RSS
Facebook
Hebrajiškoji kultūra yra monoteistinė, t.y. vieno Dievo išpažinėjų kultūra. Vienatinis Dievas judėjams yra pavydus, juos smerkė, baudė dėl atsimetimo. Taip po Jeremijo pranašysčių, kurių niekas neklausė, žydų aristokratija už stabų garbinimą buvo ištremta į Babiloną. Žydams buvo sunku išlaikyti monoteistinį Dievą, kai jie gyveno politeistinių ir kitų dievų garbinimo aplinkoje. Panašiai graikams teko kariauti su persais, kad apgintų savo demokratiją. Žydiškam monoteistiniam pradui nuolat reikėjo pranašų, kad jie savo bendruomenę nuo stabų garbinimo grąžintų į monoteistinio Dievo išpažinimą.
Helenų ir hebrajų kultūros buvo turtingos. Hebrajai neturėjo nevisavertiškumo komplekso, atvirkščiai, jautėsi esą vertingesni nei kitos tautos. Jie buvo orūs kitų tautų atžvilgiu, nes jie turėjo savą paveldą – Torą, arba Senąjį Testamentą. Graikų irgi niekados nevargino nevisavertiškumo kompleksas. Kitataučius ir kita nei graikų kalba kalbančiuosius jie vadino barbarais. Kitaip romėnai jautė nevisavertiškumą graikų atžvilgiu, buvo helenizuoti karo žmonės, nešė retransliuotą helenišką kultūrą į Viduržemio jūros kraštus ir civilizavo juos. Visų pirma helenizavosi perimdami graikų Dievų panteoną, tiktai pavadino juos kitais vardais. Dzeusas romėnams yra Jupiteris, Afroditė - Venera, Arėjas yra Marsas ir t.t. Tam tikra prasme romėnai buvo mūsų laikų amerikiečiai, kurie irgi viską perėmė iš Europos ir kartu sukūrė pasaulinę galią.
Jau sakėme, kad Romoje buvo palanki dirva skleisti hebrajų bei graikų palikimą ir visų pirma - krikščionybę. Tai turėdamas omenyje Remi Brague‘as teigė, kad „„graikiškumas“ ir „žydiškumas“, pasireiškiantys kaip dvi pagrindinės Europos sudedamosios dalys, yra romėniški“. Brague‘as Europą supranta kaip romėnišką kelią, kuris buvo Europos kraštų civilizavimo kelias, retransliuojant tai, ką romėnai išmoko graikų filosofijos mokyklose. Šioje vietoje negalime apeiti apaštalo Pauliaus vaidmens. Mūsų tezė būtų tokia: Paulius galėjo tapti krikščioniškos žinios skleidėju vien dėl to, kad buvo Romos pilietis, t.y., mūsų terminais sakant, priklausė retransliatorių civilizacijai, nors ir tautybės buvo žydų. Bet jo tėvas buvo nusipirkęs Romos pilietybę. Taigi Paulius galėjo tapti tautų apaštalu vien dėl to, kad buvo romėnas. Roma buvo palanki dirva skleisti krikščionybę, nes viskas jos dirvoje buvo perimta, nors iš pradžioje didžia dalimi Roma buvo priešiška krikščionims. Žinome Pauliaus istoriją. Jis iš pradžių vadinosi Sauliumi ir aršiai persekiotojo krikščionis. Bet kelyje į Damaską jam pasirodė prisikėlęs Jėzus ir ši vizija Saulių taip supurtė, buvo tokia sukrečianti patirtis, kad jis pasikeitė vardą ir iš Sauliaus tapo Pauliumi, mažiausiu iš apaštalų, ir likusį gyvenimą paskyrė krikščioniškai žiniai skleisti. Nors Roma iš pradžių labai priešinosi krikščionybei, bet kaip tik Romos dėka krikščionybė Vakaruose tapo universalia religija - Romoje buvo palanki dirva Pauliaus misijoms ir veiklai, nors jis savo laiškus rašė graikų kalba.
