Šv. Nilas Sinajietis. Apie nusiminimą (I)

ĮVADAS

Lietuviškas žodis „nusi-minti“ yra etimologiškai susijęs su lotynišku mens, mentis (protu) ir graikišku memona (prisiminimu). Osetinų ir kai kuriose kitose indoeuropietiškos kilmės kalbose žodžiui „mintis“ giminingi „mait“, „maiti-“ reiškia „rūpestį“, „nerimą“. Mintyti - tai ne tik šaltai mąstyti, tai veiklus rūpestis tave supančiu pasauliu, neatsiejamas nuo vilties, nes viltis, kaip tikėjimas, kad išsipildys tai, ko tikimasi, yra veiksmo sąlyga. 

Šitaip pažiūrėjus, nusi-minimas yra žodis, puikiai atspindintis lotyniškojo „acedia“, graikiško ἀκηδία reikšmę. Tai yra nevilties, neveiksmingumo būklė, kai žmogus užuot mindamas (at-mindamas, nuo „mintis“), nustoja rūpintis. Vakarietiškame Charles de Bovelles (XV a.) raižinyje nusiminęs žmogus taikliai pavaizduojamas kaip rymantis tarsi akmuo, kai pasaulis juda toliau. 

Kartais žodį „acedia“ bandoma versti į „tinginystę“, tačiau dažnai Tėvų raštuose šios dvi dvasios būklės skiriamos. Lotyniškai „tinginystė“ vadinama „desidia“, graikiškai - „αεργία“. Visgi, lotyniškame Patrologia Graeca vertime šis šv. Nilo Sinajiečio kūrinys pavadintas „De acedia, seu desidia“ (Gintaras Sungaila).

ŠV. NILAS SINAJIETIS. APIE NUSIMINIMĄ

1. Nusiminimas (ἀκηδία) yra sielos išsekimas, o išsekusi siela, neturėdama to, kas jai būdinga pagal prigimtį (κατά φύσιν), negali drąsiai atsilaikyti prieš pagundas.

2. Maistas sveikam kūnui yra tas pats, kas narsiai (γενναία) sielai - pagundos.

3. Šiaurės vėjas maitina augalus, o pagundos stiprina sielos kantrybę.

4. Bevandenį debesį nuneša vėjas, o nekantrią sielą - nusiminimo dvasia.

5. Pavasario rasa ugdo šakniavaisius, o dvasinis žodis - sielą.

6. Nusiminimo dvasia veja vienuolį iš būsto; kas kantrus, tas visada buvoja tyloje (ησυχάζει) (1);

7. Nusiminęs žmogus kaip pateisinimą išeiti naudoja sergančių lankymą, iš tiesų gi turi savų tikslų.

8. Nusiminęs vienuolis skuba tarnauti (πρὸς διακονίαν) ir laiko įsakymu per tai tenkinti savo troškimus.

9. Lengvas vėjelis lengvai palenkia silpną augalą; ir mintys apie klajojimą lengvai sužavi nusiminusįjį.

10. Gerai įsitvirtinusio medžio nepalenkia vėjai, ir tvirtų sielų nepalaužia nusiminimas.

11. Klajojantis vienuolis - nudžiuvusi dykumos šakelė. Šiek tiek pasėdi celėje ir vėl jį neša nenorom kažkur.

12. Persodinamas iš vietos į vietą augalas neduoda vaisių; ir klajojantis vienuolis neduoda dorybės vaisiaus.

13. Ligoniui nepakanka vienarūšio maisto, nusiminusiam vienuoliui - vieno darbo.

14. Svetimautojui negana vienos žmonos, o nusiminusiam vienuoliui - vienos celės.

15. Nusiminusiojo akis be perstojo stebi duris, ir jo mintis svajoja apie lankytojus; sugirgžda durys ir jis pašoka; pasigirsta balsas ir jis žiūri pro langą, ir nenueina nuo jo, kol nenusibosta.

16. Nusiminęs, skaitydamas knygą, dažnai žiovauja, jį traukia į miegą, jis trinasi veidą, rąžosi kilodamas ranką ir, nusukęs akis nuo knygos, stebeilijasi į sieną; vėl atsigręžęs į knygą, paskaito šiek tiek, pavartydamas puslapius, susidomi, kokia bus pamokslo pabaiga, skaičiuoja puslapius, kelis atideda, peikia raštą ir papuošimus, galų gale, perlenkęs knygą, deda po galva ir negiliai snaudžia, todėl, kad jau alkis spaudžia jo sielą bei verčia pasirūpinti ir savimi.

17. Nusiminęs vienuolis tingus maldoje ir niekad nesako [visų] maldos kreipinių.

18. Kaip ligonis nepakelia sunkių svorių, taip nusiminusysis negali dirbti Dievo darbų (ἔργον Θεου)(2); nes pas vieną kūno jėgos pakrikę, o pas kitą neliko dvasios jėgų.

19. Nuo nusiminimo gelbsti kantrybė ir savo darbo darymas per savęs privertimą, nepaisant paskatos trūkumo, tik iš Dievo baimės.

20. Bet kokiame darbe nustatyki sau ribą - ir nepalik jo, kol nepabaigsi; taipogi kruopščiai ir nuoširdžiai melskis - nusiminimo dvasia paliks tave.

