RSS
Facebook
Kodėl žmogus tampa lyderiu? Įprasta manyti, kad žmogus lyderiu tampa, nes siekia tapti stipriu žmogumi. “Būti lyderiu” išreiškia pamatinį žmogaus lūkestį nebūti silpnumo įkaitu ir nepriklausyti nuo kitų žmonių valios. Kiekvieną žmogų persekioja baimė būti stokojančiu pastumdėliu. O kai į sielą įsliūkina nugrimzdimo į užmarštį baimė, ir jokia išlikimo žmonių atmintyje perspektyva nebeguodžia, tuomet žmogų ištinka depresija ir panika.
Todėl lyderystė pirmiausiai yra vidinis žmogaus iššūkis pačiam sau. O būti stipriu žmogumi yra pirmas ir esminis lyderystės lūkestis.
Tačiau pats žodis “lyderystė”, reiškiantis kitų žmonių vedimą, nusako ir būtiną kitą šio fenomeno elementą. “Būti lyderiu” reiškia būti pripažintu apie tave susitelkusių pasekėjų. Nėra pasėkėjų – nėra lyderystės. Akivaizdu, kad telkimąsis vyksta apie žmogų, kuris žino kaip jis gali sukurti pasekėjų gerovę. Todėl lyderystė reiškia, kad pasekėjai tiki, pasitiki arba net žino, kad jų pasirinktas žmogus juos veda jų gerovės lūkesčio keliu. Būtent dėka šio lūkesčio kažkas kažkam tampa “lyderiu”.
Mes darome prielaidą, kad gerovę kitiems sukurti galėtų tik stiprus žmogus. Žmonių sąmonėje sąvokos “stiprus žmogus”, “gerovė”, “lyderis” yra tampriai susijusios. Viešumoje stebime lenktynes: kiekvienas gerovę pasiekęs žmogus linksta pristatatyti save kaip stiprų ir kitiems svarbų žmogų. (Juk žurnalas “Žmonės” ir yra lyderis spalvotų spaudinių rinkoje!) Taigi mes siekiame tapti stipriais žmonėmis vardan savo gerovės – tiek vidujai išugdytos, tiek ir išoriškai įgytos turto forma.
Vadinasi, lyderystė tiksliausia ir kartu plačiausia prasme yra gerovės pažadas. O žmogus lyderiu tampa ne todėl, kad yra stiprus, bet todėl, kad į jo išsiugdytą ar įgytą vertę yra suprojektuojami kitų lūkesčiai.
Pavyzdžiui, kada sportininkas tampa lyderiu? Pagal mūsų čia diskutuojamą sampratą, per sunkias treniruotes stiprybę išsiugdęs žmogus lyderiu tampa tik tuomet, kai savo stiprybę įrodo pergalės vainiku. Tai reiškia, kad jo stiprybė tampa pripažintu ir visuomenės atpažįstamu gėriu. Kuo reikšmingesnė pergalė, tuo jo įgytas gėris tampa viešesnis ir vertingesnis. Pergalės savininko vertė yra išmatuojama jo pripažinimu mastu. O su jo asmeniu save siejantys žmonės tapatinasi su jo įgyta verte ir ja didžiuojasi. Jaunas šeimos narys praturtina šeimą pasidižiavimu. Tuo tarpu nacionalinę rinktinę atstovaujančio sportininko pergalė piliečius praturtina jau nacionalinio pasididžiavimo mastu, įprastai vadinamu “garbe”.
Savo ruožtu, vertės mastas yra išmatuojamas investicijų kiekiu: tėvas nusprendžia investuoti į savo sūnaus karjerą; verslas gi investuoja ne tik į patį sportininką, bet ir į sportininko sukurtą prekės ženklą. Investicijos ir kaina auga todėl, kad pasididžiavimas yra itin brangintina gerovė. Ji yra susijusi su žmogaus įsiprasminimo ir tvarumo lūkesčiu. Tauta džiaugiasi Lietuvos vardą nešančiais herojais, nes tokiu būdu tautos dalyvis išgyvena “Lietuvą” kaip amžių bėgyje tveriančią “didvyrių žemę” ir kaip savo individualų įgalumą. Kitaip tariant, pilietis išgyvena aukštesnės prasmės ir tuo pačiu gilesnį tvarumą.
