Dvasios gyvenimas

Nauja širdis. Meditacija – Ez 36, 23-28

× 4/05/2014

Šventojo Rašto ištrauka

Pašventinsiu savo didį, tautose išniekintą vardą, kurį jūs išniekinote jų akyse, – ir žinos tautos, kad aš esu VIEŠPATS, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – kai per jus apreikšiu jų akyse savo šventumą. Atimsiu jus iš tautų, surinksiu jus iš visų kraštų ir parvesiu jus į jūsų žemę. Nuplausiu jus tyru vandeniu, bus nuvalyti visi jūsų nešvarumai, – visi jūsų stabai bus pašalinti. Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte. Tuomet jūs gyvensite krašte, kurį daviau jūsų protėviams, – jūs būsite mano tauta ir aš būsiu jūsų Dievas. (Ez 36, 23-28)

_______

Meditacija

Širdis yra žmogaus prigimties slėpinys. Ją mes pažįstame, nes kiekvieną dieną su ja tvarkomės. O kas yra ši Pranašo skelbiama„nauja širdis“- „nauja dvasia“ atnaujinta širdis?

Širdis siekia pilnatvės, kuria žmogus išgyvena laimės jauduliu. Tik siekdami pilnatvės ir laimės esame sau verti „kaip žmonės“. Tik laimingomis akimirkomis save sotindami patiriame esą „žmonės“. (Juk skaitomiausi leidiniai iš serijos „Žmonės“ ir yra apie sočias bei laimingas žmonių akimirkas.) Atrodo, kad ir religija tėra tik sotybės didinimo priemonė. Arba priemonė kažkam sotintis iš religijos tiesų skelbimo.

Kas gali būti „naujo“ žmogaus širdyje? Ar gali širdis nesiekti pilnatvės? Tuo tarpu Pranašas skelbia, kad žmogiškos pilnatvės siekianti širdis yra „akmeninė“. Pats jis žada kitokią, t.y. jautrią širdį, kurioje vyrauja Dievo šventumas ir įkurdinantis žmogaus sielą naujoje Dievo žemėje. Koks yra skirtumas tarp akmeninės širdies ir jautrios širdies? Koks skirtumas tarp žemiškos pilnatvės ieškojimo ir persmelkimo Dvasios šventumu?

Žemiškų sotybių ieškanti širdis yra akmeninė, nes šias sotybes ji telkia sau. Sotumas žmogų riboja, nes įkalina žmogų jo ribotuose siekiniuose. Sotumas uždaro žmogų pasitenkinimo savimi kalėjime. Sotumas yra atjautos priešingybė.

Tuo tarpu iš Dievo ateinantis sotumas, t.y. Dievo šventumas, yra dovana. Jeigu širdis būna šventa - kaip dovana! - , ji yra pajėgi dovanoti save kitiems. Tai ir yra širdies jautrumas. Dėka Dievo šventumo dovanos jautri širdis nėra pati sau ir dėl savęs. Ji išgyvena savo savastį kaip Meile atsiduodančio Dievo duotybę. Ir jai pačiai yra savastinga būti duotybe kitam. Tokia širdis pati savęs lyg ir neturi. Ji visada yra kitam. Tokios širdies sotybė glūdi savęs dovanojimo akte. Tik dovanodama save kitiems ji susibūna su save dovanojančiu Dievu.

Prigimtinėje nuodėmėje įkalinta širdį išvaduoja Dievo Dvasia, kuri išgydo prigimtį ir atstato jos panašumą į Dievą. Tokia jautria širdis ir yra Dievo šventumo indas, nuolat save dovanojantis kitiems.

„Tuomet jūs gyvensite krašte, kurį daviau jūsų protėviams, – jūs būsite mano tauta ir aš būsiu jūsų Dievas.“