RSS
Facebook
Tekstas parengtas įvadinio „Ad Fontes“ kurso pagrindu.
Švenčiausios Trejybės kūrinija
Dar kartą pažvelkime į kūrinijos vienį! Ar kiek prasiskleidus Trejybės Vienio slėpiniui nematome šios pasaulio vienio ir daiktų tarpusavio darnos priežasties?! Juk “visa per Jį [Dievo Žodį] atsirado ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę” (Jn 1,3). Ar pasaulis, sukurtas per iš Dievo Tėvo gimstantį Žodį, t.y. per mylintį atsidavimą, neatspindi dieviškųjų Asmenų santykių darnos?! “Pradžioje [...] dvasia iš Dievo dvelkė virš vandenų” (Pr 1,2), - paslaptingai nuskamba pirmosios Šventojo Rašto eilutės.
Ar toji „dvasia” iš tiesų nėra Šventoji Dvasia, kylanti iš Tėvo ir Sūnaus, per kurį buvo sukurtas ir kuriuo laikosi pasaulis (plg. Hebr 1,3)?! Tad ar Sūnaus Dvasia nėra pasaulio šerdis?! Ir kas yra ta šerdis? Kūrinija ne tik atspindi Švenčiausiosios Trejybės santykius, bet yra pastarųjų be paliovos įtikrovinama. Dievo prigimtis kaip Vienas meilės atsidavimas ir kartu Trys atsiduodantys santykiai yra kūrinijos tikroviškumo, vienio ir darnos priežastis. Ar gali kvietys augti be žemės? Ar gali žemė jį subrandinti be vandens? Ar gali žmogus išgyventi be kviečio? Net ir mirties paliesto pasaulio darna, pasireiškianti gyvybine organizmų sąsaja ir daiktų tarpusavio priklausomybe bei visumos grožiu, yra įstabiai akivaizdi. Paženklintieji Tėvo ir Sūnaus Dvasios (plg. Ef 1,13), vadinasi, ir pažinę Kūrėjo gerumą iš tiesų gali suprasti, kodėl Dievas gėrėjosi sukurtu pasauliu. Tarpusavyje atsiduodančius Švenčiausiosios Trejybės santykius pasaulis atspindi visuotine darna ir stiebimusi Dievo link. Tad ar netampa mums aiškiau, kodėl, sukūręs žmogų, Dievas ne tik gėrėjosi kūrinija, bet labai ja gėrėjosi (plg. Pr 1,31)?
Be abejo, žmogus yra įstabus Dievo kūrinys, viso kūrimo akto išbaiga, nes Dievas į žmogų įspaudė savąjį MES. “Tuomet Dievas tarė: “Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius ir galvijus ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!” Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos.” (Pr 1,26-27)
Jeigu Dievo Trejybinis „mes“ yra
įspaustas žmogaus prigimtyje, kokią tad tiesą apie žmogaus atskleidžia Švenčiausiosios
Trejybės tiesa?
Trijų asmenų Atsidavimą atspindi moters ir vyro – dviejų, suteikiančių gyvybę trečiajam – telkiančios meilės bendrystė. Pradžioje moters ir vyro meilė skleidėsi amžinos Dievo meilės šviesoje, ir ši sklaida apėmė darnų ir vientisą žmonių sielų ir kūnų bendravimą. Žmogus ir žmonija buvo darni, nes darniai tarpo Kūrėjo akivaizdoje.
Nežinome, kokioje artumoje Dievas leido žmogui būti su Juo. Žinia, po neištikimybės Dievui žmogus slėpėsi (plg. Pr 3,8). Tai leidžia mums numanyti, kad malonės ir santarvės su savimi nepraradusiam žmogui Kūrėjas buvo akivaizdi savastis. O ką reiškia Kūrėjo akivaizdumas kūriniui? Pirmiausia, kūrinys, matantis Kūrėją, suvokia savo kūriniškumą. Mat akistata su Kūrėju įbūtina patį kūrinį. Taip pat ir žmogus šioje akistatoje negali nematyti kūrinio būtiškos ir būtinos priklausomybės nuo Kūrėjo. Juk protingai būnančiam žmogui tiesa pirmiausiai skleidžiasi kaip akistata su pačiu savimi - kaip žmogui tapataus būvio akivaizdumas.
