RSS
Facebook
Krikščionybė kitaip nei visuminės kosminės ekonomijos sistemos, graikų filosofinė pagonybė ir Senojo Testamento judaizmas skelbia būties tvarkos atmetimą ir išėjimą iš kosminės ekonomijos. Senojo Testamento diskursas yra būties diskursas, nurodo, kaip įsirašyti į būtį. Pranašai kviesdavo atsimesti nuo stabų šlovinimo ir atsigręžti į Dievą, įeiti į būties tvarką. O krikščionybė sako: imk savo kryžių ir nešk iki galo, kur turėtų glūdėti išganymas. Jei, tarkime, Tertullianas, skelbia ištikimybę pamatiniam krikščionybės įvykiui - Jėzaus prisikėlimui, tai vėl einama iki galo ir šis faktas išmąstomas iki loginės baigties – paradokso, kaip matėme cituotame Tertulliano fragmente. Skelbiama ištikimybė įvykiui, nežinoma, kuo tai baigsis, bet einama iki galo. Kristaus kryžiaus nešimas, mirtis ant kryžiaus, prisikėlimas - tai neharmoningas paradoksalumas. Kita vertus, egzodo žydai irgi gyvena anapus būties.
Krikščionybė atneša sūnaus palaidūno palyginimą, kuris pratęsia ir papildo pamokymą apie fariziejų: buvo du sūnūs. Jaunėlis, paprašęs tėvo, kad jam atiduotų priklausančią palikimo dalį, iškeliavo ir palaidai gyvendamas viską prarado. Kad nemirtų badu, jam teko maitintis kiaulių jovalu, po to jis grįžta pas tėvą, o tėvas iškelia puotą ir sulaukia teisiojo vyresniojo sūnaus pasipiktinimo. Tėvas jam atsako: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!“ (Lk, 15, 31) Galima sakyti, kad Kristus yra to žmogaus, kuris atsidūrė anapus įstatymo, pusėje. Religinis įstatymas visada yra būties įstatymas, atskirą žmogų įrašantis į kosmoso tvarką taip, kaip į ją įsirašo fariziejus, sakydamas, kad jis moka visiems duoklę, laikosi įstatymų ir tiki, kad bus išteisintas. O Kristus visada yra su atstumtaisiais, gyvenančiais visuomenės paraštėse ir esančiais anapus būties.
Tad krikščionybės judėjimas yra judėjimas nuo būties į bepagrindybės pusę. Galima sakyti, kad būti krikščioniu - be galo sunkus uždavinys ir rasti tikrą krikščionį beveik neįmanoma. Ikirevoliucinėje Rusijoje buvo Dievo idiotų, jurodivų, tradicija. Galbūt jie buvo tikrieji krikščionys? Pasakojama istorijų, kai turtingi žmonės Rusijoje, sugauti Kristaus, išdalindavo visą savo turtą ir pradėdavo elgetauti prie bažnyčių. Toks gyvenimas nėra pagoniška harmonija užėmus kosmose savo vietą ir įsirašius į būties tvarką.
Tam tikra prasme Kristų supriešinome su judaizmu, nors pradėjome nuo teiginio, jog krikščionybė yra judaizmo sekta, bet ji visiškai kita sekta. Judaizmas yra tam tikras būties diskursas, o pirmapradė krikščionybė yra išėjimo anapus būties diskursas. Šia prasme Atėnus ir Jeruzalę gretiname kaip du tam tikrus būties diskursus. Galima sakyti, kad Atėnuose filosofai įsirašo į kosminę tvarką racionaliai, atsidedami protui ir dorybei, o Jeruzalėje tikėjimo žmonės į būties tvarką įsirašo jausmiškai, per Dievo išgyvenimą. Viena vertus, Dievas Atėnuose pažįstamas racionaliai, o Jeruzalėje išgyvenamas žmogaus jausmine prigimtimi. Pirmapradė krikščionybė išeina ir anapus judaizmo, ir anapus graikybės. Tai yra tam tikras visiškai naujas, neharmoningas, nekosminis buvimas, o būtent ėjimas iki galo, nuo būties į savo pagrindų praradimo būseną.
