Čingizas Aitmatovas. Mankurtas (I)

Tai ištrauka iš Čingizo Aitmatovo romano „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Romane pateikta liūdna ir šiurpi mankurto „darymo“ istorija. Ji matuojama dešimčių, kurie kankinimų neiškentėjo, mirtimi ir vieno kito išlikusio ir išprotėjusio mankurto atsiradimu. Mankurtas tik vykdo šeimininko nurodymus, jam nieko kito pasauly nebelikę, jis nieko kito nepajėgia suvokti. Jis nepaprastai bijo, kad šeimininkas nepaliestų jo dykumos saulėje ant galvos uždžiovinto avikailio, kuris yra įsirėžęs iki pat galvos kaukolės ir dėl to kiekvienas šeimininko žodis jam yra „šventas“. Čingizo Aitmatovo nupasakotas dvasinis žmogaus tipas tebelieka aktualus ir mūsų dienomis. Ne kartą esame regėję, kaip tokio tipo mentalitetas prasiveržia ir bando įsivyrauti Lietuvos viešame gyvenime, vadinamojo politinio bei ekonominio elito gretose.

***

Šios legendos pradžia siekė tuos laikus, kai žuanžuanai, kadaise užgrobę sarozekus, nepaprastai žiauriai elgėsi su nelaisvėn paimtaisiais kariais. Pasitaikius progai, jie parduodavo juos vergijon į kaimyninius kraštus, ir belaisviui tai buvo laimė, nes parduotasis vergas anksčiau ar vėliau galėjo pabėgti į savo tėvynę. 

Siaubinga dalia laukė tų, kuriuos žuanžuanai palikdavo vergauti pas save. Baisiai kankindami — uždėję aukai ant galvos širi — sunaikindavo jie vergo atmintį. Paprastai tokia dalia ištikdavo jaunus vaikinus, sučiuptus mūšyje. Iš pradžių jiems plikai nuskusdavo galvas, kruopščiai nugremždavo kiekvieną plaukelį iki pat šaknų.
  Tada, kai jau būdavo baigiama skusti galva, prityrę skerdikai žuanžuanai čia pat papjaudavo stambų kupranugarį. Dirdami jo kailį, pirmiausiai nulupdavo sunkiausią, standžiausią sprando odos dalį. Supjaustę ją į gabalus, tuoj pat, dar garuojančią, užmaudavo belaisviams ant nuskustų galvų, ir ji kaipmat prilipdavo tarsi trauklapis — panašiai kaip dabartinės maudymosi kepuraitės. Tai ir buvo širi. Tas, kuriam atlikdavo tokią procedūrą, arba mirdavo, neatlaikęs kančių, arba visam gyvenimui netekdavo atminties, tapdavo mankurtu — vergu, neprisimenančiu savo praeities. Vieno kupranugario sprando odos pakakdavo penkiems šešiems širi. Uždėję širi, kiekvieno pasmerktojo kaklą įsprausdavo į medinį šiekštą, kad kankinamasis negalėtų paliesti galva žemės. Taip sukaustytus, nugabendavo juos toliau nuo žmonių, kad be reikalo nesigirdėtų širdį veriančių jų klyksmų, ir palikdavo plyname lauke surištomis rankomis ir kojomis, saulėkaitoje, be vandens ir maisto. Kankinimas trukdavo keletą parų. Sustiprintos sargybos saugodavo prieigas, nes belaisvių giminaičiai galėjo mėginti išvaduoti juos, kol jie dar gyvi. Tačiau tokių mėginimų pasitaikydavo be galo retai, nes atviroje stepėje bet koks judėjimas greitai pastebimas. Ir jeigu vėliau pasiekdavo gandai, kad tas ir tas žuanžu-anų paverstas mankurtu, tai net artimiausi giminaičiai nemėgindavo išgelbėti ar išpirkti jį, nes tai buvo ne kas kita kaip susigrąžinti ankstesniojo žmogaus iškamšą. Ir tik viena naimanė motina, padavime jos vardas Naimanė Ana, nesusitaikė su tokia sūnaus dalia. Apie tai pasakoja sarozekų legenda. Nuo to ir kapinės vadinamos Ana Be-jitu — Motinos Atilsiu.

