Čingizas Aitmatovas. Mankurtas (IV)

Rytą Naimanė Ana vėl sėdo raita ant Akmajos. Tolimais, aplinkiniais keliais ilgai sėlino ji prie kaimenės, nusibasčiusios per naktį gan toli. Aptikusi kaimenę, ilgai žvalgėsi, ar nėra ko iš žuanžuanų. Ir tik įsitikinusi, kad nieko nėra, pašaukė sūnų vardu:
— Zolamanai! Zolamanai! Sveikas!
Sūnus atsigręžė, motina riktelėjo iš džiaugsmo, bet tuoj pat suprato, kad jis atsigręžė tik į balsą.

Vėl mėgino Naimanė Ana pažadinti mirusią sūnaus atmintį.
—    Prisimink, kaip tave vadino, prisimink savo vardą!— maldavo, įkalbinėjo jinai.— Tavo tėvas Donenba-jus, argi tu nežinai? O tavo vardas ne Mankurtas, o Zo-lamanas . Mes pavadinome tave taip todėl, kad tu gimei kelionėje, kai naimanai kėlėsi toli į naujas vietas. Ir kai tu gimei, toje vietoje mes apsistojome tris dienas. Tris dienas buvo puota.
Ir nors tai sūnui mankurtui nepadarė jokio įspūdžio, motina pasakojo toliau, bergždžiai vildamasi — o gal kas nors šmėkštels jo užgesusioje sąmonėje. Tačiau jinai beldėsi į aklinai užvertas duris. Ir vis tiek nesiliovė kartojusi:
—    Prisimink, kaip tavo vardas? Tavo tėvas Donenba-jus!
Paskui jinai pavalgydino, pagirdė jį iš savo atsargų ir pradėjo dainuoti jam lopšines.

Dainelės jam labai patiko. Jam buvo malonu klausytis jų, ir kažkokia gyvybė, lyg ir šilumėlė atsirado jo sustingusiame, sudiržusiame, net įjuodusiame veide. Ir tuomet motina ėmė įkalbinėti jį palikti tą kraštą, mesti žuanžu-anus ir vykti su ja į gimtąsias vietas. Mankurtas neįsivaizdavo, kaip galima pakilti ir išvykti kažkur — o kaipgi kaimenė? Ne, šeimininkas liepė visą laiką būti prie kaimenės. Taip sakė šeimininkas. Ir jis niekur nepasitrauks nuo kaimenės...
Ir vėl kelintą jau sykį mėgino Naimanė Ana prasiskverbti pro aklinas sunaikintos atminties duris ir vis kartojo:
—    Prisimink, kieno tu? Kaip tavo vardas? Tavo tėvas Donenbajus!

Nepastebėjo motina, veltui vargdama, kiek laiko praėjo, tik susizgribo, kai bandos pakraštyje vėl pasirodė zuanžuanas ant kupranugario. Šį sykį jis buvo gerokai arčiau ir jojo skubiai, ginė vis greičiau. Naimanė Ana nedelsdama sėdo ant Akmajos. Ir leidosi šalin. Tačiau iš kito krašto pasirodė dar vienas zuanžuanas ant kupranugario, jojantis skersai jos kelio. Tuomet Naimanė Ana, vis greičiau varydama Akmają, pasuko pro jų tarpą. Greitakojė baltoji Akmaja laiku išnešė ją į priekį, o žuanžuanai vijosi iš paskos, šaukdami ir kratydami ietis. Kur ten pavys Akmają! Jie vis labiau likos, kresnodami ant savo gauruotų kupranugarių, o Akmaja, vis giliau kvėpuodama, lėkė per sarozekus nepasiekiamu greičiu, nešdama Naimanę Aną nuo mirtino pavojaus.

Nežinojo ji tačiau, kad sugrįžę žuanžuanai įsiutę ėmė mušti mankurtą. Bet ką iš jo išgausi. Tiek tekalbėjo:
—    Ji sakė, kad ji mano motina.
—    Jokia ji tavo motina! Tu neturi motinos! Ar tu žinai, ko ji čia buvo atjojusi? Ar žinai? Ji nori nuplėšti tau kepurę ir atšutinti tavo galvą! — gąsdino jie nelaimingąjį mankurtą.
Išgirdęs tuos žodžius, mankurtas išbalo, pilkas pilkas pasidarė juodas jo veidas. Jis įtraukė kaklą, griebėsi už kepurės ir ėmė dairytis aplinkui kaip žvėris.
—    Bet tu nebijok! Še, imk! — Vyresnysis zuanžuanas įspraudė jam į rankas lanką su strėlėmis.
—    Nagi, taikyk!—Jaunesnysis zuanžuanas išmetė aukštyn savo skrybėlę. Strėlė pervėrė ją.— Matai! — nustebo kepurės savininkas.— Rankoj atmintis išlikusi!