Tokia yra tikroji krikščionybė, kylanti iš Kristaus pavyzdžio. Tarkime ikirevoliucinėje Rusijoje jurodivai, Dievo idiotai, yra tikrieji krikščionys, nes čia krikščionybės principas privedamas iki galo, iki pačios loginės baigties. Tam tikra prasme tikrų krikščionių beveik nėra, nes mes visi norime gyventi saugiai, norime įsirašyti į būties tvarką, kad turėtume stogą virš galvos, santaupų, ką pavalgyti, kad būtume būtyje, o jurodivai paneigia šį saugumo principą, išeina anapus būties ir tai yra ta bepagrindybė atitinkanti Kristaus ėjimą iki galo: kryžiaus nešimą į mirtį, po kurio įvyko stebuklas – prisikėlimas. Krikščionybė remiasi šiuo stebuklu. Tikrasis krikščionis išsižada savo turtų, vietos kosmose ir tiki, kad stebuklas jį išgelbės, nes kosminė būties tvarka neveda į sielos išganymą, o harmoningas alsavimas kosmoso stichijomis veda į savotišką užsimiršimą gamtoje. O tai yra kas kita, nei Kristaus žadėtas išgelbėjimas ir atpirkimas.
Jei graikų filosofinė pagonybė ir Senojo Testamento iki egzodo, prasidėjusio Jeruzalės šventyklos sugriovimu septyniasdešimtais metais po Kristaus, plėtotas judaizmas yra būties diskursai, tai kuo judaizmas skiriasi nuo graikų filosofinės pagonybės? Ar nesielgiama šiurkščiai ir šventvagiškai juos gretinant? Šie du diskursai gretinami tuo pagrindu, kad skelbia išėjimą iš stabmeldystės. Graikų filosofinės pagonybės atveju tai yra graikų mitologijos ir Homero kritika bei atmetimas, siekiant priartėti prie vien protu suvokiamo Dievo vaizdinio. Tad graikų filosofinės pagonybės Dievas yra metafizikų Dievas. O judaizmo pranašai kvietė atsimesti nuo stabų garbinimo ir tikėti Izraeliui apreikštą Dievą. Tad judaizmo Dievas yra religijos Dievas. Skirtumas tarp graikų filosofinės pagonybės Dievo ir judaizmo Dievo yra skirtumas tarp metafizikos ir religijos Dievo. Vienas yra racionaliai suvokiamas, o kitas išgyvenamas jausmu per apreiškimą, vienas yra proto, o kitas – jausmo Dievas. Atėnų ir Jeruzalės asimetrija yra proto ir jausmo asimetrija. Tačiau esama ir simetrijos tarp jų – tai nusigręžimas nuo stabmeldystės (mitologijos) ir atsigręžimas į vieną Dievą. Neatsitiktinai pirmieji Bažnyčios Tėvai, atradę šį panašumą, net manė, kad Platonas ir kiti graikų filosofai slapta buvo skaitę Torą.
Grįžkime prie Sokrato ir tokiu būdu prie Eroto. Nežinome, kiek tiesos apie originalųjį Sokratą, kuris nieko nerašė ir nepaliko jokių rašytinių pėdsakų, apnuoginančių jį skaitytojų akivaizdoje, yra Platono nutapytoje Sokrato figūroje. Platono filosofiniai dialogai liudija žinantįjį Sokratą, kuriam dialogų pašnekovai entuziastingai linkčioja ir pritariamai sako: „taip, taip“. Ar tokia Sokrato laikysena yra klastotė? Į tai turėtų atsakyti pats sau kiekvienas Platono, didžiausio senojo pasaulio ontologo, skaitytojas. Tačiau Platono nutapytas Sokrato ontologo vaizdinys skiriasi nuo originaliojo Sokrato, kuris mums paliko aforizmą: „žinau, kad nieko nežinau“. Platonas siekė įsirašyti į visuminį kosmoso universumą, ir tokiu būdu jis įrašė ir Sokratą į būties tvarką. Tad skaityti Platono dialogus reikia labai įdėmiai, bandant atsekti, kur yra originalusis Sokratas, o kur - Platono nutapytasis. Mūsų tezė būtų tokia, kad Sokratas, nuolat ironizuodamas visų pirma savo atžvilgiu, iškrito iš būties į rizikos teritoriją, esančia visuomenės paraštėse. Tuo jis supanašėja su Kristumi, paradokso nešėju, kuris taip pat vaikščiojo po anapus būties esančią rizikos teritoriją, kurioje sutiko atstumtuosius ir raupsuotuosius. Neatsitiktinai Sokrato ir Kristaus, kaip žemės gyventojo, kelionė baigėsi teismu, pasmerkusiu juos myriop.
