RSS
Facebook
M.K. Prisipažinsiu, Ignai, tavo knyga “Domertas: Lietuvos verslo legendos” mane gerokai pradžiugino, ir suglumino. Pradžiugino, nes verslo pasaulis jau ima kildinti žodyje įkūnytos dvasios vaisius. Suglumino, nes sugriovė mano paties projektuojamus lūkesčius Igno kaldinamos „Lietuvos verslo legendos“ atžvilgiu. Taip pat ir pamokė. Mat lūkesčiai labiau tarpsta vartotojų terpėje, ir tik kvailys prievartauja kūrėjo sielą savo vartotojišku ribotumu. Kūryba - tai Kūrėjo kūrėjui dovanojama begalybė: prasmės, grožio, tiesos ir viso kito neįmanomo gėrio įžvalga. Todėl šiuo prisipažinimu ir išpažįstu, kad būdingai žmogiškai – tiesiog susikvailinau...
Ir visgi leiski man savo kvailybę bent kiek pateisinti. Pamenu, mūsų dialogai prasidėjo sulig tavo knygos „Maratono laukas“ įžvalgiu paskutiniuoju sakiniu: „Maratono laukas – ne tik istorinio mūšio vieta, bet ir vidinė erdvė. Joje nuolat kaunasi dorybės ir silpnybės. Ten kiekvieną sekundę sprendžiamas Visatos likimas.“ Ir kai į rankas paėmiau tavo knygą, kurios viršelyje vaizduojamas trigalvį drakoną galabijantis riteris, o antraštė skelbia Jo legendą, nuoširdžiai nuščiūvau Lietuvos verslo dorybės pergalės skonio lūkesčiu. Tegul ir šmaikščios. Tuomet smalsiai atverčiau ir atradau, kaip „Psichogerovės“ vado ir Baltijos verslo simbolio Domerto Didžkepurio susidūrimas su įprastai pasauliniuose ekranuose psichus vaidinančiu Džonu Malkovičiumi kilstelėjo lietuvaičio karžygio nuotaiką į palaimos aukštumas. Taigi Baltijos psichų gerovės simbolis palaimingai susibuvo su simboliniu psichu pasauliniu mastu ...
Ar kūrėjas bent kiek pateisina mano kvailybės prisipažinimą?
I.S. Kvailybė lydi mus, verslininkus, kiekviename žingsnyje. Štai tūlas biznierius triūsia, kaupia gėrį tarytum sau, kol ateina inspekcija ir paaiškina, kad yra kitaip. Arba statosi tautietis namus, svajodamas, kaip juose anūkus augins, tik išaiškėja, kad reikėjo juos ne Šiaulių, o Londono pakrašty ręsti. Bet tai – smulkios bėdelės. Stambūs rykliai dar smarkiau išsiduria. Vienas herojus skundėsi: „Niekuo nebegali pasitikėti. Štai, nusiperki gatvę Vilniuje, o joje, pasirodo, žmonės gyvena!” Atsiima verslo švyturys valstybės apdovanojimą, nusiramina, kad jo Vikipedijos straipsnis tapo tobulas, o į duris jau barbena kaukėti vyrai su arešto orderiu.
Protingų pasitaiko filosofų, dvasininkų ir menininkų. Kiti tik dedasi išmintingais. Tačiau juk kvailybėje gyventi linksmiau ir įdomiau nei rimtyje.
M.K. Gal todėl Verslo legenda ir prisistato skaitytojui gan netikėtu psichiniu pavidalu. Paklausiu tiesiai šviesiai: ar Domertas yra tik Igno verslininko nuoboduliui prasiskaidrinti skirtas literatūrinis žaisliukas, ar šis personažas yra realiai (ne literatūriškai) ant Lietuvos žemės gyvenančių verslo legendų psichinės gerovės paieškų ikona? Suprantu, kad mano siekis sužinoti Domerto legendos esmes gali būti valiūkiška pastanga. Bet visgi . Klausiu apie realybę, ir klausiu žmogaus, kuris šią realybę savitai atliepia šmaikščiu tekstu. Jei nežinočiau, kad užu teksto tikrai slypi įsiprasminimo siekis kažkurioje realybės pusėje, tai ir neklausčiau. O kadangi manausi žinąs, tai ir siekiu Tavo tekste glūdinčias realybės prasmes išsiaiškinti.
I.S. Kur kam prasideda realybė, ginčytis beprasmiška. Atsakysiu papasakodamas epizodą iš savo tikrovės.