Daugumas tų, kuriuos palikdavo laukuose žiauriai kankintis, žūdavo nuo sarozekų saulės. Gyvi išlikdavo vienas ar du mankurtai iš penkių šešių. Žūdavo jie ne nuo alkio ar net ne nuo troškulio, o nuo nepakeliamų, nežmoniškų kančių, kurias kėlė džiūdama, gniauždama- galvą žalia kupranugario oda. Pamažėl traukdamasi nuo kepinančios saulės spindulių, širi verždavo, spausdavo nuskustą vergo galvą kaip geležinis lankas. Jau antrą parą nuskusti kankinių plaukai pradėdavo vėl augti. Šiurkštus ir tiesūs azijietiški plaukai kartais įaugdavo į žalią odą, o dažniausiai, neturėdami kur tiestis, užsiriesdavo ir susmigdavo galais į galvos odą, keldami dar didesnes kančias. Į kankinimų pabaigą visiškai aptemdavo protas. Tiktai į penktą parą žuanžuanai ateidavo patikrinti, ar kas iš belaisvių liko gyvas. Jeigu aptikdavo bent vieną iš kankinių gyvą, tikslą laikydavo pasiektu. Tokį pagirdydavo vandeniu, nuimdavo šiekštą ir pamažu sugrąžindavo jam jėgas, pastatydavo ant kojų. Tai ir būdavo vergas mankurtas, kuriam prievarta atimta atmintis ir kuris todėl labai brangus, vertas dešimties sveikų belaisvių. Buvo net tokia taisyklė — jeigu tarpusavio susidūrimuose kas užmušdavo tokį vergą mankurtą, išpirka už tokį nuostolį būdavo tris kartus didesnė negu už laisvo gentainio gyvybę.

Mankurtas nežinodavo, kas jis, kur gimęs ir augęs, kuo vardu, neprisimindavo vaikystės, tėvo nei motinos — žodžiu, nesuvokdavo savęs kaip žmogiškosios būtybės. Praradęs savojo „aš" supratimą, mankurtas ūkiniu požiūriu turėjo daug pranašumų. Jis buvo tolygus bežadžiam padarui ir todėl absoliučiai paklusnus ir nepavojingas. Jis niekada negalvojo apie pabėgimą. Kiekvienam vergvaldžiui baisiausias dalykas — vergo maištas. Kiekvienas vergas — potencialus maištininkas. Mankurtas buvo vienintelė išimtis šia prasme — jam iš esmės buvo svetimi kėslai maištauti, neklausyti. Tokių troškimų jis neturėjo. Todėl nebuvo reikalo saugoti jį, laikyti sargybinius ir tuo labiau įtarinėti jį turint kokių slaptų ketinimų. Mankurtas kaip šuo pripažino tik savo šeimininkus. Su kitais jis nebendravo. Vienintelis jo noras buvo patenkinti pilvo poreikius. Kitų rūpesčių jis nežinojo. Užtat pavestą užduotį vykdydavo aklai, uoliai, atkakliai. Mankurtus paprastai versdavo dirbti pačius juodžiausius, sunkiausius darbus arba pristatydavo prie pačių grasiausių, labiausiai varginančių užsiėmimų, kuriems reikia bukaprotiškos kantrybės. Tik mankurtas galėdavo iškęsti vienatvėje, toli nuo žmonių, bekraštę sarozekų gūdumą, kai jį palikdavo ilgam laikui prie besiganančių kupranugarių kaimenės. Jis vienas tokioje tolybėje atstodavo daugelį darbininkų. Pakakdavo tik aprūpinti jį maistu, ir tuomet jis be.pertraukos darbuodavosi sau žiemą vasarą, nepaklaikdamas nuo sulaukėjimo ir nesiskųsdamas dėl nepriteklių. Seimininko paliepimas mankurtui būdavo viskas. O sau jis nieko nereikalavo, tik valgio ir skarmalų, kad nesušaltų stepėje...