Dar daugiau, Šventasis Raštas atskleidžia žmogų, bendraujantį su Kūrėju. O bendravimas su kuriančiuoju Pradu yra aukščiausias sukurtojo proto savimonės aktas. Sąmoningas ir save mąstantis žmogus nesuvokia SAVĘS be santykio su Pradu - Kūrėju. Protinga yra tarpti mane įbūtinančiu Protu. Nes žmogaus protingo įsibūtinimo siekis, t.y. mąstymas, kilo iš Kūrėjo kaip žmogaus būties pamato. Kadangi žmogus suvokė savo būtį, kaip Amžinojo Dievo dovaną, Dievo atsidavimas tapo žmogui akivaizdžia jo paties įbūtinimo tikrove. Žmogus suvokė esąs Kūrėjo dovana - duotis. Jis stebėjosi savo buvimu kaip Kito dovana. Ir jo nuostaba neturėjo ribų, nes Dangaus karalystėje (iki nuodėmė įvykio) žmogus tarpo beribiame Dieve.
‘Išgyventi santykį su Kūrėju’ ir ‘atpažinti SAVE - Jo duotį’ apima visą žmogiškumo sampratą. Šia prasme žmogus atspindėjo Dievo mes - Sūnaus nuostabų atsidavimą Tėvui. Ir Tėvas, ir Sūnus, ir žmogus tarpsta tik atsiduodančiu santykiu su KITU. Anapus įbūtinančio santykio, t.y. pirmosios malonės[1], žmogaus iš viso nėra – jis yra niekas: dulkė, suvirstanti atgal į dulkes (plg. Pr 2,7). Be sąmoningo žmogaus apsisprendimo ‘būti santykiu’ žmoniškumas sunyksta. Ši ‘būti santykiu’ būtinybė apima ne tik jo santykį su Kūrėju, bet ir su kūrinija. Žmogus turi suvokti esąs ne tik santykiu su Kūrėju apsprendžiamas, bet ir esąs jam savos ir taip pat būtinos kūrinijos dalimi. Žmogus nėra ‚pats sau‘; visa kūrinija yra jam duota. Tad santykis - Kūrėjo prigimties esmė ir kūrinijos pradas - turi apspręsti visas žmogiškumo plotmes: ir dvasinę, ir medžiagišką; ir jos abi sieja žmogų su visa kūrinija (plg. Rom 8, 20-23).
Tačiau net ir gyvuodama akistatoje su Viešpačiu, net ir vyraudamas visai kūrinijai žmogus nebuvo visiškai pilnatviškas ir laimingas: “žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nerado” (Pr 2,20). Matome žmogų alkstantį lygiavertės bendrystės. Jis ieško tobulo bendravimo, buvimo santykio su KITU kūriniu – jam būtinai lygiaverčio asmens. “Tuomet Viešpats Dievas užmigdė žmogų giliu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną šonkaulį, o jo vietą pripildė raumenimis. O iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, Viešpats Dievas padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų” (Pr 2,21). Štai taip Viešpats dovanoja žmogui jo paties vidujybę - žmogau prigimčiai savą santykį su kitu būtiškai lygiaverčiu asmeniu. Tik tuomet žmogus išgyvena prigimties pilnatvę ir džiaugsmą būti savimi. Žmogus tampa laimingas atsiduodamas santykiui su kitu ir kitame:[2] “Štai pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ji bus vadinama mano žmona, nes iš savo žmogaus buvo paimta” (Pr 2,23). Tad pilnavertį žmogiškumą bei laimę pradžioje žmogus pažino tik suartėjęs su savo žmona. Žmogus tampa žmoniškas, kurdamas santykius su kitais, pirmiausia, su artimiausiu asmeniu - sutuoktiniu, kuriam atsiduoda ir siela, ir kūnu: “Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu” (Pr 2,24). Taigi, matome, jog visa apimanti Kūrėjo dovana žmogui ir visa apimantis jo atsidavimas Dievui bei žmonėms yra iš esmės susiję dalykai. Jie sąlygoja įvairialypių žmogaus santykių visavertę sklaidą ir atskleidžia žmogaus asmens sampratą - tikslingai būti Sūnaus duotimi Tėvui atvaizdu.
