Augustinas Dainys. Atėnai, Jeruzalė ir Roma (I)

Vakarų tapatybės ištakos simboliškai gali būti įvardytos kaip trijų miestų - Atėnų, Jeruzalės ir Romos, atstovaujančių skirtingiems pradams, sintezė. Atėnai yra racionalūs ir demokratiški, Jeruzalė yra emocionali ir teokratiška, o Roma retransliavo graikų kultūrą ir telkė karinę galią. Ją panaudodama civilizavo ne tik Viduržemio jūros pakrantę, bet ir Europos žemyną. Universalistiniai Vakarai, nesitapatinantys su atskiru etnosu, bet jungiantys jų daugį ir įvairovę po vienu kosmopolitiniu standartu, ėmė rastis penktajame, šeštajame dešimtmetyje po Kristaus gimimo, kai apaštalas Paulius pradėjo apaštalines keliones po Viduržemio jūros pakrantės miestus ir skelbė krikščionybę įvairioms tautoms. Pasak jo, „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!” (Gal. 3.28). 

Atėnuose ir kituose graikų poliuose buvo išrasta demokratija ir filosofija. Tai dvi tos pačios monetos pusės. Jeruzalė yra pranašų ir monoteistinio Dievo miestas. Iš hebrajų Vakarai paveldėjo monoteistinį Dievą ir teokratinę Bažnyčios valdymo struktūrą. Senąją sandorą Dievas sudarė su hebrajais, o naujoji – ta, kuri sudaryta per Kristų. Po antrosios sandoros Izraelio funkciją perėmė Katalikų bažnyčia. Judėjų  mesianistinė viltis tapo tikrove: žydai laukė mesijo ir štai atėjo Kristus. Krikščionybė pabrėžia Senojo Testamento mesianistinį aspektą. O žydai po Jeruzalės šventyklos sugriovimo septyniasdešimtaisiais metais po Kristaus pradėjo mąstyti kitaip - peržiūrėjo mesianistinį judaizmą. Baigėsi pranašų epocha, ir hebrajams prasidėjo rašto aiškintojų epocha. Mes esame pripratę menkinti Romos vaidmenį. Vienintelis dalykas, ką savita sukūrė Roma, buvo teisinė sistema, apibrėžianti pilietybės, giminystės ir turto paveldėjimo klausimus. Graikas yra filosofas, Senojo Testamento žydas - pranašas, o romėnas yra teisininkas. Romėnai už nugaros turėjo graikus ir viską perėmė iš jų: ir Dievų panteoną, tik kitaip pervadintą, ir filosofiją, ir kultūrą, ir t.t. Net graikų kalba Romoje buvo laikoma pranašesne už lotynų: Romos imperatorius stoikas Markas Aurelijus savo filosofinius užrašus rašė graikiškai; evangelijų ir apaštalo Pauliaus laiškų kalba yra graikų. Romėnų patirtis labai panaši į Jungtinių Amerikos Valstijų patirtį: kai Europoje įsigalėjo nacizmas, mokslininkai, filosofai, menininkai, kurie nesitaikstė su nacizmu arba bėgo nuo jo, emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir ten įsikūrė universitetuose. Taip Europos kultūra buvo „persodinta“ į Amerikos dirvą ir ši šalis sukūrė vienus iš rimčiausių universitetų pasaulyje.

Apibendrindami pakartosime ir pasakysime, kad Vakarų ištakos yra simboliškai suprastų trijų pradų, trijų miestų padarinys: du pradai -  savarankiškos, savimi besididžiuojančios kultūros - helenų ir hebrajų. Ir viena retransliuotojų kultūra. Graikai kitų tautų akivaizdoje nesijautė esą nepilnaverčiai. Viską, ką perėmė iš kitų kultūrų ir įdiegė savo dirvoje, jie patobulino. Pavyzdžiui, perėmė finikiečių raštą, tačiau jį pakeitė ir sukūrė fonetinį raštą. O romėnai, kurie viską perėmė iš graikų, jautė tam tikrą nevisavertiškumą. Roma orientavosi daugiausia į kareivį, nešantį Romos civilizaciją į Viduržemio jūros regiono ir Europos žemyno teritorijas. Romėnams savita tai, kad jie buvo terpė palanki svetimų įtakų ir pradų sklaidai. Jie nešė graikų žinias ir kultūrą, o susiformavus krikščionybei ir hebrajų paveldą po Europą ir taip parengė dirvą sklisti ir įsivyrauti krikščionybei Vakaruose. Platindami svetimas įtakas jie civilizavo ne tik Prancūzijos, Ispanijos, Anglijos  bei kitas teritorijas, bet sukūrė ir gintaro kelią, kuris siekė net Lietuvą. 

