Akviniečio klausimas: Kodėl į dykumą?

Viena isimintiniausių Evangelijos istorijų- apie tai, kaip Jėzus buvo velnio gundomas dykumoje. Apmąstydami ir komentuodami dažniausiai stengiamės suprasti, ką reiškia tie gundymai, kokie gali būti šiandienos mūsų gundymai, kaip Jėzaus pavyzdžiu juos įveikti. Tačiau mes ne visada atkreipiame dėmesį į vietą, kur vyksta scena. Dykumoje. Kodėl Jėzus nuėjo į dykumą?

Iškilusis dominikonas Tomas Akvinietis  (1225-1274) savo veikale „Teologijos suma“ (Summa Theologiae), IIIa, Q. 41, a. 2, žymi apie tai tris įdomus dalykus:

Jeigu Jėzus norėjo mums duoti pavyzdį, kodėl išėjo vienas į dykumą, ten kur jo niekas nematė?

Tikėjimo metais ypač tinka prisiminti, kad Jėzų pažįstame ir priimame Jį savo Išganytoju būtent per tikėjimą. O kaip sako apaštalas Paulius: „Tikėjimas (ateina) iš klausymo“ (Rom 10, 17), ne iš kūniškų akių regėjimo. Netgi atvirkščiai – Evangelijoje pagal Joną Jėzus pasakė: „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29). Todėl mums nereikia, kad Jėzaus gundymai būtų žmonių matomi, užtenka, kad būtų papasakojami!

Mes dažniausiai esame kažko gundomi, kodėl eiti ten, kur nieko nėra?

Gundymo stiprybė slypi ne pagundos objekte, o žmogaus silpnybėje, kurią veikią ta pagunda. Kai žmogus vienas išbandyme, jis yra labiau pažeidžiamas. Kaip sako Koheleto knyga: „Vienišą žmogų lengva įveikti, du gali vienam sėkmingai pasipriešinti. Trilinką virvę nutraukti nelengva“ (Koh 4, 12). Jėzus, nenorėdamas vengti to radikalaus susitikimo su velniu, nuėjo į dykumą tarsi į kovos lauką. Mums, nors ir gyvenantiems mieste, būna daug tokių vietų, kur jaučiamės vieniši, kad ir prie kompiuterio! Nenorėdami leisti velniui lengvai mus nugalėti, galime prisiminti Teresės Avilietės patarimą: „Didžiausia klaida, kokią tik esate padaręs ir dėl kurios šitiek kenčiate, yra ta, kad niekam neišsipasakojate.“

Jėzus atėjo išgelbėti žmonių, tai kodėl kovoti prieš velnią, kur jų nėra?

Iš tiesų į dykumą galime pažiūrėti kaip į mūsų pasaulio simbolį. Kai Adomas ir Ieva buvo išvaryti iš Rojaus, jie nuėjo į dykumą. Tačiau jie nebuvo Dievo apleisti. Atvirkščiai, Kristuje pats Dievas išėjo į dykumą, kad atrastų savo kūrinius, ir juos palydėtų iki naujojo Edeno sodo, iki Pažadėtosios žemės, kur teka pieno ir medaus upės.Taigi dykuma jau pranašauja apie kryžių, apie mirties dykumą, per kurią Jėzus nebijojo pereiti, kad galėtų mums lydėti Tėvo gyvenimo link.

O kaip jums atrodo, kodėl Jėzus išėjo į dykumą? 

O kokios šiandien yra mūsų dykumos? Ar mes turime jėgų rizikuoti ir išeiti į jas?

Šaltinis: blog.gaveniamieste.lt