Osvaldas Spengleris vakarų krikščioniškąją kultūrą vadina faustiškąja kultūra. Šis įvardijimas labiau tinka germanų tautų kultūrai. Romanų tautų kultūrą, ypač ispanų, italų ir portugalų, derėtų vadinti pranciškiškąja. Pirmąją faustiškąją dramą „Daktaras Faustas“ parašė Christopheris Marlowe, Williamo Scheakespeare‘o amžininkas. Ten jau sutinkame Mefistofelį, kuris dvidešimt ketverius metus tenkino Fausto norus su sąlyga, kad vėliau Faustas amžinai degs pragare. Drama baigiasi paskutiniu Fausto noru – išvysti Trojos gražiosios Elenos viziją. Pabučiavęs Eleną Faustas žengia į amžinąją ugnį.
Bet kame glūdi faustiškosios kultūros esmė? Senstantis Faustas yra mokslininkas, tačiau mokslai neteikia džiaugsmo, kelia nuobodulį. Iš gyvenimo jis nori dovanų, bet visos jos atidėtos. Kad gautum pilnatvę suteikiančią dovaną, turi atkakliai dirbti ir įvaldyti gyvenimo laike paslaptis.. Tačiau Faustas visko nori dabar. Ir tada pasirodo Mefistofelis, siūlantis sandėrį, pagal kurį dvidešimt ketverius metus tenkins Fausto norus, bet vėliau šis turės atiduoti Mefistofeliui sielą. Faustas sutinka ir tai yra fundamentalus dalykas. Galima sakyti, kad žmogaus gyvenimas yra atidėtas, pilnatvė nėra duota čia ir dabar, nes mes nieko negalime gauti iš karto, reikia išmokti gyventi laike: norint tapti mokslininku visų pirma privalu studijuoti universitete kokį nors mokslą, laikyti egzaminus ir t.t. Viskas yra atidėta, nieko nėra duota. O Mefistofelis Faustui siūlo paneigti šį pagrindinį žmogiško buvimo dėsnį, žada jam čia ir dabar suteikti viską, ko tik panorės. Tai pagrindinis šėtono gundymas - gauti viską čia ir dabar. Lygiai kaip šiuolaikinė reklama, kuri sako „Imk kreditą ir išpildysi savo svajonę čia ir dabar“, yra gryniausias satanizmas mefistofeliško gundymo prasme. „Tau nereikia laukti, tu gausi viską dabar, imk iš banko paskolą ir gyvensi svajonių būste, būsi laimingas“. Dėl tokio Vakarų bankininkų godumo 2008 metais kilo finansinė krizė. Galima sakyti, jog Faustas yra neharmoningas, jame atsispindi ta graikiškojo ir hebrajiškojo pradų neharmoninga dermė, nes jis tarytum nori gyventi čia ir dabar, būti spontaniškas, kaip buvo graikai, bet kartu jo tikrovės sąranga visai kitokia: tikrovė yra atidėta, kaip kad po išvarymo iš rojaus nuodėmės akivaizdoje atidėta šventumo ir palaimos būklė. Graikiškos nekaltybės ilgesys ir prigimtinės nuodėmės šešėlis konfliktuoja Fausto sieloje. Faustiškoji kultūra, kurią vadiname germaniškąja, įžiebė Antrąjį Pasaulinį karą, įkūrė koncentracijos stovyklas ir t.t. Romaniškų tautų kultūra truputėlį harmoningesnė už faustiškąją, nes romanų pasaulis daugiau būna čia ir dabar. Jis ne toks galingas ekonomiškai, bet žmonių kasdieniai papročiai labiau nukreipti į gyvenimo džiaugsmą. Tarkime Ispanijoje gyvuoja siesta, kurios metu atsigaunama per vidurdienio karštį. Žmonės neskuba ir nebėgioja vaikydamiesi pelno, bet daugiau gyvena čia ir dabar. Kai šv. Pranciškus kalbėjo sesei saulei, broliui mėnuliui, paukščiams, jis tam tikra prasme atsivėrė čia ir dabar šventumui ir įveikė hebrajiškojo ir graikiškojo pradų neharmoningą dermę. Harmoningai suderinti graikiškąjį ir hebrajiškąjį pradus – tai išmokti savo sielos darbu išgyventi šventumą ir pilnatvę čia ir dabar, o ne griebtis svaiginimosi dirbtinėmis priemonėmis. Šventumas atidėtų dalykų troškimą paverčia čia ir dabar išgyvenama pilnatve. Ispanai, italai, portugalai daugiau gyvena čia ir dabar, džiaugiasi tuo, ką turi, o ne vaikosi to, kas yra atidėta, tai norėdami turėti čia ir dabar. Tas mefistofeliškasis gundymas, norų išpildymas čia ir dabar, sukūrė Vakaruose techniką ir technologijas, kurios siūlo viską čia ir dabar, ragina keisti pasaulį ir kurti rojų žemėje. Karlo Marxo pasakymas „Iki šiol filosofija pasaulį aiškino, o esmė yra jį keisti“ – tai faustiškosios kultūros orientyras. Atominė bomba, ekologinė katastrofa yra grynai faustiškosios kultūros padariniai.
