Jaukiame Vilniaus
kampelyje, mano mėgstamoje kavinėje dirba gerą maistą gaminantis rusas. Gimęs
ir augęs Lietuvoje, jis puikiai kalba lietuviškai. Ir visgi jis labai myli Rusijos
prezidentą V.V. Putiną.
Prieš porą dienų toje kavinėje dirbančių padavėjų klausiau:
ar ir dabar, Krymo krizės metu, jų kolega vis dar garbsto tą godų tipą? Jie man
paliudijo, kad šiuo klausimu tarp jų nuolat vyksta gan aršios diskusijos. Prisimenu
ir mudviejų pokalbį apie Putino poveikį Rusijos istorijai. Jis mane įtikinėjo,
kad Putinas išgelbėjo Rusiją nuo oligarchų ir baisaus išgrobstymo.
Suprantu,
kad už šių žodžių slepiasi jo kaip ruso meilė savo Tėvynei, kuri dėka minėto
galingo žmogaus po Sovietų imperijos žlugimo vėl atrado savo tautinio
pasididžiavimo šaltinį. Ir štai dabar jis gali didžiuotis savo Tėvyne. Ar mes
turėtume smerkti šio ruso nacionalinius jausmus? Matyt, kad ne. Nes esame
laisvos Respublikos piliečiai ir gerbiame kitonišką nuomonę. Tik kyla klausimas,
ar jis - gimęs ir augęs Lietuvoje - iš tiesų pažįsta tą naująją istorinę “Putino
Rusiją”? Šis virėjas tetrokšta didžiuotis savo nacionaline tapatybe, kurią Putinas
didžiadvasiškai jam pristato visais įmanomais televiziniais ir kitais kanalais.
Jam kaip ir daugeliui rusų ‘galingos didžiavalstybės’ jusmas matyt yra svarbiausias
psichinės gerovės elementas.
Juk ką turi Rusija be
savo nacionalinės tapatybės? Tai – labai rimtas klausimas, kurį puikiai nusako
Veidaknygėje šiomis dienomis plaukiojantis anekdotas: “Rusija daro (proizvodit)
didžiavalstybės įspūdį, daugiau ji nieko nedaro (t.y. negamina - proizvodit)”.
Iš tiesų, Rusijos produkcija – tiek ūkinė, tiek kultūrinė – pasaulio nebestebina.
Rusija tėra ypatinga tik savo beprotiškos ambicija - būti kažkokio keisto ir
didžio eurazinio darinio telkėja. Štai ji agresyviai ir eksportuoja į pasaulį
savo nelygstamą imperinę didybę.
Iš tiesų stebina dabar
iš Rusijos skleidžiamas propagandinio melo mastas. Tarptautinės sutartys,
faktai? Pamirškite. Tai – naiviems vakariečiams. Rusijos gi tikrovė ir kurpiamų
‘faktinių’ tiesų pagrindas yra jos konstruojama didžiavalstybinė tapatybė. Tik
per įsigalinimo joje prizmėje Rusija atpažįsta save ir stebi aplink ją keistai
zujantį pasaulį.
Putino konstruojamos didžiavalstybės
galios iliuzija tapo patiklių Rusijos gyventojų
savivertės ir ‘laisvės’ pamatu. Mat laisvė įvyksta kaip galimybė
tvirtintis savivertėje. O šią savivertę galinga propogandine mašina palaiko
Didysis kiekvieno ruso Brolis – V.V. Putinas. Tik kur čia yra laisvė tikrąja
žmogiškąja prasme? Laisvė yra siekis visavertiškos
prigimties sklaidos. Tokių žmonių savivalda yra demokratija. Deja, Didžiojo
Brolio valdose laisvei bendražmogiškąja ir demokratijai graikiškąja prasme vietos
jau nebeliko.
Mūsų Nepriklauysomybės
šventės proga paklauskime savęs: ar
tas mano minėtas rusas eitų ginti Lietuvą nuo Rusijos agresijos? Ieškodamas
atsakymo, pasiremčiausi savo bičiulio ukrainietiška patirtimi. Jau kuris laikas
jis važinėja į Odesą ir dalyvauja pilietiškumo ugdymo projekte. Projekto
dalyviai yra išskirtinai rusakalbiai su stipria rusofiliška savimone. Netikėtai
jam pačiam po Rusijos invazijos į Krymą jį pasiekė šio projekto dalyvių
laiškas, kuriame jie pareiškė esą ukrainiečiai ir smerkia Rusijos invaziją į
Ukrainą.
Kodėl įvyko toks staigus
savimonės posūkis? Didžiavalstybinės agresijos akivaizdoje tie jauni žmonės
padarė tapatybinį sprendimą: Putino tapatybės eksportas neatliepia jų
rusiškosios savasties. Jie nenori būti tokios Rusijos piliečiais. Jie nori būti
iš principo – laisvi piliečiai. Todėl jie drąsiai renkasi tos šalies,
pilietybę, kurioje jie gali būti ne šiaip rusakalbiai, bet laisvi rusakalbiai
pliečiai, t.y. laisvai savo nacionalinę tapatybę puoselėjantys žmonės. Šių jaunų
rusų laisvės patirtis yra įsišaknijusi ne ideologų kurpiamoje nacijos tapatybėje,
bet papraščiausiai - jų žmogiškume. Tai - dvi skirtingos žmogaus gėrio
sampratos ir dvi skirtingos laisvės.
Todėl ir manau, kad grėsmės
Lietuvai atveju bičiulis rusas padarytų panašų sprendimą kaip ir šie
ukrainiečiai. Nes jam tektų rinktis tarp dviejų laisvių: nacionalinės
ideologijos sukurptos ir bendražmogiškosios. Būtent pastaroji jam leidžia
ginčytis su kitais piliečiais apie didžiarusiško Putino vertę ar nevertę. Jo
nuomonę ir jį patį laisvi piliečiai gerbia. Tuo tarpu galingoji nūdienos
Maskvos Rusia pagarbą žmogui bei iš jos kylančią laisvę naikina iš pincipo. Žmogus
gi instinktyviai renkasi tai, kas jam yra žmogiškiausia. Ir jeigu žmogus nėra
nužmogintas kokio nors Didžiojo Brolio ir jo nebijo, tuomet jis rinksis ne kito
primetamą ideologiją, bet žmoguje slypinčią prigimtinę laisvę.
Laisvės patirtis
Lietuvos piliečių, ypač, jaunų piliečių tarpe jau tapo jų žmogiškos sklaidos
pamatu. Ir jokia “minkštoji” Rusijos galia su televizinių kanalų kohorta dvidešimt keturių Nepriklausomybės metų sutelktos laisvės patirties nepermuš.
Magiškasis pokytis Lietuvoje jau įvyko. Su tuo ir sveikinu visus lietuvius, o
jų tarpe ir rusakalbius lietuvius, su mūsų Laisvės švente!
Mūsų šventė liudija viltingą žinojimą ir
Ukrainai. Čia pokytis irgi jau įvyko: Nepriklausomybės aikštėje laisvė buvo
nupirkta ukrainiečių krauju. Taigi ir Ukrainai nėra kelio atgal į vergiją. Ar
ne todėl taip niršta Didysis Brolis?
0 komentarai