RSS
Facebook
Kryžiaus
kelyje Viešpats tris kartus krenta į dulkes. Į dulkes! Prisiminkime, kas mes
tokie esame: „Tuomet Viešpats Dievas
padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą.
Taip žmogus tapo gyva būtybe.“ (Pr 2,7) Esame kilę iš dulkių.
Vadinasi, Kryžiaus kelyje Viešpats tris kartu krenta į mūsų tarpą - į dulkėtą bendriją.
Išėjimo
į dykumą pradžioje, t.y. Gavėnios liturgijos, metu Viešpats mums primena: „Iš
dulkių kilai, į dulkes pavirsi“. Čia liudijama tiesa apie žmogų. Be Viešpaties
prigimties malonės esame iš nieko kilusios ir į nieką suvirstančios dulkės.
Prigimties malonės reiškia, kad Viešpats mums suteikė dovaną būti, būti „pagal
Dievo paveikslą ir panašumą“ (Pr 1,26). Nieko kito ir nieko daugiau ir neturime
nei ši Dievo sukurta prigimties dovana.
Prigimtinė
nuodėmė, kurią įgijo Kūrėjo išsižadėjęs pirmasis žmogus, yra prigimties dovanos
naikinimas. Laisva valia Dievo išsižadantis žmogus neigia prigimties duotybę,
prarasdamas nemirtingumo dovaną ir neišvengiamai suvirsdamas į dulkes.
Štai
pas ką ateina Viešpats! Štai su kuo susitapatina Dievo prigimtis!
Su dulkėmis virstančiu niekiu. Štai kokia didi Dievo Meilė! Savo širdies,
t.y. atsiduodančios prigimties, atvertimi Jis perkuria dulkiną, suniekintą
prigimtį ne tik būti „paveikslu ir panašumu“, bet ir būti Šventosios Dvasios
indu – Tėvo įsūnių per įsikūnijusį Dievo Sūnų mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Viešpaties
kritimas po Kryžiumi į dulkes yra Jo Meilės atsidavimas mums. Jis apsikabina mūsų
suniekintą mirtingąją niekybę ir nešą ją į savo mirtį Golgotos kalno viršūnę,
kur savo širdies atvertimi Amžinosios prigimties atsidavimu Jis perkuria mus būti
amžinai su Juo, Tėvu ir Dvasia.
mk
0 komentarai