Šv. Jonas Auksaburnis: Neapkalbėk ir neteisk

Daugelio blogybių esame paliesti ir to nepastebime. Mes kandžiojame kitą, mes ėdame kitą, kai esame neteisūs, jį skundžiame, šmeižiame ir artimo garbę žalojame. Apšmeižęs artimą sako: „Tai pasakė apie jį anas žmogus. Atleisk man Dieve, nekaltink manęs, nors esu dėl tų kalbų kaltas!“ Jei taip, tai kam kalbi? Kam plepi apie tai? Kam skleidi paskalas, jei tai nėra tikra? Jei esi kaltas, kam prašai Dievą nekaltinimo. Nekalbėk ir būsi laisvas nuo baimės.

Aš nežinau, kas šią ligą tarp žmonių išplatino. Mes esame plepiai ir nieko nepaliekame nepasakyta. Klausyk išminčiaus įspėjimo: „Jei ką prieš savo artimą nugirdai, tegu tai su tavimi numiršta. Būk tikras – dėl to nesprogsi.“ Mes esame greiti kitus apskųsti ir labai skubūs juos pasmerkti. Klausyk, ką pranašas kalba: „Kur pakliuvęs, liežuvauji ant savo brolio“ (Ps 49, 20). Pasiteisinama: „Ne aš, bet kitas.“ Taip, tu pats. Jei taip nebūtum kalbėjęs, tai ir kiti apie tai nebūtų girdėję.

Kiekvieno pareiga artimo klaidas pridengti ir nutylėti, o tu jas platini, prisidengęs pamaldumo skraiste. Tu nesi tikras kaltintojas, bet plepys ir pliuškis žmogus. Koks mitrumas! Tu šmeiži kiekvieną ir to nepastebi. Pagalvok, koks didelis blogis iš to kyla. Rūstini Dievą, nuliūdini, nuskriaudi artimą ir pats užsitrauki bausmę…

Kristus kalbėjo: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.“ Tad uždarykime savo burnas durimis ir jas užrakinkime, nes iš plepėjimo kyla nesuskaitomos blogybės. Sugriaunami namai, suardomos draugystės ir daug kitų nelaimių ateina. Nesirūpink, žmogau, savo artimą žeminančiais reikalais.

Šv. Jonas Auksaburnis, Homilija apie Laišką žydams 21,3-4, cituota iš Jonas Gutauskas, Didžiųjų Bendrijos tėvų mintys. Senosios krikščionių literatūros antologija tikėjimo, doros ir krikščioniškosios pasaulėžiūros klausimais, Putnam: Krikščionis gyvenime nr. 18, 1978, p. 261-262. 

Šaltinis: blog.gaveniamieste.lt