Demokratijos išradimą Graikijoje galime prilyginti stebuklui. Helenai buvo savotiški tuo metu pasaulyje vyraujančio tironiško valdymo būdo teroristai, kamikadzės. Jie išdrįso būti demokratais ir taip pasipriešinti aplinkinių valstybių, pavyzdžiui, Persijos ir Egipto, tironiškam valdymui. Graikų demokratijos negalime paaiškinti nei istoricistiniais, nei ekonominiais, nei sociologiniais, nei kitais aiškinimais. Jeigu mėginsime tai daryti, tik supaprastinsime, paversime karikatūra, o ne pačiu dalyku. Graikų demokratija buvo pirmasis žingsnis vakarietiškėjimo ir judėjimo šiuolaikinės Vakarų tapatybės link. Septyni graikų išminčiai pirmieji metė iššūkį Rytų tironijoms. Pavyzdžiui, Solonas, vienas iš šių išminčių, sukūrė Atėnų bendruomenės įstatymus. Graikai savo pirmuosius išminčius vadino įstatymų kūrėjais, nes jie parengė savo miestų - valstybių įstatymus, pagal kuriuos graikai gyveno demokratiškai. Kai kalbame, kad šiais laikais gyvuoja atstovaujamasis demokratinis parlamentinis visuomenės valdymas, tai toli gražu ne tai, kaip tvarkytasi senovės Graikijoje. Čia demokratija buvo tiesioginė: į agorą susirinkdavo keli šimtai vienas kitą pažįstančių laisvųjų vyrų, ir jie balsuodavo už vieną ar kitą įstatymą. Moterys neturėjo balsavimo teisės, jų veikla apsiribojo namų priežiūra. Vergai buvo traktuojami kaip kalbantys įrankiai, neturėjo jokios vertės nei teisių. Graikijoje demokratija gyvavo šalia vergovės ir moterų nuvertinimo. 

Panagrinėsime teiginį, kad filosofija ir demokratija yra dvi tos pačios monetos pusės. Pradinė filosofijos sąlyga - demokratija. Tironiškoje politinėje santvarkoje filosofija slopinama, nes tironija negali pakęsti laisvo mąstymo, abejojančio tironijos teisėtumu. Filosofija yra toks mąstymo būdas, kuris remiasi pats savimi ir grindžia save patį. Jam nereikia kunigo, kuris vadovaujasis Dievo arba Šventraščio autoritetu, nereikia mito, pagrindžiančio filosofijos gyvavimą nuo pasaulio ištakų, nereikia valstybinės instancijos, kuri garantuotų filosofijos skelbiamų tiesų teisingumą, vertę ir autoritetą visuomenėje. Filosofija prasideda kaip demokratiškas teiginių ir prasmių apklausinėjimas. Filosofas gali būti žmogus, kuris drįsta mąstyti ne dogmatiškai ir užklausti bei suprobleminti kiekvieną teiginį, pretenduojantį į tiesą. Graikų filosofai demokratijos sąlygomis kvestionavo mitus ir mitinį pasaulio aiškinimą, nes norėjo pateikti racionalų pasaulio aiškinimą, o toks aiškinimas rėmėsi laisvu demokratišku apklausinėjimu laisvoje diskusijoje apie tai, kas yra tiesa.

Kaip pastebėjo Alainas Badiou, susimąstyti verčia tas dalykas, kad filosofijos sąlyga yra demokratija, tačiau didieji filosofai, pavyzdžiui, Platonas antikinėje Graikijoje arba Heideggeris  XX amžiuje, rėmė tironijas. Visų didžiųjų filosofų mąstymo filosofinė išdava nėra demokratinė - filosofija prasideda demokratija, o baigiasi tiesos būtinumu, kurį turi pripažinti kiekvienas. Tai reiškia, kad filosofija prasideda nuomonių reliatyvumo ir jų apsvarstymo demokratiniame būvyje, ir baigiasi tuo, kad būtina prieiti ir priimti tiesą, kuri galioja universaliai. Filosofija prasideda nuo demokratijos, o baigiasi tiesos diktatu. 

Platonas rėmė tironiją ir buvo Atėnų demokratijos priešininkas, nes manė, kad demokratija yra graikų visuomenės nuosmukis. Tokį Platono priešiškumą nulėmė aplinkybės, jog ne kas kita o Atėnų demokratija nuteisė jo mokytoją Sokratą myriop. Demokratijoje esama aklo minios diktato. Mūsų laikais tai visų pirma masinių komunikacijos priemonių manipuliuojamos minios diktatas. Demokratijos dviprasmiškas statusas analogiškas filosofijos dviprasmiškam statusui. Demokratijos išeities taškas yra laisvas piliečių dalyvavimas valstybės valdyme, o demokratijos pasekmė – įstatymų, už kuriuos balsavo dauguma, galiojimo būtinumas. Nors Sokratas Atėnų teisme save apsigynė, bet dauguma Atėnų piliečių reikalavo jo mirties. Šis reikalavimas galiojo absoliučiai. Ir Sokratui, gerbiančiam savo miestą ir siekiančiam pasielgti kilniai, teko atsisakyti mokinių suorganizuoto pabėgimo į Megarą  ir beliko išgerti cikutos taurę. 

