Meditacija. Tuščias kapas

“Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos.  Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“. (Jn 20,1-2)

Žmoniją ištiko nuostaba: štai tučias kapas! Pirma žmogui į galvą šaunanti mintis neabejotinai yra ši: PAVOGĖ! Moterys bėga pas vyrus, kurie turėtų imtis šią problemą spręsti. Tikinčiųjų bendruomenę apėmė stulbinanti nežinia.

Apaštalai netruks ir tuoj atbėgs prie tuščio kapo. Mes gi pasilikime ir įsilkausykime į tuščio kapo viltingą tylą ir pažinkime šio įvykio prasmę!

“Toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. Ten jie ir paguldė Jėzų, nes buvo žydų Prisirengimo diena, o kapas arti.” (Jn 19,41-42)

“Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas,
o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.” (Jn 12,24)

Ar ne Jėzus ir yra į sodo dirvą kritusi ir apmirusi sėkla, kurios gyvastis nurideno akmenį ir davė gausų Prisikėlimo vaisių?!

Stebėkime šios Prisikėlusios gyvasties augimą ir gerkime naujojo Adomo gaivą!  Alleliuja!

mk


Kategorijos:

0 komentarai