Dvasios gyvenimas

Šv. Nilas Sinajietis. Apie nusiminimą (II)

× 3/06/2014

21. Tegu visuose darbuose pirma eina drąsi kantrybė, nes prieš blogai nusistačiusį tave stovi nusiminimas, ir stebėdamas tavo darbus, vis juos bando, - ir jei ras, kad kuris tai iš jų nesutvirtintas kantrybe, tai padarys jį nepakeliamai sunkiu.

22. Kai per Dievo pamaldas užpuola tave nusiminimo dvasia, tai pašnibždėjus sielai, kad psalmių giedojimas - varginantis, priešpastačiusi tavo stengimuisi tinginystę, - tikina paskubėti psalmių giedojime, kad kūnas pailsėtų, nes jis lyg dėl kažkokios priežasties labai išvargo.

23. Kai budime naktį, pamaldų metu neikime aptingę atsisėsti; nes ateis demonai, ir surinkę sumanymų svidres, pasės jas širdyje.

24. Atsikėlę prieš pamaldas, užimkime save šviesiais sumanymais, idant, jais nusiteikę, su žvalia mintimi vėliau galėtume giedoti psalmes.

25. Kaip išorinis žmogus dirba rankomis, kad neapsunkintu kitų, taip ir vidinis tegu dirba savo dirbtuvėj, kad nebūtų leista protui apsisunkinti sumanymais; sumanymai gi tada užduoda savo darbą sielai, kai aptinka ją laisvą nuo mąstymo apie Dievą.

26. Kaip rankdarbius dirbi iš meilės žmonėms (φιλανθρωπία), taip ir mintinę jėgą dirbki iš meilės išminčiai (φιλοσοφία), kad pirma tarnautų svetimų maitinimui ir apdeginimui ar visiškam išvarymui tinginystės, o kita tegu veda tave į žiūrą (θεωρία) ir visišką proto išvalymą nuo pagundų (1).

27. Nesiblaškykime iš vietos į vietą, bet geriau tyliai padirbėkime: nes dėl tingumo ir veltėdžiavimo mus užvaldo gundantys sumanymai.

28. Kai pagunda priverčia mus pereiti kiton vieton, kurią prieš tai savo įtikinėjimais nuteikė mus pamilti, tada priverčia atgailauti mus dėl šito, kad padarytų mus visame kame nepastovius ir bevaisius.

29. Tegu imamasi keisti vietą dėl dvasingesnio gyvenimo, o ne dėl ramesnio.

30. Kantrybė, geraširdiškumas ir meilė dėkingi už gedulą; nusiminimas, lepumas ir savimeilė džiaugiasi ramiu gyvenimu.

PAAIŠKINIMAI

(1) Čia turima omenyje pagunda kaip mintis. Lietuvių kalboje trūksta žodžių išreikšti šioms asketinėms sąvokoms. Bažnyčios Tėvai skiria „prabėgančius“ vaizdinius, garsus ir kt., vaizdinius, virstančius sumanymu (besiveržiančia mintimi) ir įėjusius į širdį („tapusius mintimi“). Šiuo atveju turimos omenyje į širdį neįėjusios mintys, su kuriomis dirba mūsų protas.

KOMENTARAS

Acedia tam tikra prasme galėtų būti pavadinta XXI amžiaus yda. Jei viduramžių pasaulyje vienatvėje gyveno, iš esmės, tik vienuoliai (žmonės gyveno arti savo šeimos ir šeimynos, buvo glaudūs santykiai su bendruomene, valstiečiai dažnai su giminaičiais netgi kasdien dalijosi lova), tai šiuolaikiniame mieste labai daug žmonių gyvena atskiruose butuose, kartais visai vieni. Pirmasis filosofas, kuris, galima sakyti, įžvelgė šią dvasinę bėda, galėtų būti danas Sorenas Kierkegaardas, kuris teigia, jog visas jo gyvenimas buvo persunktas acedia. Jis rašė: „mano liūdesys - mano tvirtovė“.

Nenuostabu, kad matome ir labai panašius reiškinius, aprašomus vienuolių, pavyzdžiui, klajojimą. Kartą kai su draugu keliavome po Vokietiją sutikome vieną vaikiną, kaip ir mes, stabdžiusį automobilius. Paklausėme jo, „kur keliauji?“. Jis atsakė: „nežinau, man nesvarbu kur“. Pakeliui sutikome ne vieną žmogų, kuriam buvo visiškai nesvarbu, kur keliauti - iš veido buvo matyti, jog šie žmonės yra genami nusiminimo ir tiesiog neranda sau vietos.

Blogiausia tai, kad, kaip pastebi šv. Nilas Sinajietis, „nusiminimas yra sielos išsekimas“ (1 fr.). Kitaip tariant, tai yra rankų nuleidimas dvasinėje kovoje, savęs vertimo nuovargis, atodūsis ir pasidavimas. Šitoks žmogus savavališkai atskiria save nuo Dievo malonės.

Bažnyčios Tėvai moko, jog nusiminimas dažnai prasideda liūdesiu ne dėl Dievo (t.y. liūdesiu ne dėl savo nuodėmių, kuris paprastai būna džiaugsmingas, matant Dievo malonę). Šį liūdesį gali sukelti grynai piktosios jėgos - pirmiausiai sukeldamos aistrą jos pakiša tam tikrą aistros objektą, tam tikrą daiktą arba sudaiktintą žmogų, o tada šis aistros objektas yra atimamas. Žmogus pajunta susierzinimą, kurį gali pakeisti pyktis, o pyktį - liūdesys. Ilgai liūdint, liūdesys perauga į nusiminimą.

Vertimas ir paaiškinimai - Gintaro Sungailos.