Daug lengviau nukirsti belaisviui galvą ar kaip kitaip sužaloti, kad jis įsibaugintų, negu atimti iš žmogaus atmintį, sunaikinti jo protą, išrauti pačias šaknis to, kas glūdi jame iki paskutinio atodūsio, kas visą gyvenimą yra vienintelis jo turtas, išnykstantis kartu su juo ir neprieinamas kitiems. Tačiau klajokliai žuanžuanai, atsinešę iš savo istorijos tamsybių pačią žiauriausią barbarystės atmainą, pasikėsino ir į tą šventą žmogaus esmę. Jie išrado būdą atimti iš vergų jų gyvą atmintį ir tuo padaryti žmogaus prigimčiai pačią žiauriausią iš įsivaizduojamų piktadarybių. Ne be reikalo juk Naimanė Ana, pakvaišus iš sielvarto ir nevilties dėl mankurtu paversto sūnaus, raudojo:

„Kai atmintį iš tavęs plėšė, kai galvą tavo, sūneli, lyg riešutą žnyplėmis gniuždė, veržė iš lėto kiaušą džiūstan-čios kuprio odos spaustuvu, kai lanką nematomą ant galvos tau užmovė taip, kad akys tavo iš akiduobių lipo, pūlingais siaubo kraujais apsipylusios, kai ant bedūmio sarozekų laužo priešmirtinis troškulys tave kamavo ir nebuvo nė lašelio, kad iš dangaus ant lūpų nukristų,— ar neatrodė tau saulė, visiems dovanojanti gyvastį, kaip neapkenčiamas, aklas šviesulys, pats juodžiausias iš visų pasaulio šviesulių?

Kai, draskomos skausmo, tavo kraupios dejonės dykumoje aidėjo, kai tu rėkei ir blaškeis per dienas ir naktis ir dievo šaukeisi, kai pagalbos tu laukei iš bergždžio dangaus, kai dusai nuo vėmalų, kūno kančios išverstų, ir mėšle bjauriame raiteisi, tekančiame iš traukulių perkreipto kūno, kai tu slopai toj smarvėj, iš proto eidamas, musių debesio graužiamas,— ar neprakeikei tu iš paskutinių jėgų dievo, kam sutvėrė jisai mus visus jo paties apleistam pasauly?

Kai kančių amžinai sužalotas protas į sutemas grimzdo, kai tava atmintis, smurtu suardyta, saitus su praeitim negrįžtamai naikino, kai taip klaikiai blaškeisi, jog pamiršti ėmei ir motinos žvilgsnį, ir kaip klega upelis pakalnėj, kur tu žaisdavai vasarą, kai vardas tavo paties ir vardas tavo tėvo sugniuždytoj sąmonėj išnyko, kai veidai tų žmonių, tarp kurių tu užaugai, išblėso ir vardas mergaitės išblėso, kuri tau šypsojos nedrąsiai,— negi tu neprakeikei, užmiršties jau bedugnėn krisdamas, baisiais prakeiksmais savo motinos už tai, kad įsčiose tave pradėti ir į margą pasaulį išleisti išdrįso, idant šios dienos sulauktum?.."

Toji istorija — iš tų laikų, kai žuanžuanai, išstumti iš klajoklinės Azijos pietinių sričių, siūbtelėjo į šiaurę ir, ilgam laikui užvaldę sarozekus, be perstojo kariavo, siekdami išplėsti valdas ir prisigrobti vergų. Iš pradžių, netikėtai užpuolę žemes palei sarozekus, jie paėmė daug belaisvių, tarp jų moterų ir vaikų. Visus nusivarė į vergovę. Bet priešinimasis svetimšaliams užpuolikams didėjo. Prasidėjo įnirtingi susirėmimai. Žuanžuanai nesirengė nešdintis iš sarozekų, o priešingai — stengėsi kaip reikiant įsitvirtinti tuose plačiuose stepių gyvulininkystei tinkamuose kraštuose. Vietinės gentys troško atsiimti, ką praradusios, ir laikė savo teise ir pareiga anksčiau ar vėliau išvyti grobikus. Šiaip ar taip, dideli ir maži susirėmimai atnešdavo pergalę čia vienai, čia kitai pusei. Tačiau ir tuose alinančiuose karuose pasitaikydavo ramesnių tarpų.