Pabandykime šią sampratą kiek pagilinti. Įsikūnijęs Dievo Sūnus savo žemiškosios kelionės metu įvairiais žodžiais kreipdavosi į Tėvą: Tave išpažįstu, Tave garbinu ir t.t. Tačiau prieš atiduodamas gyvybę už draugus, t. y. atskleisdamas, jog Dievas yra Meilė, Jis Tėvui dėkojo (εὐχαριστήσας)[3] (plg. Lk 22,19). Dėkojimas, arba eucharistija, bene geriausiai nusako Sūnaus buvimą Tėvui. Juk ką SAVO turi Sūnus, jei ne patį Tėvą; ir kuo Sūnus ypatingas, jei ne santykiu Tėvo atžvilgiu, būtent, padėka už SAVASTIES duotį? Tad Sūnaus atsidavimas Tėvui yra Jo atsakas - atsidėkojimas (eucharistija) už būvį. Analogiškai tarpsta ir Trejybinis atvaizdas – žmogaus prigimtis: ką žmogus turi, jei ne Dievo sukurtą ir dovanotą SAVASTĮ, vadinamą duotimi, kuri žmogaus būtį palaiko ir suteikia jam išskirtinę tapatybę (individualumą). Būti Dievui SAVU arba ‘būti duotimi’ reiškia išgyventi SAVO žmogiškąją esmę kaip dovanojimo aktą: PATIES Kūrėjo dovaną man ir MANO dovaną Kūrėjui - vertą Kūrėjo dovanos padėką (eucharistiją). Dovanoti SAVE privalu ne tik Kūrėjui, bet ir kūriniams, nes juose yra to paties atsiduodančio Kūrėjo pradas. Matyt, tai ir yra Didžiojo Meilės įsakymo - Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Mylėk savo artimą kaip pats save - prasmė ir žmogaus esmė ‘būti asmeniu’. Taigi žmogui ‘būti duotimi’ kaip Sūnus yra Tėvui, reiškia atsakyti Dievui atsiduodančiu atsidėkojimu už esmą. Todėl atpažinus save kaip Prado duotį pamatinis žmogiškumo veiksmas, plaukiantis iš prigimties esmės, yra dėkojimo aktas Dievui, o kartu ir esminė atsakomybė už savo būtį. Šis dėkojimas veda į visišką SAVĘS pažinimą. Teisingai Apaštalas Paulius priekaištauja tariamiems žinovams: “Pažinę Dievą, jie negarbino jo ir jam nedėkojo (ηὐχαρίστησαν)” (Rom 1,21). Nedėkoti yra neatsakinga ir galų gale pragaištinga: “Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam netyrumui ...” (Rom 1,24).
Iš visų žemės kūrinių verčiausiai Kūrėjui dėkojantis žmogus yra panašiausias į tą mūsų paveikslo ir panašumo Pirmavaizdį Sūnų. Todėl tuoj po žmogaus sukūrimo Dievas matė, “kad tai buvo labai gera”. Taip pat ir mums buvo labai gera ten būti. Bet mes nebuvome pakankamai dėkingi, todėl šiapusybėje ir tenka klausti: kaip sau vertai būti? Idant giliaus suprastume dėkingumo slėpinio žmogui būtinumą, patyrinėsime nedėkingumo slėpinį.
Trijų asmenų Atsidavimą atspindi moters ir vyro – dviejų, suteikiančių gyvybę trečiajam – telkiančios meilės bendrystė. Pradžioje moters ir vyro meilė skleidėsi amžinos Dievo meilės šviesoje, ir ši sklaida apėmė darnų ir vientisą žmonių sielų ir kūnų bendravimą. Žmogus ir žmonija buvo darni, nes darniai tarpo Kūrėjo akivaizdoje.
Nežinome, kokioje artumoje Dievas leido žmogui būti su Juo. Žinia, po neištikimybės Dievui žmogus slėpėsi (plg. Pr 3,8). Tai leidžia mums numanyti, kad malonės ir santarvės su savimi nepraradusiam žmogui Kūrėjas buvo akivaizdi savastis. O ką reiškia Kūrėjo akivaizdumas kūriniui? Pirmiausia, kūrinys, matantis Kūrėją, suvokia savo kūriniškumą. Mat akistata su Kūrėju įbūtina patį kūrinį. Taip pat ir žmogus šioje akistatoje negali nematyti kūrinio būtiškos ir būtinos priklausomybės nuo Kūrėjo. Juk protingai būnančiam žmogui tiesa pirmiausiai skleidžiasi kaip akistata su pačiu savimi - kaip žmogui tapataus būvio akivaizdumas.
