M.K. Pirmojoje
„Lietuva yra brangi“ dalyje kėlėme Lietuvos istorijos supratimo prielaidų
klausimą. Teigėme, kad „Lietuva“ yra mums aktualaus piliečių bendrabūvio vardas.
Tikslia konstitucine reikšme, Lietuva yra Tauta, kuri XIII amžiuje sukūrė savo
valstybę. Būtent Lietuvos bendrabūvio tęstinumas ir šio įvykio branginimas
sutelkia mums savos istorijos supratimo prielaidas. Tautos istorinių
įvykių prasmingas nuoseklumas pažinus
giliau, kai pažini yra pati tautos susitelkimo ir tąsos erdvėje bei laike priežastis.
O ši priežastis atrandama giliai žmogiškame, t.y. iš prigimties kylančiame, bendrabūvio
įsivertinimo akte: kodėl man gera būti savos tautos dalimi?! Mano supratimu,
tik priklausymą savastingam bendrabūviui branginantis pilietis vertai gilinasi į
savo tautos istoriją ir nūdienoje kūrybingu darbu toliau ją puoselėja.
Iš
esmės, „Lietuva yra brangi“ svarstymų ciklo tikslas yra žmogui būtino tvarumo
paieška savastingo bendrabūvio rėžiuose. Juk be įsibuvimo tvarume žmogaus savivertė
yra menka; be bendrabūvio pamatų pažinimo piliečių visuomenė yra nebrandi.
Žmogaus
gyvasties tvarumas yra gerovės kaupimo pamatas, o kartu ir tikslas. Tad ir
asmens įsibūtinimas tvarumu jį pranokstančioje Tautoje ir jos sutelktame
darinyje – piliečių valstybėje yra protingos prigimties kildinamas poreikis.
Jau senovės graikų filosofai atpažino žmogaus prigimtyje šį bendruomeniškumo poreikį,
išpildomą pirmiausiai šeimoje, po to piliečių bendruomenėje. Būtent šia žmogaus
prigimties supratimo prielaida ir remiasi šis mūsų svarstymas. Taigi iš prigimties kylančio bendrabūvio vertės
branginimas yra būtinas gerovę piliečių valstybėje kaupiančio protingo žmogaus veiksmas.
Brandžiam lietuviui Lietuva yra visuomet brangi!
Vadinasi,
žmogui vertingos tapatybės - kitaip, pilietinės savimonės - įsisavinimas yra piliečių
bendrabūvio ir kartu asmens joje tvarios gerovės prielaida. (Iš principo, gerovės
kaupimas yra pilnatvės bei laimės paieška, kuri apima žmogaus prigimties išpildymą
su jai būdingų poreikių hierarchija, kur bendrabūvio poreikis yra vienas
pamatinių.) Valstybės lygmenyje gerovės kaupimas pasireiškia kaip piliečių
kuriamo ūkio plėtra.
Taigi
ir kelkime, Gitanai, toliau šią diskusiją
įkvėpusiame straipsnyje pačio ištartą klausimą: kaip tautinės savivertės
pamatas sutelkia visuomenės gerovę? Kitaip tariant, kaip Lietuva galėtų būti
brangi?
G.N. Ekonomika
ir yra žmonių tarpusavio santykių, piliečių bendrabūvio ir individo harmoningos
veiklos visuomenėje pasekmė. Kartkartėmis atskiri asmenys susikuria iliuziją, kad jie yra tartum Robinzonas
Kruzas negyvenamoje saloje ir gali elgtis nepaisydami bendruomenės interesų ar
net prieš juos, tačiau toks veiklos modelis anksčiau ar vėliau pasmerktas
žlugti. Dabartinėmis sąlygomis patikimai ir efektyviai veikianti socialinė
sistema - tai žmonių vienijimasis pagal verslo, profesijos ar kitus požymius į
interesų grupes, kurios ieško kompromiso su kitomis interesų bendrijomis
civilizuotomis formomis ir šitaip sąmoningai ar ne garantuoja pilietinę darną.
Garsusis
britų ekonomistas A. Smitas, praturtinęs žmonijos minties lobyną savo 1776 m.
išspausdintu veikalu „Tautų turtas“, tikėjo, kad savanaudiškumas verčia žmones
veikti, o konkurencija pažaboja jų veržimąsi į besaikį pinigavimąsi. Deja,
šiandien atskirų žmonių ir ištisų interesų grupių savanaudiškumas ne tik
neužtikrina visuomenės stabilumo, bet tiesiog griauna jos finansinius ir
moralinius pagrindus.
