv. Tomas daro išvadą, kad jei dvasiškis įsikiša į žemiškus reikalus, kurie priklauso prie tų dalykų, kuriuose žemiška valdžia pavaldi jam arba kurie palikti jam spręsti žemiškos valdžios, tai nebus uzurpacija. Kitoje vietoje pabrėžiama, kad taip pat, kaip valdovai perteikia valdiniams tam tikras nuostatas, egzistuojančias prigimtinėje teisėje, kurios liečia valdinių bendrą gerovę žemiškuose reikaluose, taip ir Bažnyčios dvasininkų sritis yra reguliuoti įsakymais tuos reikalus, kurie liečia žmonių bendrą sielos gerovę.

Šv. Tomas jokiu būdu nesuvokia viso šio svarstymo kaip kalbėjimo apie santykį tarp dviejų skirtingų visuomenių – „valstybės“ ir „Bažnyčios“. Tokia nuostata būtų svetima krikščioniškai kultūrai, jos sampratai, kad Bažnyčia yra vieningas ir nedalomas mistinis Kristaus kūnas, apimantis visą visuomenę ir jos organizaciją. Čia kalbama apie vienos ir vieningos visuomenės – Res publica christiana (krikščionių viešojo reikalo, valstybės) – skirtingas, bet glaudžiai susijusias gyvenimo sferas, apie jų funkcijų (gubernationes, regimina, ministeria, potestates) apibrėžimą.

Kad pasaulietinė valdžia turi būti pajungta dvasinei, tuo metu niekas rimtai neabejojo. Tai paprasčiausiai prieštarauja Katalikų Bažnyčios mokymui ir Kristaus apreikštai religijai. Klausimas tėra, kokio gi masto turi būti tas pajungimas. Šv. Tomo raštuose pasisakoma už priskyrimą popiežiui mažesnės galios, nei reikalavo didieji popiežiai, baigiant Bonifacu VIII 1302 m. ir jų rėmėjai. Verta prisiminti šią doktriną. Buvo reikalaujama plentitudo potestatis – tai maždaug būtų galima išversti „valdžios pilnatvė“. Čia popiežiaus valdžia išskiriama iš feodalinės priklausomybės kategorijų. Popiežius turi teisę:

1) nušalinti netikusį karalių, nepriklausomai nuo to, ar jis yra popiežiaus vasalas, ar ne;

2) tvirtinti ir skelbti valdovų sutartis;

3) į išimtinę našlių ir nepilnamečių globą;

4) į išimtinę teisę slopinti erezijas, konfiskuoti eretikų turtą, pašalinti juos iš pareigų, bausti valdovus, kurie nesugeba garantuoti Bažnyčios autoriteto tokiais klausimais.

Ši samprata neneigia pasaulietinės valdžios funkcijų skirtingumo, tik dvasinė valdžia tiesiogiai jai vadovauja. Šv. Tomas teigė, kad dvasiškiai gali kištis į tuos žemiškus reikalus, kuriuose žemiška valdžia pavaldi jiems arba kuriuos ji jiems patikėjo. Jis pakartoja krikščionišką nuostatą, kad Bažnyčia turi teisę reguliuoti sritis, kurios liečia sielos gėrį.

Ar katalikiška valstybė netolerantiška?

Bažnyčia turi siekti sudaryti sąlygas žmonėms laisvai siekti to gėrio ir nebūti klaidinamiems mokymų, nukreipiančių nuo teisingo (orthodoxa) tikėjimo – kelio jį pasiekti (naudojantis priemonėmis, kurios tėra patikėtos tik Katalikų Bažnyčiai). Taigi šv. Tomas tęsia krikščionišką ortodoksinės valstybės tradiciją. Ši valstybė yra, kaip pasakytų dažnas dabartinis žmogus, netolerantiška.

Tačiau jos jokiu būdu negalima tapatinti su totalitarine, nes pačios ortodoksijos apibrėžimo teisė visiškai atimta iš pasauliečių. Pats Dievas patikėjo Bažnyčiai tiesą, įpareigojo ją skelbti, taip vedant jai patikėtas sielas į jų aukščiausią tikslą. Ji ir kartu valstybė negali būti tolerantiška faktoriams, keliantiems pavojų sieloms. Jų tarpe yra ir buvimas krikščioniškoje visuomenėje žmonių, išpažįstančių neteisingą tikėjimą ir galinčių užkrėsti šiuo pavyzdžiu kitus, atimant iš jų priemones, būtinas pasiekti amžinajam gyvenimui.

