Šventasis Raštas:
VIEŠPATS tarė Mozei: „Skubėk tuojau pat žemyn! Tavo tauta,
kurią išvedei iš Egipto žemės, nedorai pasielgė'. Jie suskubo pasukti iš kelio,
kuriuo eiti buvau jiems įsakęs, nusiliejo sau veršį ir jam aukoja, sakydami:
'Izraeli, šis yra tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!'“
VIEŠPATS
kalbėjo Mozei: „Matau, kad ši tauta yra kietasprandė. Todėl dabar palik mane
vieną, kad mano įniršis ant jų įsiliepsnotų ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs
padaryčiau didelę tautą“.
Bet Mozė maldavo VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir sakė: „O
VIEŠPATIE, kam gi dega tavo įniršis ant tautos, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia
jėga ir galinga ranka? Kam gi egiptiečiai turėtų sakyti: 'Pikto siekdamas jis
išvedė juos, tik išžudyti juos kalnuose ir išnaikinti nuo žemės veido'?
Atsigręžk nuo savo degančio įniršio, pasigailėk ir nesiųsk nelaimės savo
tautai. Atsimink Abraomą, Izaoką ir Izraelį, savo tarnus, kaip tu jiems
prisiekei pačiu savimi, sakydamas: 'Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus
žvaigždes ir visą šį kraštą, kurį pažadėjau, duosiu jūsų palikuonims, ir jie
paveldės jį amžinai'“. VIEŠPATS pasigailėjo ir nesiuntė nelaimės, kuria buvo
grasinęs savo tautai.
___________________
Meditacija:
Kodėl Viešpats prašo Mozės Jį palikti? Kodėl Jis nori sunaikinti
neištikimybe kaltinamą žydų tautą, kurią pats ir išvedė iš Egipto? Paraidinės
prasmės šviesoje Viešpats čia išrodo kaip įniršęs vyras, kuris siekia iš peties
„trenkti“ savo neištikimai žmonai. Dar daugiau, Izraelio Dievas prašo Mozės jo
nestabdyti. Juk lengviau niršti, kai pats vienas lieki su savo nirštu ir niekas
tau netrukdo jo išlieti.
Bet ar toks ir yra
Dievas Kūrėjas? Ar ramybės Dievas gali būti lyginamas su įniršusiu žmogumi? Lai
tikėjimas veda mus į dvasinės šio Šventojo Rašto ištraukos supratimą.
Apreiškimas sako, kad Dievas mus sutvėrė
iš nieko (ex nihilo). „Iš dulkių esame kilę ir į dulkes suvirsime!“, sako
Didžiojo Pasninko pradžios (Pelenų) dienos liturgija. Ko vertas tikintysis, jei išsižada Dievo, savo
Kūrėjo? Dulkių! Kitaip tariant, tevertas būti niekuo. Tokio vertumo nusipelnė Dievo išsižadėję žmonės. Nes patys
žmonės, atmetę Dievą ir pasirinkę stabą, pasirenka kelią į mirtį, į Nieką.
Ar yra vertesnis už judėją krikščionis, kuris dėka Apreiškimo
žino, kad jis yra tik dulkė ir gyvastyje palaikomas prigimtinės Dievo malonės,
o būvyje su Dievu – pašvenčiamosios malonės? Ne tik nevertesnis, bet ir dėka suteiktos
malonės masto, būtų „vertas“ dar didesnės pragaišties.
Tik Mozės prašymas sulaiko Dievo įniršį ir iššaukia Jo pasigailėjimą.
Malda siekia Dievo vidujybę. Mozė prašo Dievo, kad šis prisimintų, kokią
savastį jis įdėjo į Abraomo vaikus. Tik dėka Sinajaus tikėjimo vaikų tapatybės
Dievas pastarųjų pasigali. Naujosios Sandaros šviesoje ši Senojo Testamento
ištrauko mus moko, kad malda mes primename Dievui esą Jo vaikai, o jis yra mūsų
Tėvas. Malda siejamės su Dievo savastimi vardan Jo mumyse dovanoto išganymo
laido – Šventosios Dvasios , kuri šaukia mumyse „Abba, Tėve“. Tik Dievo malonės
remiami esame verti Jo akivaizdoje. Be maldos ir sūniško pasitikėjimo, iš
tiesų, tesame niekas. Baisi, bekompromisinė tiesa, bet tai – Tiesa.
mk
0 komentarai