Pažvelkime
į šį reiškinį šiek tiek giliau. Pastaraisiais dešimtmečiais vyko kapitalo kaip
nuosavybės ir funkcijos atsiskyrimo procesas, kuomet savininkai užleido vadybos
„kapitono tiltelį“ verslo
profesionalams. Ilgainiui ta
aukščiausios kategorijos vadybininkų kasta, valdydama informaciją ir priimdama
strateginius verslo sprendimus, įgijo jėgos ir net tam tikro savarankiškumo
akcininkų ir valstybės atžvilgiu. Elitinis vadybininkų sluoksnis, įgijęs
santykinės nepriklausomybės ir pasitikėjimo savimi, ėmė kurti verslo bei
apskaitos algoritmus, leidžiančius praturėti jam ne tik akcininkų, bet ir visų
mokesčių mokėtojų sąskaita. Pirmasis pavojaus skambutis nuskambėjo kilus Enron skandalui, antrasis, daug
pavojingesnis – buvo Lehman Brothers žlugimas, o ir dabar
negalėčiau tvirtai teigti, kad skambutis nepasigirs trečią ir, galbūt, lemtingą
kartą.
Lietuvoje
turime šiek tiek modifikuotų pavyzdžių, kuomet ydingos veiklos schemos buvo
kuriamos akcininkų išvien su vadybininkais, tačiau rezultatas buvo toks pat –
pradanginti pinigai ir apviltas žmonių pasitikėjimas verslu ir valstybe.
Pažymėtina, kad tie rezonansiniai atvejai yra susiję su įmonėmis, kurios mėgo
pačios arba padedant tendencingai žiniasklaidai deklaruoti esančios
nacionalinio kapitalo bendrovėmis ir priešpastatyti save užsienio kilmės
konkurentams. Taigi popieriuje joms „Lietuva buvo brangi“, tačiau tai
neapsaugojo nuo padarytos didžiulės žalos šaliai.
M.K. “Lietuva yra brangi” yra toli
gražu nevienareikšmis teiginys. Pirmojoje šio svarstymo dalyje šiuo teiginiu
mudu nusakėme Lietuvos piliečių bendrabūvio vertę. Lietuva mums yra brangi, nes
čia gyvenantys piliečiai vertina savo valstybę. Mažų mažiausiai tai yra mūsų ir
visų savo gerovę šioje valstybėje kuriančių aktyvių piliečių lūkestis.
Gyvenimas savivertės nestokojančių piliečių tarpe yra tikras džiaugsmas! Toks
žmogaus būvis yra kilnus ir brangintinas.
Tačiau
turime paklausti : kokiu mastu mūsų lūkestis atspindi dabartinę Lietuvos
tikrovę? Juk “Lietuva yra brangi” taip
pat gali būti ir savo valstybe nusivylusio žmogaus atodūsis. Lietuvos brangumas
gali labai tikroviškai reikšti žmogaus neįgalumą įpirkti jam per brangias prekes
ir paslaugas. Jeigu žmogaus pajamos yra menkos, ir jis ima išgyventi
stoką ; jeigu jis nemato savo pajamų augimo perspektyvos, tuomet jis ir jo
šeima ima kentėti nuo savivertės stokos. Tuomet jis gręžiasi į tą šalį, kurioje
jis atrastų daugiau galimybių užsitikrinti pakankamą pajamų dydį ir išspręstų
bazinių poreikių patenkinimo problemą. O tai, savo ruožtu, leistų jam „pasijusti
žmogumi“ ir įsigalinti Lietuvoje stokotoje savivertėje.
Liūdesingai
stebėdami iš Lietuvos į svečias turtingesnes šalis nutenkančius piliečius,
turime pripažinti, kad savivertės stokos problema mūsų piliečių tarpe yra vis
dar itin aktuali. Žinia, į ilgalaikę, ne sezoninę, emigraciją išvykstantys piliečiai
tiesiog nesuranda savo gerovės kūrimo Lietuvoje galimybių. Žinia, dvasinėje
plotmėje išgyvenama savivertė yra neatsiejama nuo nuosavybės turėjimo ir jos
kaupimo perspektyvos. (Matyt tik maldoje Dievo šventumą išgyvenantys tikintieji
ar itin savikūrai ir kūrybai pasišventę žmonės išvengia turto kaupimo siekio
sieloje vyravimo). Matyt mūsų valstybėje turto kūrimo galimybės nėra piliečiams
tolygiai prieinamos, kas sąlygoja dalies piliečių netikėjimą gerovės kaupimo terpės
(mūsų atveju – Lietuvos valstybės) perspektyvumu. Savo ruožtu, netikėjimas
tampa savaime išsipildančia pranašyste ir skatina “evakuacijos“ iš Lietuvos
isteriją.
