Šventojo Rašto
ištrauka
Pašventinsiu savo
didį, tautose išniekintą vardą, kurį jūs išniekinote jų akyse, – ir žinos
tautos, kad aš esu VIEŠPATS, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – kai per jus
apreikšiu jų akyse savo šventumą. Atimsiu
jus iš tautų, surinksiu jus iš visų kraštų ir parvesiu jus į jūsų žemę. Nuplausiu jus tyru vandeniu,
bus nuvalyti visi jūsų nešvarumai, – visi jūsų stabai bus pašalinti. Duosiu jums naują širdį ir
atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums
jautrią širdį. Duosiu jums
savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano
įsakų ir juos vykdytumėte. Tuomet
jūs gyvensite krašte, kurį daviau jūsų protėviams, – jūs būsite mano tauta ir
aš būsiu jūsų Dievas. (Ez
36, 23-28)
_______
Meditacija
Širdis yra žmogaus prigimties slėpinys. Ją mes pažįstame, nes
kiekvieną dieną su ja tvarkomės. O kas yra ši Pranašo skelbiama„nauja širdis“- „nauja
dvasia“ atnaujinta širdis?
Širdis siekia pilnatvės, kuria žmogus išgyvena laimės jauduliu. Tik
siekdami pilnatvės ir laimės esame sau verti „kaip žmonės“. Tik laimingomis
akimirkomis save sotindami patiriame esą „žmonės“. (Juk skaitomiausi leidiniai iš
serijos „Žmonės“ ir yra apie sočias bei laimingas žmonių akimirkas.) Atrodo,
kad ir religija tėra tik sotybės didinimo priemonė. Arba priemonė kažkam sotintis
iš religijos tiesų skelbimo.
Kas gali būti „naujo“ žmogaus širdyje? Ar gali širdis nesiekti
pilnatvės? Tuo tarpu Pranašas skelbia, kad žmogiškos pilnatvės siekianti širdis
yra „akmeninė“. Pats jis žada kitokią, t.y. jautrią širdį, kurioje vyrauja
Dievo šventumas ir įkurdinantis žmogaus sielą naujoje Dievo žemėje. Koks yra
skirtumas tarp akmeninės širdies ir jautrios širdies? Koks skirtumas tarp žemiškos
pilnatvės ieškojimo ir persmelkimo Dvasios šventumu?
Žemiškų sotybių ieškanti širdis yra akmeninė, nes šias sotybes ji
telkia sau. Sotumas žmogų riboja, nes įkalina žmogų jo ribotuose siekiniuose. Sotumas
uždaro žmogų pasitenkinimo savimi
kalėjime. Sotumas yra atjautos priešingybė.
Tuo tarpu iš Dievo ateinantis sotumas, t.y. Dievo šventumas, yra
dovana. Jeigu širdis būna šventa - kaip dovana! - , ji yra pajėgi dovanoti save
kitiems. Tai ir yra širdies jautrumas. Dėka Dievo šventumo dovanos jautri širdis
nėra pati sau ir dėl savęs. Ji išgyvena savo savastį kaip Meile atsiduodančio
Dievo duotybę. Ir jai pačiai yra savastinga būti duotybe kitam. Tokia širdis pati
savęs lyg ir neturi. Ji visada yra kitam. Tokios širdies sotybė glūdi savęs
dovanojimo akte. Tik dovanodama save kitiems ji susibūna su save dovanojančiu Dievu.
Prigimtinėje nuodėmėje įkalinta širdį išvaduoja Dievo Dvasia, kuri
išgydo prigimtį ir atstato jos panašumą į Dievą. Tokia jautria širdis ir yra
Dievo šventumo indas, nuolat save dovanojantis kitiems.
„Tuomet jūs
gyvensite krašte, kurį daviau jūsų protėviams, – jūs būsite mano tauta ir aš
būsiu jūsų Dievas.“
mk
0 komentarai