Dvasios gyvenimas

Niekingas žmogus. Meditacija- Išėjimo Knyga 32, 7 - 14

× 4/01/2014

Šventasis Raštas:

VIEŠPATS tarė Mozei: „Skubėk tuojau pat žemyn! Tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, nedorai pasielgė'. Jie suskubo pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs, nusiliejo sau veršį ir jam aukoja, sakydami: 'Izraeli, šis yra tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!'“

VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Matau, kad ši tauta yra kietasprandė. Todėl dabar palik mane vieną, kad mano įniršis ant jų įsiliepsnotų ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padaryčiau didelę tautą“.

Bet Mozė maldavo VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir sakė: „O VIEŠPATIE, kam gi dega tavo įniršis ant tautos, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia jėga ir galinga ranka? Kam gi egiptiečiai turėtų sakyti: 'Pikto siekdamas jis išvedė juos, tik išžudyti juos kalnuose ir išnaikinti nuo žemės veido'? Atsigręžk nuo savo degančio įniršio, pasigailėk ir nesiųsk nelaimės savo tautai. Atsimink Abraomą, Izaoką ir Izraelį, savo tarnus, kaip tu jiems prisiekei pačiu savimi, sakydamas: 'Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šį kraštą, kurį pažadėjau, duosiu jūsų palikuonims, ir jie paveldės jį amžinai'“. VIEŠPATS pasigailėjo ir nesiuntė nelaimės, kuria buvo grasinęs savo tautai.

___________________

Meditacija:

Kodėl Viešpats prašo Mozės Jį palikti? Kodėl Jis nori sunaikinti neištikimybe kaltinamą žydų tautą, kurią pats ir išvedė iš Egipto? Paraidinės prasmės šviesoje Viešpats čia išrodo kaip įniršęs vyras, kuris siekia iš peties „trenkti“ savo neištikimai žmonai. Dar daugiau, Izraelio Dievas prašo Mozės jo nestabdyti. Juk lengviau niršti, kai pats vienas lieki su savo nirštu ir niekas tau netrukdo jo išlieti.

Bet ar toks ir yra Dievas Kūrėjas? Ar ramybės Dievas gali būti lyginamas su įniršusiu žmogumi? Lai tikėjimas veda mus į dvasinės šio Šventojo Rašto ištraukos supratimą. Apreiškimas sako, kad Dievas mus sutvėrė iš nieko (ex nihilo). „Iš dulkių esame kilę ir į dulkes suvirsime!“, sako Didžiojo Pasninko pradžios (Pelenų) dienos liturgija. Ko vertas tikintysis, jei išsižada Dievo, savo Kūrėjo? Dulkių! Kitaip tariant, tevertas būti niekuo. Tokio vertumo nusipelnė Dievo išsižadėję žmonės. Nes patys žmonės, atmetę Dievą ir pasirinkę stabą, pasirenka kelią į mirtį, į Nieką.

Ar yra vertesnis už judėją krikščionis, kuris dėka Apreiškimo žino, kad jis yra tik dulkė ir gyvastyje palaikomas prigimtinės Dievo malonės, o būvyje su Dievu – pašvenčiamosios malonės? Ne tik nevertesnis, bet ir dėka suteiktos malonės masto, būtų „vertas“ dar didesnės pragaišties.

Tik Mozės prašymas sulaiko Dievo įniršį ir iššaukia Jo pasigailėjimą. Malda siekia Dievo vidujybę. Mozė prašo Dievo, kad šis prisimintų, kokią savastį jis įdėjo į Abraomo vaikus. Tik dėka Sinajaus tikėjimo vaikų tapatybės Dievas pastarųjų pasigali. Naujosios Sandaros šviesoje ši Senojo Testamento ištrauko mus moko, kad malda mes primename Dievui esą Jo vaikai, o jis yra mūsų Tėvas. Malda siejamės su Dievo savastimi vardan Jo mumyse dovanoto išganymo laido – Šventosios Dvasios , kuri šaukia mumyse „Abba, Tėve“. Tik Dievo malonės remiami esame verti Jo akivaizdoje. Be maldos ir sūniško pasitikėjimo, iš tiesų, tesame niekas. Baisi, bekompromisinė tiesa, bet tai – Tiesa.