Kai rugsėjį Palangoje, konferencijoje „Lūžio taškas“ pristačiau „Domertą“ mūsų verslo elitui, Tautvydas Barštys pakvietė su būreliu dalyvių apsukti ratą nuosavu malūnsparniu. Pakilęs iš Vanagupės, pasijutau lyg „Domerto“ filme: pirmąsyk gyvenime skrisdamas virš Lietuvos pajūrio, apžiūrėjau „Brežnevo vilą“, paskui nusileidome Antano Boso ūkyje. Šeimininko nebuvo, bet paslaugus prižiūrėtojas aprodė sandėlį, pilną Afrikos žvėrių iškamšų. Negalėjau atitraukti akių nuo milžiniško dramblio, o „muziejaus“ gidas paaiškino, kad spoksau į tikrą etinės medžioklės pavyzdį: drambliai laisvėje gyvena apie 60 metų, tačiau pastarasis ištempė net 80, kol jį padėjo vieton taiklus atvykėlio šūvis.
Išvada – jei manote, kad smarkiai persūdžiau „Domerto“ realybę, prastai pažįstate Lietuvos verslo pasaulį.
M.K. Smagu girdėti, jog Lietuvos verslo pasaulis yra visai neprastas! Smagu, kad patvirtini, ką ir pats „Domerto“ psichogerovėje supratau: tavo pasakojimas yra lyg šio išskirtinio Lietuvos pasaulio atspindys. Matyt todėl ir vadini Domertą Didžkepuriu - Lietuvos verslo legenda. Iš verslo klasės malūnsparnio aukštumos nužvelgta bei atrasta posovietinė ir čia pat šiuolaikinių Lietuvos „vertingųjų“ realybė yra neabejotinai verta legendos vardo. Juk ar paprastieji žmoneliai negodoja „Žmonių“ lyg kad iš pasakų pasaulio nuskaitytų legendinių didžiūnų pasaulio? Šiapusybės varguoliams planeta „Žmonės“ ir yra išganinga Anapusybė, kuri pastaruosius motyvuoja gyventi, veikti, siekti. Ta nepaprasta „Žmonių“ įkvėpiama užribinė begalybės nuojauta ... Juk galima štai taip gyventi ... ! Rodosi, kad Domertas irgi yra anapusinis Žmogus, kuris Šiapusybėje nuolat neriasi iš kailio ir į gelmes (Neries), kad įsisavintų dar vieną išskirtinį Anapusybės trofėjų, kurį ten nugramzdino mūsuose legendinis prasmes iš Ten transliuojantis mamutas. Ir ką čia, žmogau, tikrovių rėžiuose besusigaudysi ...
I.S. Sutinku. Kūriau protagonistą, kad tas nuveiktų ką nors įspūdingesnio. Domertas nardo tarp dviejų Lietuvos realybių, kurias vieni filosofai vadina elito ir runkelių, kiti - valdžiažmogių ir nevisžmogių sferomis. Jis dūsta tarp išaukštintųjų, bet nesijaučia savas tarp Tavo minimos šiapusybės šviesuolių. Tokia šio herojaus dalia ir drama.
M.K. Prisimenu Domerto prisistatymą visuomenei. Mielų žmonių nedidelė grupelė, pasimetusi dideliame naujame „Akropolio“ knygyne. Neatrodė itin įspūdingai „self-made“ elito matavimosi mastais. Tačiau teisingai: į knygos pristatymą susirinkusi publika (tame tarpe ir aš) nebuvo susipratusi, kokioje realybėje jie atsidūrė ir kurioje iš jų dabar nardo aptariama Lietuvos verslo legenda. Glumimo ir nepatirtis: kad verslo legenda taip veržtųsi į prasmių telkinius ... ?! „Verslininkų tarpe prasmes tveriančiųjų negali būti ir nebus!“, įprastą nuosprendį trenkia pasąmonėje plebėjų pasisavinta ponia Kultūra.
Ilgą laiką, anot Kominterno fokloro, visi buvome iš nieko (ex nihilo) tapę viskuo. Kaip patys tikriausi dievai. Ir kai tik užsibaigė sovietinės „pilnatvės“ laikas ir išaušo Nepriklausomybės aušra, pasijutome niekais visagalio Auksinio veršio akivaizdoje. Tuomet ir susitelkė Tavo minimos realybės, kai naujai iš nieko viskuo tapęs ir Aukso Veršio grandines užsikalęs „elitas“ staiga užmatė priešais plytintį ir smirdintį „runkelių“ lauką. Tuo tarpu ištikimai prasmių sargyboje stovintis kultūrininkų ir filosofėlių plebsas (pagal nutylėjimą - „nevisžmogiai“) pasmerkė šį Lietuvą naikinantį „valdžiažmogių“ lauką. Ir tie, ir anie gviešėsi Anapusybės Šiapusybėje įgyvendinimo galios skeptro. Aišku, nelygu, kas buvo garbstoma Anapusybės vardu: Veršis ar Kultūra. Bet kokioje pusėje - otpimatų ar plebėjų - kategorizuoti Domertą? Iš kokių kanapių išdygo šis prasmėmis apsirūkęs pilietis?
