RSS
Facebook
Šventojo Rašto
ištrauka
Du testamentai: Hagara
ir Sara
Juk parašyta, kad Abraomas turėjo du
sūnus: vieną iš vergės, o kitą iš laisvosios. Bet vergės sūnus buvo gimęs
pagal kūną, o laisvosios – pagal pažadą. Tai pasakyta perkeltine prasme:
tiedvi moterys – tai dvi Sandoros. Viena prie Sinajaus kalno sudaryta, gimdanti
vergystei: ją reiškia Hagara. Hagara – tai Sinajaus kalnas
Arabijoje; ji atitinka dabartinę Jeruzalę, nes šioji vergauja su savo vaikais. Bet
aukštybių Jeruzalė laisva, ir ji yra mūsų motina, nes parašyta:
Pralinksmėk, nevaisingoji, kuri
negimdei!
Šūkauk ir džiūgauk, nepažinusi
kentėjimų!
Nes apleistoji turi daug vaikų,
daugiau negu turinčioji vyrą.
Jūs, broliai, esate pažado vaikai nelyginant
Izaokas. Bet kaip tada gimusis pagal kūną persekiojo gimusį pagal dvasią,
taip ir dabar. O ką gi sako Raštas? – Išvaryk vergę ir jos sūnų,
nes vergės sūnus negaus palikimo kartu su laisvosios sūnumi. Štai
kodėl, broliai, mes nesame vergės vaikai, bet laisvosios. (Gal 4, 22- 31)
_______
Meditacija
Mes
esame pažado vaikai. Pažadas yra Dievo malonės ir išganymo dovana. Bet kaip tas
pažadas mumyse įvyksta? Apaštalas Paulius krikščionių bendruomenei tai
išaiškina Senojo Testamento palyginimu. Tikėjimo tėvas Abraomas turi du vaikus:
vieną pagimdė vergė, kitą – jo tikroji žmona. Laisvosios sūnaus
palikuonys yra Izraelis – Senosios Sandaros tauta. Tačiau Apaštalas šiuo
palyginimu nurodo, kad dabartiniai izraeliečiai, Mesijo nepriėmusi Dievo tauta,
ir yra žemės vergų tauta.
Bet ar gi jie neturi tikėjimo? Sinajaus Sandoros tikėjimas
nesiekia aukštybių Jeruzalės, t.y. Naujosios Sandoros Kristuje. Dievo širdies
padangtė atsiveria tik per dalyvavimą Švenčiausiosios Trejybės gyvastyje per
Įsikūnijusį Dievo Sūnų mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Kristaus kūne (t.y. dvasiniu būdu) suprantant šį palyginimą,
turime paklausti: o koks gi yra mano tikėjimas į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų? Ar
visavertis? Ar esu vis dar pasaulio vergas ir pasaulio inercijos stumiamas
žmogėnas? Ar tikėjimas mane išlaisvino kelionei į Auką ir Prisikėlimą?
Apaštalas ragina: „Išvaryk vergę ir jos sūnų, nes vergės
sūnus negaus palikimo kartu su laisvosios sūnumi. Štai
kodėl, broliai, mes nesame vergės vaikai, bet laisvosios.“
Šių laikų krikščionys, atrodo, visuotinai pamiršo, kad tikėjimas
yra ne tik malonė, bet ir dorybė. Dorybė yra charakterio galia, kuri yra ugdoma
lygiagrečiai su Dvasios darbu mumyse: Dvasia dovanoja Dievo pažinimą, o
tikintis herojiškai šį pažinimą įgyvendina savo gyvenime. Minios supasaulėjusių
krikščionių bėga nuo dorybės, idant jų
tikėjimas taptų malonus ir prasmingas užsiėmimas jų susikurtų komforto zonų
ribose. Tai – velniška pasaulietinė
inercija!
Tačiau toks žmogiškai ribojamas ‚tikėjimas‘ nesiekia Dievo
pažinimo ir sielos nepašventina. Toks tikėjimas neįvesdina į Kristaus kūno
slėpinius. Apaštalinės tradicijos išpuoselėta Bažnyčios liturgija atveria
aukštybių Jeruzalę tik dorybėmis gyviems krikščionimis: tikėjimo, vilties ir
meilės.
Pradėkime nuo tikėjimo dorybės. Meskite visokias komfortabilias
saldžias tolerancijas. Pareikalaukite iš savęs ir kitų tikėjimo disciplinos.
Meskite į šoną kalbas ir imkitės konkrečių tikėjimo darbų. Ir atminkite: laiko
liko maža. Paskutiniajame teisme mūsų užsidirbta dorybė bus išbandyta Uginimi.
Ir vargas mums, jeigu dorybė nebus rasta, ir mes sudegsime kaip pernykštė žolė
ir suvirsime į amžiną nieką.
mk
0 komentarai