Šv. Efremas Siras. Pykčio nuodai

Kai pyktis gyvena sieloje, sunaikina vienos dienos gyvenimą. Neleisk jam pasilikti sekančią dieną, kad nesunaikintų viso tavo gyvenimo! „Kiekvienai dienai užtenka savų vargų“ (Mt 6, 34), kaip mūsų Išganytojas pasakė. Užtenka, kad pyktis sunaikina vienos vienintelės dienos gyvenimą. Tegu pyktis nepraleidžia nakties tavo sieloje. Dar prieš saulės nusileidimą tegu jis atsitolina. Blogas svetys apsistojo pas tave: išvyk, išvaryk jį, neduok jam vietos apsistoti. Su besibaigiančia diena tegu ir pyktis pasibaigia. Neleisk jam pasilikti tavo sieloje. Kaip saulė negaišta nusileisdama, taip ir pyktis neturi gaišti pasitraukdamas. Tegu nemiega pyktis tavo sieloje. Jei jis ten pernakvos, sunkiai bus pašalinamas. Taigi tegu jis nepraleidžia nakties pas tave, tegu nerūgsta, nepasilieka, neranda poilsio. Įsigalėjęs pyktis sielą sugadina, sumaišo, užkrečia, sutepa, ir ji daugiau į blogą palinksta. Blogas raugas perima visą tešlą. Taip ir sieloje apsigyvenęs pyktis palieka joje savo blogą skonį.

Nuodingos yra gyvatės ir angys, bet pyktis daug blogesnis kaip jos. Jis, atsitolindamas nuo Dievo, sunaikina ir užmuša sielą. Pamatęs savo namuose gyvatę, ją medžioji ir stengies užmušti. O pyktis, kuris tave naikina, gyvena tavo sieloje, ir tu jo nepašalini. Pamatęs gyvatę, nusigąsti, nes gali įgelti. O pyktis, turįs savyje mirtingus nuodus, gali ramiai tavo jausmuose gyventi. Gyvatei įšliaužus į tavo užantį, tu sudrebi visais sąnariais. Nuo pykčio visa tavo širdis tapo pragaru, pilnu angių. Kur gyvatė savo kvapu papučia, kūnas suserga ir sunyksta, o kur pyktis gyvena, ten atsiranda pražūtingi nuodai. Bijai, kad gyvatė ar skorpionas neigeltų. Bet pykčio įkandimo nebijai ir neapykantos įgėlimo nepaisai. Kas norėtų, kad gyvatė pas jį atšliaužtų ir pasiliktų? Kas šaukia gyvatę, kad ji prie krūtinės atšliaužtų ir ten apsigyventų. Šitų šliužų nepakęsdamas, nori dar blogesnį turėti: pyktis blogesnis už angį ir neapykanta už gyvatę. Dėl vieno velnio pašnibždėto žodžio tu plačiai atidarai pykčiui duris, kad jis į tavo sielą įeitų ir ten gyventų. Kada žmogus, tavo brolis, dėl menkniekio su tavimi ginčijasi, pasišauki neapykantą, kad ji į tavo širdį ateitų ir joje apsigyventų. Kada pyktis tavyje kaip šuo apsiputojęs loja, mesk į jį susitaikymo akmenį ir taip užgink jam loti. Nuramink jį linksmumu, juoku, bet ne apmaudu. Ir taip bus pykčiui sukliudyta dvi sielas drauge sunaikinti.

Šv. Efremas Siras (306-373), Apie „Viskas yra tuštybė ir sielos vargas“ 6-8, cituota iš Jonas Gutauskas, Didžiųjų Bendrijos tėvų mintys. Senosios krikščionių literatūros antologija tikėjimo, doros ir krikščioniškosios pasaulėžiūros klausimais, Putnam: Krikščionis gyvenime nr. 18, 1978, p. 243-245.

Šaltinis: blog.gaveniamieste.lt