RSS
Facebook
– Na, be to, kad gal nesijaučiu verta tapyti Bažnyčiai, yra dar vienas dalykas, kuris stabdo, neleidžia žiūrėti į savo tapybą kaip į religinį meną. Matyt, tai – mano kartos dailininkų bruožas, juk daugelis pagalvoja apie religinius siužetus. Tačiau šių laikų lietuviškieji „mikelandželai“ ir „rafaeliai“ kuria tokį prastą meną, kad prarandi bet kokį norą prie jų prisidėti.
Deja, jų kuriama religinė dailė reikalinga ne tik užsakovams, bet ir bendruomenei. Juk parapijų bažnyčiose buvo bandyta pastatyti rafinuotesnius ar abstraktesnius, geresnio meninio lygio kūrinius. Tačiau ten jie išbūdavo labai neilgai, nes nepatikdavo aktyviausioms parapijietėms. Jų vietą greitai užimdavo kokia nors gipsinė fabrikinės gamybos Švč. Mergelės Marijos skulptūra ar kitas saldus ir prastas atvaizdas.
Dažnai tiesiog norisi griebtis už galvos ir bėgti iš bažnyčios. Stengiuosi apie tai negalvoti arba rasti pateisinimą. Gal tokie bendruomenės poreikiai? Galbūt tik vienuolijos ir gali užsakyti sau kokį nors intelektualų, gerą kūrinį. O parapinėse bažnyčiose reikia, kad ir močiutei, ir vaikiukui paveikslas kalbėtų, būtų suprantamas.
Tačiau kartais, kai pamatau šiandieninę „chaltūrą“, vis tiek kraujas užverda. Juk ir aš esu religinės bendruomenės narys, kodėl turiu kęsti šiandien bažnyčiose atsirandančius nykius, žemo lygio kūrinius, o kiti negali luktelėti, kol „neįprastas“, bet meninę vertę turintis kūrinys prabils bendruomenei? Meninės religinių atvaizdų kokybės besiilgintiems katalikams nuolat primenama: „Nesijaudinkit, tai tik atvaizdas, o ne Dievo Motina, juo labiau – ne Kristus.“ Taip, visi žinome, kad dailės kūrinys – tik tiltas, tik priminimas, pagalba maldoje, nuoroda į Asmenį. Tik kodėl ši nuostata negalioja visiems? Juk prastas menas žeidžia, tai tas pats, kaip klausą turinčiam žmogui klausytis prastai atliekamo kūrinio. Žinoma, bandai save sutramdyti, prisigalvoji, kad tai – tau duotas išbandymas ir panašiai (juokiasi).
Vilniaus kunigų seminarijos klierikams rudens semestrą skaitau bažnytinio meno istorijos paskaitas. Kalbame ir apie šių dienų situaciją. Paskutinį kartą buvome sugalvoję tokią paguodą: visas tas kičas, kurį bažnyčioms kuria net ir profesionalūs menininkai, – tai žmogaus išdidumo išbandymas. Išsilavinęs katalikas turi būti iš tiesų nuolankus, kad priimtų ir tokį kūrinį.
– O kodėl baroko laikų žmonėms, tarp kurių tikrai buvo ir labai rafinuotų, nebuvo siunčiami tokie išbandymai?
– Galima tęsti tuos samprotavimus, sakyti, kad baroko epochoje buvo gerokai daugiau mecenatų, o dabar ta tradicija sunykusi.
– O gal bėda ta, kad geri menininkai labiau linkę iš šalies stebėti, kokie kūriniai atsiranda bažnyčiose? Jei dažniau pasiūlytų alternatyvą kičui, gal ir jų raiška būtų priimama, ir jų skonis paveiktų tos bendruomenės narius? Gal ir dėl menininkų pasyvumo dažnai jaunimui ar labiau išsilavinusiems žmonėms bažnyčia kelia asociacijas su bobučių prieglobsčiu?
– Norėčiau šiek tiek pasiteisinti. Viena vertus, pritariu, kad yra šioks toks sutrikimas, kalbant apie meną Bažnyčioje. Ir turbūt labiausiai (bijau, kad labai patetiškai nuskambės) – dėl tikėjimo silpnumo. Juk jei tapai šventąjį ir jo atvaizdą kabini liturginėje erdvėje, jis iš tiesų neturi piktinti kitų tikinčiųjų ir turi būti priimtinas bendruomenei. Tik norėčiau pabrėžti, kad bendruomenei labai daug gali paaiškinti ir vieno ar kito meno kūrinio likimą nulemti tos bendruomenės vadai – dvasininkai.
