Mindaugas Kubilius. Eucharistijos slėpinys (VI). Išsižadėjimas

Kodėl mes dabar nelaimingi? Kodėl mes mirštame ir mūsų lyg nėra? Kodėl mes dabar nematome Dievo ir lyg negyvename? Mes patiriame blogį. Mes pažįstame blogį. Mes būname blogi. Mums bloga. Kas atsitiko? Blogis ... Mirtis ... “Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo ...” (Rom 5,12). 

Niekšybės slėpinys (plg.  2 Tes 2,7)

Sukurti būti su Kūrėju gėrio patyrimo palaimai, laisva valia pasirinkome būti be Kūrėjo. Bet ar įmanoma kūriniui būti be Kūrėjo? 

Kūrinys be kūrėjo

Kūrėjo-kūrinio santykio pamatinis būtinumas išplaukia iš laisvo Kūrėjo apsisprendimo – sukurti gėrybingą kūriniją iš nieko (ex nihilo) (plg. 2 Mk 7,28). Kūrinija būva, nes yra būtyje palaikoma – įbūtinama - Kūrėjo. Savo būties kūrinija nesukūrė ir nėra savyje pakankama. Visi kūriniai (ir sąmoningai, ir ne) būna tik dėka gerosios Kūrėjo valios, kuri pastaruosius įbūtina ir įtikslina prasmingam būviui. Protingi kūriniai laisvai pasirenka Dievo valią. Mat pagal prigimtinę tvarką protingi kūriniai tik laisvai pasirinkdami gali visavertiškai susibūti su atsiduodančiu Kūrėju - meile į Meilę. 

O ką tuomet reikštų laisva valia neatsiduoti Kūrėjui, t.y. elgtis ne pagal Kūrėjo valią, išsižadėti būtinos priklausomybės, prieš Dievą sukilti? Tačiau ar gali kūrinys išsižadėti jo būtį ir savastingumą įgalinančio Kūrėjo? Ką kūrinys turi, ko nebūtų iš Kūrėjo gavęs? Kitaip tariant, koks yra kūrinį būtyje ir savastingame būvyje apsprendžiantis jo santykis su Kūrėju? 

Jei kūriniui buvo duota laisva valia susibūti su Kūrėju, vadinasi, šios jam suteikos laisvės galia jis galėjo pasirinkti ir nebūti su jo laisvę įgalinusiu Kūrėju. Didi laisvės galia! Net būtiškai priklausomam kūriniui Kūrėjas leido laisvai pasirinkti ir šią būtiną priklausomybę neigti. Tačiau kur bėgti nuo būtiškai būtinos priklausomybės?! Kaip kūrinys galėtų išreikšti savo priešiškumą Dievui? Kaip kūrinys galėtų laikyti Kūrėją jam nebūtinu? 

Nuosekliai, prigimtinį būtinumą neigiantis kūrinys ir pats Kūrėjo atžvilgiu tampa nebūtinas - sužalotas savo būtyje ir nevisavertis. Žaizdota kūrinio vienatvė tampa teigiama kaip tikroji žmogaus ‘laisvė’. Sukilėlis negyvena Kūrėjui, kuris yra kartu ir kūrinį kuriantis Kitas, ir Jį įbūtinantis Savas. Sukilėlis gyvena SAU - savaip įgalinamu SAVIMI; ir tik SAVYJE kaip nebūtinas bei vienišas AŠ tarpsta tariamai nepriklausomas nuo Kūrėjo ir nuo SAVASTIES dovanos. Atsiribodamas nuo Kūrėjo, kūrinys traukiasi į neatsiduodančio, būtinai teigiamo ir Kūrėjo dovanotai prigimčiai priešgyniaujančio AŠ uždarumą - egocentrizmo kalėjimą. 

Taigi toks atsitraukimas yra SAVĘS atsiribojimas ne tik nuo Kūrėjo valios, bet ir nuo savo SAVASTIES kaip Kūrėjo DUOTYBĖS būti kūriniu, būti savitu kūriniu. Ir visgi, be Kūrėjo įbūtinančios valios žmogus tėra tik iš nieko kilęs niekas. Ir kūrinys, pasirinkdamas ne pagal Dievo valią, pasmerkia save savigriovai: virsta niekingu iškrypėliu, aklu bepročiu, išsižadančiu Dievo jam dovanoto būtiškumo ir būtinumo. Pačiam Kūrėjui kūrinys yra nebūtinas. Niekieno nevaržomas Aukščiausiasis gali nepaisyti kūrinio. Tuo labiau – niekingo Kūrėją būtišką dosnumą niekinančio kūrinio. Tačiau, žinome, Kūrėjo meilė yra ištikima (plg. 1 Kor 10,13). Ir, nepaisant kūrinio neteisingo ir piktavalio pasirinkimo, Kūrėjas gera valia išlaiko kūrinio būtį. Šis Kūrėjo gailestingumas mena kūriniui jo paties prigimtį ir kviečia gręžtis būties Šaltinio link (Ad Fontes). 

Taigi kūriniui be Kūrėjo neįmanoma būti; tačiau kūrinys gali laisvai pasirinkti šios neįmanomybės siekti ir būti savitai iškrypusiu būdu. Kas iš protingų dieviškuose spinduliuose pilnatviškai būnančių Dievo kūrinių galėjo pamanyti, kad toks beprotiškas savižudis galėtų atsirasti? Ir visgi jis toks atsirado.