Tikėjimo dorybė. Meditacija - Gal 4, 22- 31



Šventojo Rašto ištrauka


Du testamentai: Hagara ir Sara

Juk parašyta, kad Abraomas turėjo du sūnus: vieną iš vergės, o kitą iš laisvosios. Bet vergės sūnus buvo gimęs pagal kūną, o laisvosios – pagal pažadą. Tai pasakyta perkeltine prasme: tiedvi moterys – tai dvi Sandoros. Viena prie Sinajaus kalno sudaryta, gimdanti vergystei: ją reiškia Hagara. Hagara – tai Sinajaus kalnas Arabijoje; ji atitinka dabartinę Jeruzalę, nes šioji vergauja su savo vaikais. Bet aukštybių Jeruzalė laisva, ir ji yra mūsų motina, nes parašyta:

Pralinksmėk, nevaisingoji, kuri negimdei!
Šūkauk ir džiūgauk, nepažinusi kentėjimų!
Nes apleistoji turi daug vaikų,
daugiau negu turinčioji vyrą.

Jūs, broliai, esate pažado vaikai nelyginant Izaokas. Bet kaip tada gimusis pagal kūną persekiojo gimusį pagal dvasią, taip ir dabar. O ką gi sako Raštas? – Išvaryk vergę ir jos sūnų, nes vergės sūnus negaus palikimo kartu su laisvosios sūnumi. Štai kodėl, broliai, mes nesame vergės vaikai, bet laisvosios.   (Gal 4, 22- 31)
_______

Meditacija

Mes esame pažado vaikai. Pažadas yra Dievo malonės ir išganymo dovana. Bet kaip tas pažadas mumyse įvyksta? Apaštalas Paulius krikščionių bendruomenei tai išaiškina Senojo Testamento palyginimu. Tikėjimo tėvas Abraomas turi du vaikus: vieną pagimdė vergė, kitą – jo tikroji žmona. Laisvosios sūnaus palikuonys yra Izraelis – Senosios Sandaros tauta. Tačiau Apaštalas šiuo palyginimu nurodo, kad dabartiniai izraeliečiai, Mesijo nepriėmusi Dievo tauta, ir yra žemės vergų tauta.

Bet ar gi jie neturi tikėjimo? Sinajaus Sandoros tikėjimas nesiekia aukštybių Jeruzalės, t.y. Naujosios Sandoros Kristuje. Dievo širdies padangtė atsiveria tik per dalyvavimą Švenčiausiosios Trejybės gyvastyje per Įsikūnijusį Dievo Sūnų mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

Kristaus kūne (t.y. dvasiniu būdu) suprantant šį palyginimą, turime paklausti: o koks gi yra mano tikėjimas į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų? Ar visavertis? Ar esu vis dar pasaulio vergas ir pasaulio inercijos stumiamas žmogėnas? Ar tikėjimas mane išlaisvino kelionei į Auką ir Prisikėlimą?  

Apaštalas ragina: „Išvaryk vergę ir jos sūnų, nes vergės sūnus negaus palikimo kartu su laisvosios sūnumi. Štai kodėl, broliai, mes nesame vergės vaikai, bet laisvosios.“

Šių laikų krikščionys, atrodo, visuotinai pamiršo, kad tikėjimas yra ne tik malonė, bet ir dorybė. Dorybė yra charakterio galia, kuri yra ugdoma lygiagrečiai su Dvasios darbu mumyse: Dvasia dovanoja Dievo pažinimą, o tikintis herojiškai šį pažinimą įgyvendina savo gyvenime. Minios supasaulėjusių  krikščionių bėga nuo dorybės, idant jų tikėjimas taptų malonus ir prasmingas užsiėmimas jų susikurtų komforto zonų ribose.  Tai – velniška pasaulietinė inercija!

Tačiau toks žmogiškai ribojamas ‚tikėjimas‘ nesiekia Dievo pažinimo ir sielos nepašventina. Toks tikėjimas neįvesdina į Kristaus kūno slėpinius. Apaštalinės tradicijos išpuoselėta Bažnyčios liturgija atveria aukštybių Jeruzalę tik dorybėmis gyviems krikščionimis: tikėjimo, vilties ir meilės.

Pradėkime nuo tikėjimo dorybės. Meskite visokias komfortabilias saldžias tolerancijas. Pareikalaukite iš savęs ir kitų tikėjimo disciplinos. Meskite į šoną kalbas ir imkitės konkrečių tikėjimo darbų. Ir atminkite: laiko liko maža. Paskutiniajame teisme mūsų užsidirbta dorybė bus išbandyta Uginimi. Ir vargas mums, jeigu dorybė nebus rasta, ir mes sudegsime kaip pernykštė žolė ir suvirsime į amžiną nieką.       

  mk





Kategorijos:

0 komentarai