O
dabar rimtai paklauskime. Ar valstybės lygmeniu esame nusimatę mums visiems
bendrą perspektyvą? Ar vadovaujamės
piliečiams aiškia ir aktualia valstybės vystymo vizija? Kur mes einame? Koks
Lietuvos tikslas? Kokia galėtų būti gerovės kūrimo Lietuvoje tvari perspektyva,
kuri šiame globaliai susisaisčiusiame pasaulyje priklausytų ir nuo mūsų valios? Mes vis dar nežinome ...
G.N. Ne
vieną kartą esu teigęs, kad Lietuvos visuomenės struktūra yra atomistinė, o
bendrabūvio samprata yra paženklinta individualizmo gaivalo, palyginti su,
pavyzdžiui, Skandinavijos valstybėmis. Galbūt kitaip ir negalėjo būti – tai yra
savotiška reakcija į sovietmečiu bruktą žmonių sąmonėn kolektyvizmo principą,
kuomet, kad ir veidmainiškai, „visi buvo už vieną, vienas – už visus“. Atgavus
Laisvę, visi trys milijonai atsidūrė tartum prie vienos ilgos starto linijos ir
pasileido skuosti kaip kas išmano. Suprantama, kad vyresnieji ar sveikatos
negalių turintieji negalėjo suspėti kartu jaunais, energingais ir
išsimokslinusiais bendrapiliečiais, todėl smarkiai atsiliko. Išlyginimo
funkciją valstybė atliko fragmentiškai ir stichiškai, dažniausiai susirūpindama
savo priederme tik artėjant rinkimams.
Antroji
problema – visuose viešojo gyvenimo baruose įsigalėjęs noras „nulaužti“ oponentą,
o ne pamėginti susitarti su juo, pasiekti abiems pusėms priimtiną racionalų
kompromisą. Tas nugalėtojo sindromas dar iš dalies pateisinamas ir suprantamas
verslo bendrovių konkurencijos srityje (anot Č. Darvino, išgyvena tik
stipriausieji), tačiau daro nemažai žalos interesų atstovavimo arba bendradarbiavimo
su valdžios institucijomis plotmėje. Kad ir darbdavių organizacijų ir
profesinių sąjungų santykiai – jau bemaž dvidešimtmetį šalyje egzistuoja gražus
interesų koordinavimo „indas“ Trišalė Taryba, o realaus dialogo nėra.
Darbdaviai įtaria profsąjungas verslo ir konkurencingumo žlugdymo užmačiomis,
todėl daro viską, kad jos neišsišoktų, pastarosios skundžiasi verslo ir
valdžios nejautra ir griebiasi politinių akcijų, kurios yra nelabai vaisingos.
Šis socialinis modelis visiškai nepanašus į tą, kurį galėjau iš arti stebėti ir
analizuoti savo daktaro disertacijoje Vokietijoje, Austrijoje ar Šveicarijoje.
Ši
poliarizuota mąstysena persikelia ir į
ekonomistų stovyklą. Ką turime šiandien
Lietuvoje – arba kraštutinius dešiniuosius liberalus (ne tik Lietuvos
laisvosios rinkos institutą, bet ir nemažai pabirų ekonomistų) arba su
profsąjungoms ir socialdemokratų stovykla susijusius kairiuosius. Pirmieji
traktuoja darbo jėgą kaip gamybos veiksnį (kartu su pastatais, įrengimais ir
technologijomis) ir stengiasi optimalaus jos panaudojimo funkciją suvesti į
kaštų minimizavimą. Antrieji dažniausiai neišsiveržia iš „atimti ir padalinti“
ideologinių rėmų, nuoširdžiai ar ne, tikėdami, kad tai išspręs visas šalies
problemas. Gaila, bet šiuo metu viešojoje erdvėje nėra kam raiškiai atstovauti
ir konservatizmo arba krikščioniškos ekonominės doktrinos. Abiejų stovyklų
diskusija baigiasi neprasidėjusi - apsikeičiama epitetais, pagiežos riksmais,
kaltinimais ir išsiskirstoma. Socialdemokratai kaltina liberalus socialine
nejautra ir tarnyste stambaus kapitalo interesams, pastarieji nelieka skolingi
ir išjuokia kairiuosius kaip ekonomikos neišmanėlius bei pažangos stabdžius.