Graikiškas filosofinis būvis liudija atmetamą mitinio dievų aiškinimo ir bandymą dievus bei tikrovę suprasti racionaliai. Kaip žydai išpažino monoteistinio Dievo apreiškimą, taip Aristotelis racionaliai priėjo prie vieno Dievo, pasaulio pirmojo judintojo, kuris išjudina visas pasaulio žaismes. Graikų filosofai, savo protu tirdami pasaulį, priėjo prie vienatinio Dievo supratimo. Graikų filosofas Ksenofanas sakė:  jeigu liūtai turėtų dievus, tai dievai būtų su liūtų galvomis. Žmonės turi dievus ir kuria juos pagal savo atvaizdą. Pačioje helenų filosofijos pradžioje skeptiškai žvelgta į mitus. Graikų mitologija savo intrigomis mažai kuo skyrėsi nuo šiuolaikinio meksikiečių serialo. Dzeusas, dievų valdovas, prižiūrimas pavydžios žmonos Heros, slapta gaudė bei persekiojo deives ir mirtingas moteris, kurios jam gimdė dievų ir deivių vaikų kartas, paklūstančias jam kaip tėvui. Grožio ir meilės deivė Afroditė, negalėdama su jokiu kitu vyru gyventi po vienu stogu, buvo ištekėjusi už šlubo kalvio Hefaisto, kuris meistravo gražius daiktus. Bet kai vyras iki išnaktų būdavo savo kalvėje, žmona smaginosi su Arėjumi ir jam pagimdė kelis vaikus. Panašias intrigas šiais laikais aprašo moterų romanai ir vaizduoja serialai. Tad graikų mitologija ir religija labai žmogiška, artima šiandieniniam žmogiškam būviui. Tokį graikų mitologijos žmogiškumą buvo labai lengva kritikuoti graikų filosofams, kurie nutiesė kelius į krikščionių teologų vien protu suvokiamo vieno Dievo sampratą. 

Osvaldas Spengleris knygoje „Vakarų saulėlydis“ graikiškąjį pradą vadina apoloniškąja kultūra. Tai yra skaidrumos, skulptūriškumo kultūra, kai pasaulis matomas labai plastiškas, aiškus tarsi vidurdienį. Helenų padangės saulės šviesoje nėra jokių paslapčių, mįslių, viskas racionalu, prieinama protu, viską valdo saikas. Hebrajų kultūra yra antra sudedamoji Vakarų tapatybės dalis. Vakarai iš hebrajų paveldėjo monoteistinį Dievą. Žydų pranašai skelbė šį monoteistinį Dievą savo bendruomenei ir siekė, kad ji nustotų garbinti, pavyzdžiui, Baalą ir kitus gretimų tautų stabus. Bet jeigu mes lyginsime pranašą su filosofu, tai jų statusas labai skiriasi: filosofas apeliuoja į demokratinę diskusiją ir į demokratinį prasmių apklausimą, o pranašas kalba kaip Dievo įgaliotinis, Dievo žodžiais ir juos grindžia Dievo instancija. Tai labai skirtingi dalykai. Iš čia kyla skirtumas tarp graikiškojo ir hebrajiškojo pradų. 

Graikiškasis pradas yra demokratiškas ir filosofiškas, o hebrajai yra Dievo diktato nešėjai ir priėmėjai. Hebrajų bendruomenė teokratinė. Karalius Dovydas buvo didis religinis poetas, pasak padavimo, parašė psalmes. Hebrajai - teokratinės visuomenės modelio atstovai ir tikėjo, kad viskas paklūsta Dievui. Vėliau šį teokratinį modelį paveldės Katalikų bažnyčia. Pranašas kalba Dievo vardu, o Graikijoje dievų vardu kalbėjo tiktai pranašautoja Pitija Delfuose. Bet filosofai nekalba Dievo vardu, neteigia, kad Dievas jiems liepė pasakyti tą ir tą. Filosofai kalba: „Aš, laisvai svarstydamas, priėjau prie tokios tiesos ir ji yra universali“, o pranašas sako: „Mane siuntė ir visą galią suteikė Dievas, aš tapau Dievo įrankiu ir teigiu tai, ko, Dievo manymu, reikia mano bendruomenei“. Graikiškasis ir judėjiškasis pradai, demokratija ir teokratija yra du skirtingi ir sunkiai suderinami visuomenės modeliai. Iš vienos pusės yra demokratija, iš kitos – teokratija. Mūsų tezė būtų tokia: šie pradai Vakaruose susiję įtampų būdu, tai nėra taip, kad jie derėtų, kaip kirvis atitinka kotą. Jie yra vaide, prieštaravime. Vakarų filosofų, moralistų ir meninikų uždavinys yra rasti kūrybingą šių dviejų pradų sintezę. Bet tai sunku pasiekti, nes, anot graikų, žmogus paklūsta savo paties racionaliam apsisprendimui - čia esminiss Vakarų pagrindas. Kita vertus, išplaukiant iš hebrajiško prado, žmogus paklūsta Dievui ir savo gyvenimą pajungia dieviškai būtinybei. Mūsų tezė būtų tokia: Vakarai yra prieštaringi savo esme, sukurti tam tikro konflikto pagrindu, ir šis konfliktas kyla dėl graikiškojo ir hebrajiškojo pradų įtampų bei prieštaravimų. 

Šaltinis: www.šatenai.lt