– O gal dažniau turėtų prabilti ir tos pačios bendruomenės nariai dailininkai? Ar ta sovietinė cenzūra visiems įsiėdusi į kraują? Juk sovietmečiu kiekvienam viešam atvaizdui būdavo taikomi tam tikri ideologiniai reikalavimai.
– O gal šaknys – dar giliau? Juk po Prancūzų revoliucijos tikėjimas buvo atskirtas nuo žinojimo. Tikėjimas tapo asmenine raiška, asmeniniu reikalu.
– Kaip įmanoma perduoti šv. Velykų žinią, jei tikėjimas laikomas vien asmeniniu dalyku, o kūryba skiriama tik parodų lankytojams? Turime paveldėję tylėjimo tradiciją. Kaip ir apie pokario partizanus, tremtinius, taip ir apie Bažnyčią bei tikėjimą sovietmečiu buvo geriau nekalbėti. Daugelis tylėjo stengdamiesi apsaugoti nuo režimo sargų savo vaikus ar anūkus, kurie galėjo netyčia prasitarti netinkamoje vietoje. Gal vis dar esame įstrigę praeityje?
– Kita vertus, po Nepriklausomybės atgavimo kilo prasto lygio religinių kūrinių bumas. Buvo surengtos net kelios religinio meno parodos, kuriose ir prastų, ir gerų dailininkų kūriniai buvo labai bejėgiški, tiesiog kompromituojantys ir pačią idėją, ir kūrinio autorių.
– Gal nelengva žmonėms, priverstiems taip ilgai slopinti savo religinio jausmo raišką, sukurti ką nors iš tiesų iškilaus? Minėdami Nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmetį matome, kiek diskusijų kelia klausimas, ar jau įsisąmoninome savo laisvę ir sugebame ja pasinaudoti? Dažnai juokiamasi, kad komunistai persivilko marškinius ir per vieną naktį tapo uoliais katalikais. Tačiau galbūt tie „išverstaskūriai“ ištisus dešimtmečius laukė tos akimirkos, kada pagaliau galima bus apsivilkti apdarą, kuris arčiau širdies?
– Viešpats Jėzus turbūt džiaugiasi. Pasiduodu. Vakar pasakiau mamai, kad eisiu kalbėtis apie parodą ir turbūt reikės atsakyti į klausimą, kodėl tapau religinėmis temomis. Mamai viskas pasirodė labai paprasta: pasakyk, kad esi tikintis žmogus, todėl ir tapai. Tai tiesa. Nors tiesa ir tai, kad mano paveikslų siužetai kyla labiau iš proto, iš grynai tapybinės logikos, o ne tiesiogiai iš tikėjimo.
Žinoma, yra ir tos baimės, nevisavertiškumo jausmo, gėdijimosi, kuklinimosi (tikro ar apsimestinio). Tai labai būdinga katalikams. Nors, kiek pastebėjau, lenkai kitaip žiūri į tuos dalykus nei lietuviai. Jie gali ir pasišaipyti iš perdėto religingumo. Tačiau visuomet garsiai, jausdami tvirtą tikėjimo atramą, o ne tyliai kikendami už kampo. Gal mes turime per daug kompleksų, todėl dažnai kišame galvą į smėlį.
– Neatsitiktinai nutapėte šv. Petro ašaras?
– Ir šv. Petras, ir šv. Jeronimas, ir šv. Marija Magdalietė – tradicinės atgailos figūros. Gal todėl jie man ir artimi. Juk man, kaip tikrai vakarietiškai krikščionei, vis neramu, vis sielą drasko žmogiškos prigimties polinkis į nuodėmę, nėra tos ramybės, kurią siūlo rytietiška mantra „om“. Vis reikia laiku nueiti išpažinties.
Man patrauklūs tie atgailaujantys mano darbų personažai, tačiau sunku pasakyti, ar juos tapydama ir pati atgailauju, ar tai tiesiog kūrybinė saviraiška? Ir kas svarbiau?
Tapytoją kalbino Rūta Marcinkevičiūtė
Viršuje- S. Maslauskaitės paveikslas "Jobas"
Šaltinis: www.kamane.lt
Šv. Petro ašaros
Šv. Rokas
Atgailautojas
Šv. Petro ašaros
Šv. Rokas
Atgailautojas
0 komentarai