Tad
leisiu sau apibendrinti - mūsų šalyje nėra
ekonominės ideologijos „centristų“, matančių ekonominio gyvenimo
įvairiapusiškumą ir kompleksiškumą bei pajėgiančių imtis kraštutiniams poliams
atstovaujančių ekonomistų taikytojo vaidmens. Būti šiandien ekonomikos
centristu Lietuvoje yra nedėkingas užsiėmimas – rizikuoji būti apkaltintas
principu išdavyste ir oportunizmu tiek fundamentalistų iš kairės, tiek iš
dešinės. Kita vertus, jei nebus šios prielaidos, mes nepasistūmėsime link
konstruktyvios diskusijos, kokiu keliu turi eiti Lietuva, kad visiems mums
taptų brangi ne tik kaip Tėvynė, bet ir kaip vieta, kurioje yra smagu gyventi,
patogu ir saugu auginti vaikus, gera rūpintis senais tėvais.
M.K. Čia mes
kaip tik ir drįstame sklaidyti nežinios debesis ir bandome įžvelgti strateginę Lietuvos
plėtros kryptį.
Tik
ta valstybė turi perspektyvą, kurioje piliečių savivertės ir kartu verčių kaupimo
galimybės tampa ūkio plėtros politikos pamatu. Savivertę kaip savimonės raišką
ir dvasinį piliečių bendrumo pamatą, tikiuosi, dar turėsime progos aptarti. Tuo
tarpu dabar keliame klausimą apie vertės kaupimo galimybių prieinamumą visiems piliečiams
kaip geriausią ūkio plėtros prielaidą. Tik taip, tikiu, Lietuva taps galimai
visiems brangi.
Taigi
koks ūkio plėtros modelis sukurtų didžiausias galimybes piliečiams ir,
ilgainiui, didžiausią faktinę gerovę? Kaip pats, Gitanai, ir minite, šis
klausimas mus verčia susivokti ne tik lietuviškojo kaupimo būdų ir ypatumų
džiunglėse, bet ir pasaulinėse mus tiesiogiai įtakojančiose srovėse.
Mes vis dar lipame
iš nuo 2008 m. tautų gerovę negailestingai plovusio tvano, kurį sukėlė
pastaraisiais dešimtmečiais suintensyvėjęs kaupimas ir kapitalo prigimties
transformacijos. Prisimena 1987 m. Oliverio Stouno filmo „Wall Street“ pagrindinio
blogiečio Gordono Geko pagarsėję žodžiai, skelbę investicinės bankininkystės
aukso eros pradžią: „Greed
is good (...), it captures the essence of the
evolutionary spirit. Greed, in all of its forms -- greed for life, for money, for love,
knowledge -- has marked the upward surge of mankind.” (Godumas yra gerai ... jis pagauna evoliucijos
dvasios esmę. Godumas, visose savo formose – godumas gyvenimui, pinigams,
meilei, žinojimui – nužymėjo žmonijos kilimą aukštyn).
Mano įsitikinimu, šie žodžiai išreiškia
modernybės priesaką, kuris grindžia naujų kaupimo ir kapitalo formų
išradinėjimą. Finansų krizės pradžioje keli mėnesiai prieš Lehman brothers žlugimą (2008 rugsėjo 15 d.) išvestinių vertybinių
popierių rinkos nominali vertė siekė 683 trilijonų dolerių!
Išimtinai lūkesčiais paremtų verčių burbulas neišvengiamai subliuško.
“Didingas” popierinių verčių kazino sužlugo. Kartu nuvertėjo ir daugelių žmonių
gyvenimai. Dabar gi vyriausybės neturi kitos išeities nei kurti neribotų
kaupimo lūkesčių kontrolės mechanizmus.
Tuo
tarpu globaliai įtakojami Lietuvoje vis dar persirginėjame lokalų posovietinio
kaupimo įkarštį, kuriuo neišvengiamai turėjome susirgti sulig kaupimo galimybės
atsiradimu. Kaip ir pats, Gitanai, mini, šiose varžybose vieni laimi, kiti
pralaimi. Vieniems Lietuva tapo sava ir brangi, kitiems - per brangi, o treti
tiesiog gyvena savo mažus uždarus gyvenimėlius.
Vertės
plačiąja prasme kaupimas yra būtinas žmogaus prigimties poreikis. Netobulų
kaupimo modelių - tiek globalių, tiek ir lokalių - virsmų katile šiame Lietuvos
valstybingumo raidos etape vėl neišvengiamai klausiame: kaip išsirinkti ar
susikurti geriausią ir, todėl, tvariausią piliečių gerovę ir darną auginantį
modelį?