Tas pats lyderystės kaip gerovės pažado principas galioja visoje visuomeninių santykių skalėje. Žmogus yra bendruomeninė būtybė. Priklausymas bendruomenei žmogui pirmiausiai yra priemonė įsigalinti ir įsibūti jam prasmingame tvarume. Maslovo poreikių piramidė itin akivaizdžiai paremia čia aptariamą tezę.
Ypatingu būdu lyderystės kaip gerovės pažadas skleidžiasi versle. Mat verslas yra gerovės kūrimo ir kartu gerovę kuriančių lyderių erdvė. Gera verslo idėja, vadovo kompetencija, patikimumo reputacija, sėkmės istorija yra turtu išmatuojamo gerovės pažado dalis.
Politika yra dar akivaizdesnis lyderystės kaip gerovės pažado pilotažas. Deja, mes, demokratinių ir nedemokratinių valstybių piliečiai, labai gerai žinome, kad “gerovė” ir “pažadas” realybėje nebūtinai sutampa. Žinia, politikų pažadai jiems patiems yra daug realesni nei pačių piliečių gerovė. Dažnai tik pažadus meistraujantys politikai kviečia įtikėti į juos kaip į gerovę kuriančius lyderius. Ir mes, deja, lengvai į juos įtikime. Įtikime, nes lengvai pasiekiama gerovė, į mus įsklendanti ausiai malonaus pažado pavidalu, yra beveik nenugalima pagunda.
Žmonių lengvatikystė nuolat verčia stebėtis. Ir žmonijos istorija liudija, kad stebėtis nepaliausime - vertės “burbulai” yra pasikartojantys istorijoje faktai. Mat gerovės lūkesčių augimas yra nevaldomo žmogaus prigimties šėlsmo išraiška.
Neseniai Berlyno aerouoste į rankas pakliuvo “Financial Times” numeris, kuriame buvo aprašyta žinomo aferisto B. Madoffo istorijos tąsa. Straipsnis atpasakoja, kaip Luksemburge registruotas didžiausio šveicarų banko UBS valdomas fondas 90% savo aktyvų investavo į B.Madoffo valdomus fondus. Ir, aišku, prarado pinigus. (Pasirodo, prieš Luksemburge registruotų bankų UBS ir HBSC fondus yra šiuo metu yra iškelta šimtai ieškinių.) Ponzi schema, kuria operavo B. Madoffas, yra kaip pasaulis sena apgaulė. Su ja susipažįsta kiekvienas finansų studentas. Stebėtina, kaip lengvai tokių didelių bankų finansų analitikų departamentai įpuola į apgaulės liūną! 90% fondo aktyvų investavimas į vieną abejotiną portfelį yra arba visiško finansinio neraštingumo atvejis, arba tiesiog paminklas kvailybei. Ir šią kvailybė tegali paaiškinti tik akinančios grąžos pagunda, t.y. prigimtinio gerovės pažado visagalybė.
Todėl lyderystės kaip gerovės pažadas turi turėti esminį saugiklį. Kaip nagrinėjome ankstesnėse esė, lyderystė yra sietina tik su tvariu rezultatu. Todėl ir lyderystės gerovės pažadas turi būti tvarus. Tvarus vertės kūrimas nulemia tvarios gerovės kaupimą.
Gilesnės gerovės pažado visagalybės priežastis ir tvarios vertės supratimo prielaidas kalbėsimės kitoje esė.
Šaltinis: www.cezaris.lt
0 komentarai