Per vieną iš tokių tarpų pirkliai, atkeliavę su prekių karavanu į naimanų žemes, pasakojo, gurkšnodami arbatą, kad jie keliavę per sarozekų stepes ir kad žuanžuanai prie šulinių bemaž jiems netrukdę. Jie užsiminė, kad sa-rozekuose sutikę jauną piemenį prie didžiulės kupranugarių kaimenės. Pirkliai pradėjo jį kalbinti, o jis pasirodė besąs mankurtas. Iš pažiūros sveikas, nepagalvosi jokiu būdu, kad su juo taip pasielgta. Tikriausiai ne blogesnis už kitus .buvo jisai :kažkada, ir iškalbus, ir supratingas, ir .visai jaunas dar, ūsai dar tik vos vos kalasi, ir pažiūrėti gan gražus, o pašnekinsi — tarsi vakar būtų gimęs, neprisimena vargšelis, nežino savo vardo, nei tėvo, nei motinos, nei ką jam padarė žuanžuanai, iš kur kilęs — irgi nežino. Ko tik paklausi, tyli, atsako tik „taip", „ne" ir vis už kepurės laikosi, smarkiai užmautos ant galvos. Nors ir nuodėmė, bet ir iš luošumo žmonės juokiasi. Taip bešnekėdami pasišaipė, kad, pasirodo, būna tokių mankur-tų, kuriems kupranugario oda vietomis amžinai priauga prie galvos. Tokiam mankurtui nėra didesnės bausmės kaip pagrasinti: duok, atšutinsim tavo galvą. Daužysis kaip laukinis arklys, bet prie galvos prisiliesti neduos. Tokie kepurės nenusiima nei dieną, nei naktį, su kepure ir miega... Tačiau, kalbėjo toliau svečiai, kvailas tai kvailas, bet savo darbo mankurtas nepamiršo — akylai sekė, kol karavanas nukeliavo ganėtinai toli nuo tos vietos, kur vaikštinėjo jo kupranugarių kaimenė. O vienas varovas panoro prieš atsisveikindamas paerzinti mankurtą:

—    Mes keliaujam toli. Kam sveikinimą perduoti, kokiai gražuolei, kurioje šalyje? Sakyk, neslėpk. Girdi? Gal skarelę perduoti nuo tavęs?

Mankurtas ilgai tylėjo, žiūrėdamas į varovą, o paskui sumurmėjo:

—    Aš kasdien žiūriu į mėnulį, o jis į mane. Bet mudu negirdim vienas kito... Ten kažkas sėdi...
Tą pokalbį girdėjo jurtoje pirkliams arbatą pilstanti moteris. Tai buvo Naimanė Ana. Tuo vardu išlikusi ji sarozekų legendoje.

Naimanė Ana neišsidavė prie atvykėlių svečių. Niekas nepastebėjo, kaip keistai sukrėtė ją staiga toji žinia, kaip persimainė jos veidas. Ji norėjo kuo smulkiau išklausinėti pirklius apie tą jaunąjį mankurtą, bet išsigando — o jei sužinos daugiau, negu buvo pasakyta? Ir sugebėjo ištylėti, užgniaužė širdyje sukilusį nerimą tarsi kryktelėjusį sužeistą paukštį... Tuo tarpu pokalbis su svečiais nukrypo į kažką kita, niekam jau ne galvoj buvo nelaimingasis mankurtas, ar maža kokių atsitikimų gyvenime būna, o Naimanė Ana vis mėgino nuslopinti baimę, kuri apėmė ją, sutramdyti rankų drebėjimą, lyg iš tikrųjų būtų užsmaugusi tą kryktelėjusį paukštį savyje, ir tik žemiau nuleido juodą gedulo skarelę, kurią seniai jau buvo įpratusi ryšėti ant pražilusios galvos.

Šaltinis: www.kretingospranciskonai.lt


Kategorijos:

0 komentarai