Daugelį Vakarų kūrėjų galime priskirti faustiškajam arba pranciškiškajam tipui. Charlis Bauderlaire‘as buvo dendis, norėjo pilnatvės čia ir dabar, vartojo opiumą, kad patirtų pilnatvę ir galėtų rašyti eilėraščius. Juos dažnai įkvėpdavo šis narkotikas. Narkotikai, alkoholis, tabakas irgi savotiškas satanizmas mefistofeliško gundymo prasme, nes dirbtinėmis priemonėmis pasiekiama pilnatvė čia ir dabar, todėl nebūtina stengtis savarankiškai siekti pilnatvės dirbant su savimi ir tobulėjant. Dirbtinėmis priemonėmis gaunamas malonumas čia ir dabar. Faustiškasis žmogus svaiginasi ne tik svaigalais, bet ir technologijomis, t.y. čia ir dabar gauna ko trokšta, kurdamas rojų žemėje. Mokslas padeda tenkinti faustiškojo žmogaus rafinuočiausius ir įžūliausius norus. Kaip narkomanas, alkoholikas ar rūkalius vieną dieną pajunta, kad svaiginantis jo sveikatai padaryta neatitaisoma žala, taip ir technologijos, tenkinančios faustiškojo žmogaus įgeidžius, padarė didžiulę žalą mūsų planetos gamtai.
Tad galime sakyti, kad Bauderlaire‘as buvo faustiškasis herojus. O pranciškiškuoju herojumi su tam tikromis išlygomis galima laikyti Rainerį Maria Rilkę. Jo gyvenimas toli gražu nebuvo šventas, tačiau kūryboje mokėjo atsiriboti nuo savo gyvenimo ir bent jau šioje plotmėje siekė šventumo. Gyvenimo pabaigoje pasiekė tam tikrą harmoniją su pasauliu. Tai liudija „Duino elegijos“ ir „Sonetai Orfėjui“. Ši harmonija yra būtent pranciškiškoji. Rilke tarytum šv. Pranciškus prabilo gamtai, pasauliui, daiktams. „Duino elegijos“ ir „Sonetai Orfėjui“ išreiškia tokį pasaulio matymą, kuris liudija tam tikrą skaidrą ir šventumą, kurią buvo pasiekęs šv. Pranciškus, kai sakė pamokslus gamtos esiniams. „Duino elegijose“ suvokiama, kad „gal esam č i o n a i, kad ištartume: namas, tiltas, šulinys, vartai, ąsotis, vaismedis, langas, - prakilniau: kolona, bokštas... Bet ištartum, atmink, ištartume taip, kaip kad patys daiktai niekados susapnuoti negali.“ Taip devintoje Duino elegijoje Sigito Gedos lietuviškai prakalbintas sako Rilke, gyvenimo kelionės pabaigoje supratęs, kad žmogaus metafizinė paskirtis – liudyti dievybei tikrovę, kurioje gyvena.
Šaltinis: www.šatenai.lt
0 komentarai