G.N.
Gordonas Geko šiame man labai patinkančiame režisūra ir M. Douglaso vaidyba
filme pasakė kitais žodžiais tą patį, ką prieš 200 metų teigė A. Smitas.
Nežinau ar lietuviškas kapitalo kaupimas gali būti kitoks nei amerikietiškas,
vokiškas ar singapūrietiškas. Juk tai ir yra kapitalizmo esmė – energija,
talentas ir sėkmės troškimas varo žmoniją į priekį. Kita vertus, karti
pastarųjų metų patirtis parodė, kad šiai nežabotai žmogaus aistrai turtėti reikia
uždėti reguliavimo apynasrį, nes gana
nedidelės žmonių grupės ėmė piktnaudžiauti savo privilegijomis ir
parazituoti daugybės eilinių visuomenės narių sąskaita. Tai vėlgi taikytina,
tek JAV, tiek Lietuvai, tiek bet kokiai kitai pasaulio šaliai.
Kalbu,
Mindaugai, ne apie tokį valstybės įsikišimą, kuomet ištraukiamas pats rinkos
ekonomikos geluonis – noras maksimizuoti savo pajamas; turiu omenyje
civilizuotus rėmus, kuriuose individas ar bendrovė turtėtų nekenkdama kitiems. Puikus
pavyzdys yra bankų sąjungos Europoje kūrimo iniciatyva, kurios vienas iš kertinių
tikslų – perduoti kolektyvinės atsakomybės už savo veiklos padarinius naštą iš
mokesčių mokėtojų pačiai bankų sistemai.
Tačiau grįžkime į Lietuvą. Prieš porą metų rašytame savo straipsnyje
„Kapitalizmo pas mus yra per mažai“ (http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/gnauseda-kapitalizmo-pas-mus-per-mazai.d?id=59825347) įrodinėjau,
kad natūralios stipriausiųjų ir gabiausiųjų verslo įmonių bei individų atrankos
Lietuvoje nėra, beje, niekada ir nebuvo. Daugelyje
ekonomikos ir politikos sričių trūksta elementarios konkurencijos, viešuosius
pirkimus laimi ne geriausias sąlygas pasiūliusieji, o labiausiai informuotieji,
valdžios ir net visuomenines institucijas apniko „etatiniai“ konsultantai,
kurių paslaugų kaina skraido padebesiais, tuo tarpu kokybė giliai panyra po
elementaria vaterlinija. Valstybės įstaigose išbujojo giminių ir draugų klanas,
kuriame talentingieji ir energingieji nepageidaujami, kadangi imtų kelti grėsmę
užsisėdėjusiems „geriems vyrams“ (lygių galimybių principas reikalauja paminėti
ir moteris – G.N.). Norėdamas pakeisti šią situaciją, šiandien net nežinai, už
kurią partiją balsuoti.
Tautinė savivertė gali tarpti tik žinančioje ko
nori ir kur eina valstybėje. Leisiu sau pritaikyti santuokos analogiją. 2004 m.
Lietuva ištekėjo už Europos Sąjungos ir tartum apatiška nuotaka nustojo savimi
rūpintis. Iki tol buvusią aiškią geopolitinių ir ekonominių tikslų hierarchiją
pakeitė kažkokia pasiekusiojo viską ko norėjo nuotaika, užmušanti bet kokį
drąsesnį intelektualinį užmojį ar strateginį veiksmą. Kas šiandien labiausiai
jaudina politikos ir verslo elito daugumą – tai tvirtai įsisiurbti į Europos
Sąjungos finansinę paramą ir nepaleisti tol, kol mūsų jėga neatplėš. Pats
terminas ES struktūrinės paramos „įsisavinimas“ jau tapo koktus, tačiau jis
taikliai atspindi reikalo esmę. Kaip kad susituokus žmogaus identiteto paieškos
nesibaigia, o tik įgyja kitas formas, lygiai taip pat ir valstybė, įstojusi į
šalių bendriją, negali nustoti tobulėti – priešingu atveju šiame
negailestingame globaliame pasaulyje ji netrukus atsidurs rikiuotės gale.
(Bus daugiau)
Šaltinis: www.15min.lt
N. B. Paveikslas straipsnio viršuje neiliustruoja svarstomų ūkio plėtros gairių, tai veikiau įspėjimas, kas mūsų lauktų, Lietuvai praradus brangumą...
0 komentarai