Šv. Tomas šiuo atžvilgiu yra gana tolerantiškas. Nors tikra visuomenė yra krikščioniška, joje gali egzistuoti ir žmonių, neištikimų Kristui. Jie jokiu būdu nėra tikros visuomenės nariai. Šią koncepciją šv. Tomas plėtoja darbe „De regimine judaeorum“[14] ir kitur: ,,Pagonys ir judėjai... jokiu būdu neturėtų būti prievarta verčiami priimti tikėjimą... nes tikėjimas priklauso nuo valios“. Jų apeigos turėtų būti leidžiamos taip, kaip prostitucija – tam, kad būtų išvengta didesnio blogio. Jie turėtų būti verčiami dirbti, užuot krovęsi nepelnytus turtus lupikavimu – pinigų skolinimu už procentus. Jie gali būti ir nekalti dėl savo tikėjimo, nes perėmė jį iš tėvų. Kas kita – eretikai ir atsimetėliai. Jie jau yra laisva valia priėmę tikėjimą visiems laikams. Savo įsipareigojimą gyventi pagal jį jie gali būti verčiami vykdyti jėga. Jei mirtimi teisėtai baudžiami pinigų padirbinėtojai ir kiti nusikaltėliai, tai eretikai turėtų būti taip pat baudžiami. Bet Bažnyčia gailestinga, ji nebaus eretikų, jei jie atsisakys savo klaidų ir net toleruos jų susirinkimus ir apeigas, jei kova su jomis sukeltų neramumų pavojų. Be to, ji naudoja dvasines priemones, o kūniškas bausmes vykdyti palieka valstybei.

Nors Bažnyčia ir užima tokią svarbią vietą, politika turi vertę, nepriklausomą nuo religijos, nes yra prigimtinės tvarkos išraiška. Todėl net nekrikščioniška valstybė turi teigiamos vertės (skirtingai nuo augustiniškos pagonių valstybės kaip nuodėmės padarinio sampratos). Bet, nors pagrįsta pačia žmogaus prigimtimi, politinė pareiga negali būti nepajungta religinei. Tai gerai paaiškina šv. Tomo pabrėžtą principą, kad malonė negadina prigimties, bet atbaigia ją. Nors valdžia priklauso nuo žmogiškos teisės, bet skirtumas tarp ištikimųjų ir netikėlių išplaukia iš dieviškos teisės, kuri yra teisė, gauta per malonę. Netikėlių viešpatavimas tikintiesiems pateisinamas ne savaime, o tuo atveju, jei jis nepaneigiamas Bažnyčios dieviškos valdžios. Ji turi galią atleisti valdinius nuo ištikimybės, kai pavojus gresia religijai. Ypač ši galia stipri, kai tikėjimui grasina valdovas, jau priėmęs tikėjimą. Atsimetėlis skatina nesantaiką. Valdiniai atleidžiami nuo priesaikos iškart, valdovą ekskomunikavus. Iš viso to, kas aptarta, galima matyti, kad šv. Tomo doktrina savo esme panaši į popiežių koncepciją, tik pirmojoje Bažnyčia labiau netiesiogiai, negatyviai vadovauja politinei valdžiai, daugiau teisia, nei įsakinėja.

Valstybės valdymas ir teisė

Svarbu parodyti, kaip šv. Tomas integruoja romėnų teisę į krikščionišką santvarką, nepažeisdamas jos. Jis nagrinėja du romėnų principus: „Ką valdovas nusprendžia, turi įstatymo galią“ ir: „Valdovas aukščiau už įstatymą“[15]. Jis (įstatymų skelbėjas) yra aukščiau už įstatymą, nes iš jo viešosios valdžios kyla įstatymo pozityvi priverčiamoji galia, jis įgalina įstatymą veikti. Kalbant apie įstatymo nukreipiančiąją galią, valdovas be abejo pavaldus jam. Jis turi paklusti įstatymui, kurį taiko kitiems. Jo valia turi įstatymo galią tik tiek, kiek yra proto reguliuojama –kiek atitinka pasaulio tvarką.

Krikščioniškos valstybės geriausia valdymo forma – monarchija, nes valdžia gali geriausiai įsikomponuoti į aptartą krikščionišką tvarką ir pasiekti savo tikslą – užtikrinti bendrąjį gėrį ir ramybę valdiniams – tik pati būdama vieninga[16]. Tai nereiškia, kad ji yra tironija, nepavaldi teisei.

Visa žmonija ir bet kokia jos valdžia yra pavaldi teisei, kuri nėra sukuriama žmonių balsų dauguma, o objektyviai egzistuoja ir yra tapati su Dievo nustatoma pasaulio tvarka. Jos principai tvarko ir persmelkia visą pasaulį. Egzistuoja amžinoji, dieviškoji, prigimtinė, ir žmogiškoji teisė. Tik paskutinė teisės rūšis skirta specialiai žmonėms, nors jiems galioja ir visos kitos. Ji pritaiko žmonėms bendrus pasaulio principus. Patobulinimai ir paaiškinimai jai gali būti priimami tik kai jie įgalina geriau užtikrinti bendrąjį gėrį ir nepažeidžia tradicijos – susiklosčiusios pasaulio tvarkos. Teisė yra ne formuojama visuomenės, o pati formuoja ją ir jos institucijas