PAAIŠKINIMAI

(1) ησυχάζει - hesychazei - buvojimas tyloje. Nuo ησυχία (hesychia), reiškiančio tylą, rimtį, ramybę (lot. tranquillitas). Hesychia nėra tiesiog lūpų tylėjimas, tai yra dvasios tylėjimas. 

Vienoje vienuolių istorijoje pasakojama, kaip vienas senolis jaunam kunigui-vienuoliui padarė pastabą: „ar tu kada nors nutilsi? Visą dieną tik keli sumaištį!“. Jaunuolis pamanė: „kaip čia taip? Aš visą dieną tyliu, su niekuo nešneku, o mane kaltina, kad aš keliu sumaištį?“. Kitą dieną prie jo priėjo tas pats senolis ir tarė: „o, štai, pagaliau tu užtilai“, o jaunuolis pasimetė, nes tądien jis kaip tik priiminėjo žmones, visą dieną su jais bendravo ir beveik neužsičiaupė. Hesychia yra dvasinė tyla, o ne išorinė, nors dvasinė tyla nepasiekiama neatsisakius nereikalingo tuščiažodžiavimo.

(2) ἔργον Θεου (lot. opus Dei) - Dievo darbas - šv. Jono Evangelijoje Kristaus fariziejai klausia: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“ (Jn 6,28-29). Kartais nusiminusiam žmogui gali atrodyti, kad jo kasdieniai darbai yra per daug mažas iššūkis ir jam gali norėtis juos mesti, imtis didelių asketinių žygdarbių. Tai yra tokia pati mintis, kaip ir kai sunkiai sergantis ligonis užsimano pats nudirbti kokį fizinį darbą. Nors ir tam tikras dvasinis spaudimas sau gali padėti išeiti iš nusiminimo būklės, iš esmės, didžiausias Dievo darbas yra tikėjimas Jėzumi Kristumi, o tai ir yra sunkiausia tiesa nusiminusiam vienuoliui - tai reiškia, kad išganymui jam yra būtina prisiimti kasdienę rutiną, elgtis pagal regulą, pagal pareigas ir nuolankiai tikėti Kristumi, o jis nebenori dirbti Dievo darbų, t.y. su tikėjimu vykdyti kasdienius darbus. 

Kaip pastebi schehegumenas Sava (Ostapenko), pasauliečiui Dievo darbai yra, visų pirma, paprasčiausi namų apyvokos dalykai, daromi su tikėjimu - pavyzdžiui, maisto paruošimas namiškiams. „Visus neprieštaraujančius dorovės dėsniui gyvenimo darbus, kuriuos privalome daryti dėl mūsų padėties ir būklės - turime pripažinti Dievo darbais, darbais, mums patikėtais paties Viešpaties“. Kaip darbai be tikėjimo yra mirę, taip ir tikėjimas - be darbų (Jok 2,17).

KOMENTARAS

Acedia tam tikra prasme galėtų būti pavadinta XXI amžiaus yda. Jei viduramžių pasaulyje vienatvėje gyveno, iš esmės, tik vienuoliai (žmonės gyveno arti savo šeimos ir šeimynos, buvo glaudūs santykiai su bendruomene, valstiečiai dažnai su giminaičiais netgi kasdien dalijosi lova), tai šiuolaikiniame mieste labai daug žmonių gyvena atskiruose butuose, kartais visai vieni. Pirmasis filosofas, kuris, galima sakyti, įžvelgė šią dvasinę bėda, galėtų būti danas Sorenas Kierkegaardas, kuris teigia, jog visas jo gyvenimas buvo persunktas acedia. Jis rašė: „mano liūdesys - mano tvirtovė“.

Nenuostabu, kad matome ir labai panašius reiškinius, aprašomus vienuolių, pavyzdžiui, klajojimą. Kartą kai su draugu keliavome po Vokietiją sutikome vieną vaikiną, kaip ir mes, stabdžiusį automobilius. Paklausėme jo, „kur keliauji?“. Jis atsakė: „nežinau, man nesvarbu kur“. Pakeliui sutikome ne vieną žmogų, kuriam buvo visiškai nesvarbu, kur keliauti - iš veido buvo matyti, jog šie žmonės yra genami nusiminimo ir tiesiog neranda sau vietos.

Blogiausia tai, kad, kaip pastebi šv. Nilas Sinajietis, „nusiminimas yra sielos išsekimas“ (1 fr.). Kitaip tariant, tai yra rankų nuleidimas dvasinėje kovoje, savęs vertimo nuovargis, atodūsis ir pasidavimas. Šitoks žmogus savavališkai atskiria save nuo Dievo malonės.

Bažnyčios Tėvai moko, jog nusiminimas dažnai prasideda liūdesiu ne dėl Dievo (t.y. liūdesiu ne dėl savo nuodėmių, kuris paprastai būna džiaugsmingas, matant Dievo malonę). Šį liūdesį gali sukelti grynai piktosios jėgos - pirmiausiai sukeldamos aistrą jos pakiša tam tikrą aistros objektą, tam tikrą daiktą arba sudaiktintą žmogų, o tada šis aistros objektas yra atimamas. Žmogus pajunta susierzinimą, kurį gali pakeisti pyktis, o pyktį - liūdesys. Ilgai liūdint, liūdesys perauga į nusiminimą. 

Įvadas, vertimas ir paaiškinimai - Gintaro Sungailos.