Sokratas „Puotoje“ vadinamas satyru. Jis bjaurios savo išvaizdos, bet turi magiškų galių - užkalba. Kai jo klausaisi, negali atitraukti ausų, jo kalbos įtraukia. Jau minėjome, kad Kristus buvo galinga dvasinė energija, nulėmusi ne tik oficialios Bažnyčios atsiradimą, bet ir gnostikų bei daug kitų neoficialių judėjimų. Sokratas bent filosofijos lauke irgi toks buvo. Iš jo kilo ne tik Platonas, bet ir kitos graikų filosofijos mokyklos. Jeigu Kristų lyginsime su Sokratu, tai matysime, kad jie nors išeiviai iš skirtingų pradų, vienas - iš hebrajiško, kitas - iš heleniško, bet tam tikra prasme yra panašūs. Ne tik Sokrato teismas primena į Kristaus teismą, bet panašūs ir tuo, kad Sokratas išpažįsta „žinau, kad nieko nežinau“, o Kristus iš esmės neigia bet kokią logiką ir yra paradokso nešėjas. Kristaus paradoksalumas ir Sokrato saviironija susisieja. Kristus sulaužė visus įstatymus: per šabą gydė, per pasninką valgė ir kartu jis Dievo pusėje. Tai paradoksas.
Dabar dera klausti, koks yra filosofo statusas, kylantis iš to, kas buvo ką tik pasakyta? Koks filosofo ryšys su krikščionybe? Jeigu pažvelgsime į M. Heideggerio, vieno iš didžiausių XX amžiaus filosofų, gyvenimą, tai jaunystėje jis turėjo globėjų tarp Bažnyčios hierarchų ir savo kelią pradėjo kaip teologas. Bet po to, kai nusprendė tapti filosofu, nutraukė ryšius su krikščionybe ir pradėjo gilintis į graikus, ir tik prieš mirtį susitiko su katalikų kunigu ir duodamas interviu, paskelbtą po mirties, pasakė: „Galbūt tik Dievas gali mus išgelbėti“. Senatvėje jis sugrįžo į savo ištakas, o visą brandų gyvenimą kalbėjo apie būties tiesą, būties piemenį, įsiklausymą į būtį ir t. t. (Klausimo ar Heideggerio būtis ir Dievas yra sinonimai, čia nesvarstysime.) Visas jo kaip filosofo kelias buvo būties mąstymas vengiant ryšių su krikščionimis ir gręžiantis į graikus. Filosofas, anot Haideggerio, neturėtų koketuoti su krikščionybe, jis turėtų mąstyti savarankiškai.
O Kierkegaardas, vienas didžiausių XIX amžiaus mąstytojų ir egzistencinės filosofijos pradininkas, atvirkščiai, mąstė, kaip galima krikščionybė jo amžiuje. Tam tikra prasme jis, kaip ir Kristus, ėjo iki galo. Nugyveno keturiasdešimt dvejus metus ir mirė po to, kai, eidamas gatve, parkrito nuo išsekimo. Jis ėjo iki galo. Pasiėmė tam tikrą gryno krikščioniškumo idėją ir, siekdamas jos grynumo, konfliktavo su Kopenhagos vyskupu, šiurpino provincialią Kopenhagos bendruomenę. Matome, kad būti tikru krikščioniu, yra rizikinga: tu gali nenugyventi gyvenimo, tavo žemiška kelionė gali gretai baigtis.
Taigi Heideggerio ir Kierkegaardo figūras galima priešinti. Vienas atsisakė ryšių su krikščionybe, o kitas mąstė, ką reiškia būti krikščioniu jo amžiuje, ir gręžėsi į pirmapradžių, pirmųjų krikščionių patirtį. Tačiau tam tikra prasme Heideggeris, išsakydamas ištikimybę graikams, elgėsi galbūt kaip tikras filosofas. Jo mąstyme esama tam tikrų pagoniškumo elementų: jis kalba apie dangų, žemę, dievus ir žmones (sulaukęs brandos kalbėjo ne apie Dievą, o apie dievus). Jis gręžėsi į pagonybę ir jo būties diskursas buvo propagoniškas. Taigi lieka atviras klausimas, kas yra tikresnis filosofas - Kierkegaardas ar Heideggeris? Heideggeris išliko būtent graikiškoje paradigmoje ir mąstė visuminį kosmoso vaizdinį, įsirašymą į būties tvarką, o Kierkegaardas, Kristaus pavyzdžiu sekęs mąstytojas, skelbė ėjimą iki galo ir išėjimą anapus būties. Išėjus anapus būties, labai nejauku būti, jautiesi visiškai nesaugus ir tau gali bet kas nutikti. Taigi kas yra tikrasis filosofas - ar Heideggeris, ar Kierkegaardas, ar tas, kuris alsavo būties stichijomis, ar tas, kuris išėjo anapus būties į visišką bepagrindybę? Sunku atsakyti, bet kiek esama filosofu, tiek norima susiliesti su graikais, nes jų amžinoji jaunystė yra tam tikras magiškas šaltinis, kurio vanduo leidžia atgimti iš naujo ir filosofams, ir menininkams. Būti filosofu – galų gale - tai skelbti ištikimybę Atėnams.
Šaltinis: www.satenai.lt
0 komentarai