Dainius Petravičius. Mes nesame vieni (plyšio teologija)

Labai įdomus dalykas stebėti, kaip Dievas visoje žmonijos istorijoje išlaiko žmogui nuolatinę galimybę pasirinkti, nepaisant visų vinguriavimų. Išlaikydamas galimybę rinktis, jis visada palieka mažą plyšelį priešingam rezultatui. Iš vienos pusės tai liūdina, nes ne visuomet norime to blogio, kuris kyla iš mūsų nuodėmingos prigimties. Iš kitos pusės – kokia nuodėminga ta prigimtis būtų, visada yra išeitis. 

Pasvarstykime.

Kai Viešpats sukūrė pirmuosius žmones ir įkurdino juos Rojaus sode, vyravo gėris ir laimė. Tačiau Dievas paliko galimybę įsismelkti blogiui ir nuodėmei, nes kitaip nebūtų pasirinkimo. Ir velnias, be abejonės, tuo pasinaudojo.

Žmonėms nupuolus, Viešpats paliko jiems savo pažadą, kurio ištęsėjimas nugalėjo velnią, nunuodydamas nuodėmę ir tas pažadas buvo siauras plyšelis, palikęs viltį daugybę amžių.

Kai nuodėmė suklestėjo, visur vyravo pagonybė, Viešpats pašaukė Abraomą - vieną žmogų, kuris patikėjo Viešpaties pažadu, iškeliavo iš pagonių kraštų, ir iš jo išaugino visą atskirą tautą.

Tuomet velnias pamėgino sunaikinti Juozapą. Bet jam nepavyko, nes Dievas buvo su juo ir jis buvo reikalingas Dievo planui. Taip žydai pateko į Egiptą.

Kai žydams Egipte tapo labia blogai, gimė Mozė. Velnias bandė jį sunaikinti sukeldamas kūdikių žudynes. Bet liko siauras plyšelis, nedidelė spraga kurios velnias įveikti negalėjo, ir Mozė išliko. Tada jis išvedė tautą iš Egipto.

Tačiau liko mažas plyšiukas - pasirinkimo galimybė ir tauta daugybę kartų bandžiusi išsižadėti Dievo (pvz. auksinio veršio istorija) ir to nepadariusi, paskendo fariziejiškame mąstyme - jei laikysiesi taisyklių, nesvarbu kaip gyvensi ir mąstysi, būsi išgelbėtas. Ir tauta užkibo ant šio kabliuko. Tada atsirado mažas plyšys, ir kažkur mažame tvartelyje, niekam nežinant gimė Viešpats Jėzus. Žinojo tik išminčiai ir piemenys. Buvo pralieta daug kūdikių kraujo, bet šis kūdikis liko gyvas. 

Praėjus 30 metų, šis mažas kūdikis užaugo ir pradėjo skelbti Dievo mokslą, pats būdamas Dievas. Velnias pamėgino Jį nužudyti sukurstydamas liaudį prikalti Jį prie kryžiaus. Jam pavyko, bet tuo pačiu nužudė nuodėmę, Dievas ir vėl paliko plyšį, tik platesnį ir žmonės vėl galėjo rinktis laisviau, nei velnias norėjo, o kryžius iš mirties (velnio) simbolio virto gyvybės (Dievo) ženklu. Dabar žmonės vos tik panorėję gali pasislėpti nuo velnio tose pačiose žaizdose, kurias jis pats padarė.

Tada velnias pamėgino nužudyti pirmuosius krikščionis, tuo bandydamas uždaryti tą siaurą plyšį, kuris vis griauna jo darbus, uoliausiąjį krikščionį Petrą pakabindamas žemyn galva. Viešpats vistiek nugalėjo - šis kraujas tapo krikščionybės sėkla ir vilties ne tik nenužudė, bet ją sustiprino. Petro kraujas išliko ta Uola, ant kurios iki šiol stovi Bažnyčia.

Tada velnias atnešė įvairias sektas ir sekteles, ateizmą, religinį fundamentalizmą, įvairias radikalias ideologijas, totalitarizmą, moderniąsias ir liberaliąsias idėjas, daugybę klaidatikystės ir smurto būdų. Tačiau Bažnyčia tvirtėjo, laikėsi, kovojo ir nepasidavė. Kartais suklupdama, vėliau atsistodama, bet nežlugo. O daugumos istorijoje sušmėžavusių judėjimų niekas net nebežino. Ir taip yra iki šiol.

Visa šis apmąstymas mane veda link vienos paprastos logiškos išvados - mes niekada nesame vieni. Mes, katalikai, niekuomet nesame vieni. Ir jei kada apima neviltis, kad pasaulyje nebeliko nieko gera, lytiniai iškrypimai ir karai įgauna vis didesnį mastą, katalikai persekiojami už katalikybę ir vieninteliai neturi teisės pasakyti garsiai savo pozicijos, pasinaudoti religinės laisvės, žodžio, praktikuojamų vertybių ir kitomis teisėmis, nepaisant to visas šv. Raštas, visa Bažnyčios istorija ir pats Dievo pažadas sako viena - kaip blogai bebūtų, mes neturime teisės prarasti vilties, nes pats Viešpats, pažadėjęs mums tą viltį, niekada nepalieka mūsų vienų ir Jis, kaip bebūtų blogai, ras būdą tą viltį išlaikyti, kad išpildytų kilniausią iš visų - savo planą. Kaip blogai bebūtų, turime šventai tikėti vienu paprastu teiginiu - Dievas yra su mumis, todėl koks blogis mums benutiktų, jis pasitarnaus Jam ir išeis į gera. O jei Jį mylime, mums to užteks.

Broliai ir sesės katalikai, likime tikėjime, viltyje ir meilėje.