Julius Keleras. Aguonos (III)

Nusivylus aguonom,
belieka irkluoti
į šiaurę.

Aguona migloj
yra ta, kuri šaukiasi
vasaros.

Kitados aguonoms
paklusdavo
saulė.

Aguonų įsčiose
apytemiuos
ilsis dievai.

Prasiskleidus aguona
prilygsta
ugniakalnio ertmei.

Aguonos kirkšny
voras
stebi pasaulį.

Už aguonos
tegali slypėti
tik kitos aguonos.

Aguonos šikšnosparniams
kelia
siaubą.

Neturėčiau namų
lankyčiau dvi seseris –
slyvą laukinę ir aguoną.

Aguona, kurios
nematai,
gali būti tavo sesuo.

Ar sutiktum,
jei vadinčiau tave
aguona?

Ta aguona, kuri
yra tavo,
pasirodys netrukus.

Žiedlapių švelnis –
ar čia tu,
mylimoji?

Dangaus ryšys
su žeme
per aguonas juk eina.