Širdies stovis Liturgijoje

Bet per tavo didžią ištikimą meilę
aš įeinu į tavo Namus
ir iš pagarbios baimės puolu kniūbsčia           Šventykloje,
kur tu esi garbinamas.
Vesk mane, VIEŠPATIE, savo išganingu         teisumu,
nepaisydamas mano budrių priešų!

Ištiesink man savo kelią! (Ps 5,8-9)

„Ištikimoji meilė“ išreiškia Dievo prigimtį. Kur gyvena Dievas – ištikimoji Meilė? Izraelitai tikėjo ir žinojo, kad Dievas dvelkia Siono kalno šventovės Šventų Švenčiausioje dalyje. Per savo Auką ir Prisikėlimą ir Šventosios Dvasios atsiuntimą mūsų Viešpats pastatė iš mūsų širdžių ir kūnų savo mistinio Kūno šventovę. Ištikimosios meilės - Dievo Namų - Šventovė yra mūsų širdyje.

Kaip mums, mistinio Kristaus Kūno nariams, dera garbinti Dievą? Ar garbiname save, nes „turime“ Dievą? Ne, Dievo mes neturime. Dievas turi mus. Nes, kaip primygtinai pabrėžia apaštalas Paulius: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi.  Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.“ (Gal 2.19-20). Tad ir mano širdis, ši Dievo dvelkimo vieta, man jau nebepriklauso. Šį „sau nepriklausomumą“ labai svarbu suvokti deramai dalyvaujant Kristaus Aukoje ir Prisikėlime. Visišką  Nepriklausomybę, laisvę Kristuje mūsų širdis patiria per priklausymą Kristui. Širdis buvoja Kristaus slėpiniuose (sakramentuose) kaip šventovė. Tuo pačiu Kristuje įterptoje  (šventinamoje) širdyje paniręs protas išlaisvina širdį nuo jos paties įsikalinimo polinkių į blogį kalėjime (ego). Nes Dievo Dvasia, besismelkianti į visą žmogų iš nuolankios ir sugrudusios širdies, laisvina žmogų iš bet kokio žemiško-mirtino ribotumo, kuriame įsikalinome per prigimtinę nuodėmę.

Šio supratimo šviesoje, svarbu suvokti, kad ir save tenkinantis jusliškumas Slėpinių patirties (t.y. liturgijos) metu taip pat užgniaužia širdies laisvę Viešpatyje būti savimi, būti su Viešpačiu. Iš juslinių patirčių kylančios malonios patirtys – juslinių apetitų subojojimą skatinanti muzika, slėpinių neapspręsti kontaktai su žmonėmis ir visas kitas „kūrybiškas“ nepareigingumas įkalina širdį į prigimtinės nuodėmės sąlygotą žmogiškąjį ribotumą. Kaip ne kartą yra pabrėžęs Benediktas XVI, po 1970 m. liturginės reformos suviešėjęs žmonių „kūrybingumas“ yra ne kas kita, o pati tikroji apgaulė ir II Vatikano Susirinkimo konstitucijoje „Sacrosanctum Consilium“ perteiko Bažnyčios mokymo apie Bažnyčios Liturgiją išsižadėjimas. „Kūrybiškumas“ skatina žmogiškąją saviraišką, o ne sugrudusios širdies stovį, kada ir atsiveria Dievo Namų vartai. Šimtmečiais Dvasioje sutelka Romos rito forma, jos simboliai, sakralinė muzika, kunigo veiksmai, tikinčiųjų laikysena, jų įdvasinantis dalyvavimas (actuosa particiaptio) – viskas veda Dievo Namų vartų atverties per Kristaus Auką link.  

Ne per savęs meilę, ne per malonias juslines patirtis, ne per žmogiškai teigiamą laisvę, žmogus įeina į Dievo Namus – į Kristaus Kūno šventovę. Teužtyla žmogiškoji vaizduotė, tesubliūkšta jos kildinami jusliniai vaizdiniai, tenurimsta protas, teatsiveria ir teaukoja save širdis ir teišsilieja į žmogaus prigimties šerdį Viešpaties ištikimoji Meilė.

Atminkime, Ištikimoji meilė įvyksta per Auką. Save aukojančios Dievo širdies atvertyje įvyksta Jo prigimtinės ištikimos meilės išliejimas ir mūsų prikėlimas kartu su kūniškuoju Kristaus prisikėlimu. Abipusėje Jo Širdies ir mano širdies aukoje išsilieja meilė.

Mindaugas Kubilius 

Daugiau apie Šventų Mišių prasmę čia.