Kaip paukštė, nubaidyta nuo lizdo, suko ratus Naimanė Ana po sarozekus. Ir nežinojo, ką daryti, ko laukti. Ar nugins dabar žuanžuanai visą bandą, o su ja ir jos sūnų mankurtą į kitą vietą, jai neprieinamą, arčiau savo didžiosios ordos, ar ims tykoti jos, norėdami sučiupti? Nežinodama nė ką galvoti, jodinėjo ji slapstydamasi po aplinkines vietoves ir labai apsidžiaugė nužiūrėjusi, kad tie du žuanžuanai paliko kaimenę. Nujojo sau šalin greta vienas kito, nesidairydami. Naimanė Ana ilgai neisleido jų iš akių ir, kai jie išnyko tolumoje, nutarė grįžti pas sūnų. Dabar ji žūt būt norėjo pasiimti jį drauge. Koks jis yra, toks, ne jo kaltė, kad taip likimas susiklostė, kad išniekino jį priešai, bet vergijoje motina jo nepaliks. Ir tegul naimanai pamato, kaip luošina užpuolėjai belaisvius džigitus, kaip žemina juos ir atima jiems protą, tegul pasipiktina ir griebiasi ginklo. Ne žemė svarbu. Žemės visiems užtektų. Tačiau žuanžuanų piktadarybės tokios baisios, kad net būti tolimais kaimynais nepakenčiama...

Su tokiomis mintimis grįžo Naimanė Ana pas sūnų ir vis svarstė, kaip jį įtikinti, prikalbinti bėgti ateinančią naktį.
Jau temo. Ant didžiųjų sarozekų, nepastebimai sėlindama į lomas ir daubas rausvomis sutemomis, leidosi dar viena naktis iš begalinės virtinės buvusių ir dar būsimų naktų. Baltoji kupranugarė Akmaja lengvai ir laisvai nešė savo šeimininkę link didžiosios kaimenės.  Gęstančios saulės spinduliai ryškiai švietė jos figūrą tarp kupranugarės kuprų. Susirūpinusi, įtempusi klausą, Naimanė Ana buvo išblyškusi ir rūsti. Žili plaukai, raukšlės, mintys kaktoje ir akyse kaip tos sarozekų sutemos, neišdildomas-skausmas... Sit jinai pasiekia kaimenę, pajojėja tarp besiganančių gyvulių, ima dairytis, tačiau sūnaus nematyti. Jojamasis kupranugaris su manta ganosi kažkodėl laisvas, velka žeme pavadį...

—    Zolamanai! Sūnau mano, Zolamanai, kur tu? — ėmė šaukti Naimanė Ana.
Niekas nepasirodė ir neatsiliepė.
—    Zolamanai! Kur tu? Tai aš, tavo motina! Kur tu? Ir, neramiai dairydamasi į šalis, nepastebėjo jinai, kad jos sūnus, mankurtas, slėpdamasis kupranugario šešėlyje, priklaupęs jau taikosi šauti, įtempęs lanko templę. Saulės spinduliai trukdė jam, ir jis laukė patogaus momento paleisti strėlę.

—    Zolamanai! Sūneli! — šaukė Naimanė Ana, būgštaudama, kad jam nebūtų kas nors atsitikę. Pasigręžė balne.— Nešauk!. — spėjo sušukti ir jau buvo beraginanti baltąją kupranugarę Akmają pasisukti, kad atsigręžtų veidu į sūnų, tačiau strėlė trumpai zvimbtelėjo ir įsmigo į kairįjį šoną po ranka.

Tai buvo mirtinas šūvis. Naimanė Ana pasviro ir pradėjo iš lėto kristi, graibstydamasi už kupranugarės kaklo. Bet pirma nuo galvos nulėkė balta skarelė, ji pavirto ore paukščiu, ir tas nuskrido rykaudamas: „Prisimink, kieno tu? Kaip tavo vardas? Tavo tėvas Donenbajus! Do-nenbajus! Donenbajus!"

Nuo to laiko, sako žmonės, sarozekuose naktimis ėmė skraidyti paukštis Donenbajus. Sutikęs keliauninką, paukštis Donenbajus skraido netoliese šaukdamas: „Prisimink, kieno tu? Kieno tu? Kaip tavo vardas? Vardas? Tavo tėvas Donenbajus! Donenbajus, Donenbajus, Donenbajus, Donenbajus!.."

Toji vieta, kur buvo palaidota Naimanė Ana, imta vadinti sarozekuose Ana Bejito — Motinos Atilsio kapinėmis...

Šaltinis: www.kretingospranciskonai.lt


Kategorijos:

1 komentarai

  1. These are otherwise known as "multi-line" games and so they work similarly to buy-a-pays. You get to decide on} what number of} strains you'd like to purchase and what number of} credit you'd like to spend on each line. At a penny slot, you would spend 1¢ on 코인카지노 the middle line and take a spin. Some machines have up to as} 500 strains you could wager on, and you'll often wager someplace between a penny and a greenback per line .

    AtsakytiPanaikinti