Dar daugiau, Šventasis Raštas atskleidžia žmogų, bendraujantį su Kūrėju. O bendravimas su kuriančiuoju Pradu yra aukščiausias sukurtojo proto savimonės aktas. Sąmoningas ir save mąstantis žmogus nesuvokia SAVĘS be santykio su Pradu - Kūrėju. Protinga yra tarpti mane įbūtinančiu Protu. Nes žmogaus protingo įsibūtinimo siekis, t.y. mąstymas, kilo iš Kūrėjo kaip žmogaus būties pamato. Kadangi žmogus suvokė savo būtį, kaip Amžinojo Dievo dovaną, Dievo atsidavimas tapo žmogui akivaizdžia jo paties įbūtinimo tikrove. Žmogus suvokė esąs Kūrėjo dovana - duotis. Jis stebėjosi savo buvimu kaip Kito dovana. Ir jo nuostaba neturėjo ribų, nes Dangaus karalystėje (iki nuodėmė įvykio) žmogus tarpo beribiame Dieve.
‘Išgyventi santykį su Kūrėju’ ir ‘atpažinti SAVE - Jo duotį’ apima visą žmogiškumo sampratą. Šia prasme žmogus atspindėjo Dievo mes - Sūnaus nuostabų atsidavimą Tėvui. Ir Tėvas, ir Sūnus, ir žmogus tarpsta tik atsiduodančiu santykiu su KITU. Anapus įbūtinančio santykio, t.y. pirmosios malonės[1], žmogaus iš viso nėra – jis yra niekas: dulkė, suvirstanti atgal į dulkes (plg. Pr 2,7). Be sąmoningo žmogaus apsisprendimo ‘būti santykiu’ žmoniškumas sunyksta. Ši ‘būti santykiu’ būtinybė apima ne tik jo santykį su Kūrėju, bet ir su kūrinija. Žmogus turi suvokti esąs ne tik santykiu su Kūrėju apsprendžiamas, bet ir esąs jam savos ir taip pat būtinos kūrinijos dalimi. Žmogus nėra ‚pats sau‘; visa kūrinija yra jam duota. Tad santykis - Kūrėjo prigimties esmė ir kūrinijos pradas - turi apspręsti visas žmogiškumo plotmes: ir dvasinę, ir medžiagišką; ir jos abi sieja žmogų su visa kūrinija (plg. Rom 8, 20-23).
Tačiau net ir gyvuodama akistatoje su Viešpačiu, net ir vyraudamas visai kūrinijai žmogus nebuvo visiškai pilnatviškas ir laimingas: “žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nerado” (Pr 2,20). Matome žmogų alkstantį lygiavertės bendrystės. Jis ieško tobulo bendravimo, buvimo santykio su KITU kūriniu – jam būtinai lygiaverčio asmens. “Tuomet Viešpats Dievas užmigdė žmogų giliu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną šonkaulį, o jo vietą pripildė raumenimis. O iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, Viešpats Dievas padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų” (Pr 2,21). Štai taip Viešpats dovanoja žmogui jo paties vidujybę - žmogau prigimčiai savą santykį su kitu būtiškai lygiaverčiu asmeniu. Tik tuomet žmogus išgyvena prigimties pilnatvę ir džiaugsmą būti savimi. Žmogus tampa laimingas atsiduodamas santykiui su kitu ir kitame:[2] “Štai pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ji bus vadinama mano žmona, nes iš savo žmogaus buvo paimta” (Pr 2,23). Tad pilnavertį žmogiškumą bei laimę pradžioje žmogus pažino tik suartėjęs su savo žmona. Žmogus tampa žmoniškas, kurdamas santykius su kitais, pirmiausia, su artimiausiu asmeniu - sutuoktiniu, kuriam atsiduoda ir siela, ir kūnu: “Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu” (Pr 2,24). Taigi, matome, jog visa apimanti Kūrėjo dovana žmogui ir visa apimantis jo atsidavimas Dievui bei žmonėms yra iš esmės susiję dalykai. Jie sąlygoja įvairialypių žmogaus santykių visavertę sklaidą ir atskleidžia žmogaus asmens sampratą - tikslingai būti Sūnaus duotimi Tėvui atvaizdu.