Glumina ir šio veikėjo Lietuvos mastais ekscentriškas elgesys, ypač, siekis padėti tūlam pasiligojusiam žmogeliui, iš kurio turtus siekiantis užvaldytas artimas (tikras brolis) atėmė tapatybę. Juk tokia „tų, kurie buvo niekuo ir tapo kažkuo“ egzistencijos matas – suėsti ir suniekinti artimą, kad įsigalintų kaip vienintelis ir visagalis. Ar ne šita ir yra liūdnoji posovietinės Lietuvos ir jos žiniaklaidos giedama gaida?!
Bet štai Domertas pasipriešino ir stojo ginti pasiligojusio artimo teisės būti bent savimi. Tai jau buvo ne iliuzinės psichogerovės, bet iš tiesų „pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurto“ žmogaus pareigos aktas. Tai ir įkvepia patikėti bei pamatyti, kad galbūt Domerto ikona yra dvasinės brandos visuomenėje daigas. O gal ir mano tikėjimas tėra eilinis elitiškai neįsigalinusio plebėjaus vapėjimas? Juk diskutuojamo herojaus dalia ir drama vystosi toliau, ar ne taip?
I.S. Aiškiai priskyrus Domertą Lietuvos „geriesiems vyrams“ arba liaudies grynuoliams, išblėstų jo drama. Mūsų didvyris pasirinko vietos Cezario vaidmenį. Man regis, net įdomiau taip, kaip yra dabar: herojus kartais iššoka kanapių apsirūkęs ar musmirių apsiėdęs, o gal šiaip sociopatiškas, bet užtat autentiškas. Tokioje asmenybėje atsparumas smegenų plovimui dera su gėrėjimusi savimi, silpnesniųjų atjauta - su kategoriškais principais ir pan.
Tiesa, Domerto donkichotiškumas, matyt, suaugęs su donžuaniškumu, nes savo artimai šis veikėjas atskubės į pagalbą greičiau nei artimui. Tačiau jis iš tikro kartais sugeba aukotis kitiems, net nuolat puoselėdamas šaunųjį atvaizdą, nepamiršdamas verslo. Mūsų gerumo mistifikacijų ir meilės imitacijų rojuje, ko gero, net menkas tikrumo daigelis žymi šiokią tokią brandą.
Naudojuosi autoriaus teise, stebiu paleistą į pasaulį ir vis nerimstantį Domertą. Sklinda gandai, kad legendinis biotechnologijų magnatas užsibrėžė iššifruoti savo genomą, kad pagyventų dar įdomiau. Žmonės kalba, pastebėję jį pernykštėje San Fermino fiestoje bėgantį paskui jaučius. Šią žiemą apsukruolis nepraleido euro sutiktuvių Rygoje. Nugirdau apie šviežią jo romaną, tik nesupratau, ar naujoji fėja - politikė, ar žurnalistė. Ar verslo didžiūnas dar sykį panorės išsipasakoti? Abejoju.
M.K. Nepažini žmogus sielos gelmė! Neaiškūs ir keisti sielos prasiblaškymo takai! Bet kiek ten slypi įdomybių!
Kilnumu prieš vėjo malūnus mosikuojantis ir aukštingas kalbas rėžiantis Don Kichotas; veidu į buliaus išmatą krentantis aikštingas technologijų genijus, ponias ir mergas į lovą be atodairos tempinatis Don Žuanas, tarp azijiečių Vilniaus hostelyje besiblaškantis stambus Kalifornijos milionierius, – tai vis vadavimosi iš nuobodulio ir savęs nepažinimo grimasos. Ir visiems svarbu nugalėti ir jau tada - gyventi! Štai ir mūsų herojus - savaip Šiapusybės nuobodulį pergalintis cezaris - jis irgi trokšta kažkaip autentiškai įdomiai išbūti.
„Mūsų gerumo mistifikacijų ir meilės imitacijų rojuje“ ... Ir susigalvok tu man - gyventi!
I.S. Rojuje ar ne, bet giliau susimąstę apie gyvenimą, vis randame, už ką padėkoti. Ačiū ir Tau, šįsyk - už malonų pokalbį.
Šaltinis: Kultūros barai, 2014, Nr. 4.
0 komentarai