Pabandykime šią sampratą kiek pagilinti. Įsikūnijęs Dievo Sūnus savo žemiškosios kelionės metu įvairiais žodžiais kreipdavosi į Tėvą: Tave išpažįstu, Tave garbinu ir t.t. Tačiau prieš atiduodamas gyvybę už draugus, t. y. atskleisdamas, jog Dievas yra Meilė, Jis Tėvui dėkojo (εὐχαριστήσας)[3] (plg. Lk 22,19). Dėkojimas, arba eucharistija, bene geriausiai nusako Sūnaus buvimą Tėvui. Juk ką SAVO turi Sūnus, jei ne patį Tėvą; ir kuo Sūnus ypatingas, jei ne santykiu Tėvo atžvilgiu, būtent, padėka už SAVASTIES duotį? Tad Sūnaus atsidavimas Tėvui yra Jo atsakas - atsidėkojimas (eucharistija) už būvį. Analogiškai tarpsta ir Trejybinis atvaizdas – žmogaus prigimtis: ką žmogus turi, jei ne Dievo sukurtą ir dovanotą SAVASTĮ, vadinamą duotimi, kuri žmogaus būtį palaiko ir suteikia jam išskirtinę tapatybę (individualumą). Būti Dievui SAVU arba ‘būti duotimi’ reiškia išgyventi SAVO žmogiškąją esmę kaip dovanojimo aktą: PATIES Kūrėjo dovaną man ir MANO dovaną Kūrėjui - vertą Kūrėjo dovanos padėką (eucharistiją). Dovanoti SAVE privalu ne tik Kūrėjui, bet ir kūriniams, nes juose yra to paties atsiduodančio Kūrėjo pradas. Matyt, tai ir yra Didžiojo Meilės įsakymo - Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Mylėk savo artimą kaip pats save - prasmė ir žmogaus esmė ‘būti asmeniu’. Taigi žmogui ‘būti duotimi’ kaip Sūnus yra Tėvui, reiškia atsakyti Dievui atsiduodančiu atsidėkojimu už esmą. Todėl atpažinus save kaip Prado duotį pamatinis žmogiškumo veiksmas, plaukiantis iš prigimties esmės, yra dėkojimo aktas Dievui, o kartu ir esminė atsakomybė už savo būtį. Šis dėkojimas veda į visišką SAVĘS pažinimą. Teisingai Apaštalas Paulius priekaištauja tariamiems žinovams: “Pažinę Dievą, jie negarbino jo ir jam nedėkojo (ηὐχαρίστησαν)” (Rom 1,21). Nedėkoti yra neatsakinga ir galų gale pragaištinga: “Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam netyrumui ...” (Rom 1,24).
Iš visų žemės kūrinių verčiausiai Kūrėjui dėkojantis žmogus yra panašiausias į tą mūsų paveikslo ir panašumo Pirmavaizdį Sūnų. Todėl tuoj po žmogaus sukūrimo Dievas matė, “kad tai buvo labai gera”. Taip pat ir mums buvo labai gera ten būti. Bet mes nebuvome pakankamai dėkingi, todėl šiapusybėje ir tenka klausti: kaip sau vertai būti? Idant giliaus suprastume dėkingumo slėpinio žmogui būtinumą, patyrinėsime nedėkingumo slėpinį.
[1] Kūrinį įbūtinantis
santykis jau yra Dievo dovana - prigimtinė malonė.
[2] Malonė, įgalinanti žmogų atrasti
save santykyje su kitu, yra dovanojama Dievo prisilietimu. Šio
prisilietimo pasekmė yra gilus malone apdovanotojo
miegas. Šventojo Rašto graikiškame tekste ‘gilus miegas’ yra perteikiamas žodžiu ἔκστασιV (καὶ ἐπέβαλεν ὁ θεὸς ἔκστασιν
ἐπὶ τὸν Αδαμ). Šia „ekstazės“
prasme (žr. 1 nuorodą) “gilus miegas” reiškia žmogaus pažadinimą iš SAVĘS
neturėjimo pilnatviškai būsenos. Kitaip sakant, ‚gilus miegas‘ – tai žmogaus
pažadinimas pilnaverčiam SAVĘS
atradimui, kuris pasiekiamas tik atsiduodant
kitam. Tad šis pilnavertis SAVĘS
atradimas yra išėjimas už ribotai suvokiamo AŠ į begalinį tarpsmą/sklaidą
santykiu su dieviškaisiais ir žemiškaisiais asmenimis.
0 komentarai