Popiežius Pijus XII. Apie tikrosios demokratijos pagrindus (V)

Bažnyčia — žmogaus tikros garbės ir laisvės gynėja

Laikais, kuriais tautos pamato esančios pastatytos prieš uždavinį, kaip joms gal dar niekad neįvyko jų istorijoje, savo iškankintame viduje jos gyvai pajunta nekantrų ir tam tikra prasme natūralų reikalavimą — savo likimo vadžias paimti į rankas su didesniu savarankiškumu, negu tai buvo iki šiol. Tai su viltimi, kad tokiu būdu joms lengviau pavyks pasipriešinti kartkartėmis jas užpuolančiam negeros dvasios smurtui, kuris, kaip kokia lavos srovė, nepasigaili nieko, kas joms yra brangu. ir šventa.

Ačiū Dievui, galima laikyti kaip ir praėjusiais laikais, kuriais apeliavimas į Evangelijos ir etikos dėsnius būdavo atmetami su panieka, kaip tikrovei svetimi dalykai. Šio karo įvykiai pamokė tokiu būdu, taip žiauriai, kaip niekad nesivaizduota, tokių doktrinų skelbėjus iš pagrindų atmesti. Ta panieka, kuria jie didžiavosi prieš tariamąją tikrovės prasmės suvokimo stoką, pavirto sukrečiančia realybe: brutališkumu, malicija, išgriovimu, išnaikinimu.

Jeigu ateitis priklausys demokratijai, tai jos uždavinių įvykdymo žymi dalis turės tekti Kristaus religijai ir Bažnyčiai, kuri yra Išganytojo pamokslo (kalno pamokslo — vert.) skelbėja bei išganymo misijos tęsėja. Iš tikro, Bažnyčia yra ta, kuri tiesos moko ir ją gina, yra ta, kuri dalija antgamtines malonės jėgas, kad įgyvendintų Dievo nustatytą buvimo ir tikslo tvarką, tą tvarką, kuri yra svarbiausias demokratijos pagrindas ir vadovaujanti rodyklė.

Jau pačiu savo buvimu Bažnyčia iškyla prieš pasaulį kaip spindintis bokštas, kuri pastoviai šaukia į šią dievišką tvarką, Jos istorijoje aiškiai atsispindi Apvaizdos jai skirtoji misija. Kovos, kurias jai teko patirti priverstai jėgos piktnaudojimo, kad apgintų Dievo paliktą laisvę, kartu buvo kovos dėl tikros žmogaus laisvės.

Bažnyčia turi uždavinį geresnių ir tobulesnių laisvės formų trokštančiam pasauliui skelbti tobuliausią ir būtiniausią naujieną, kokia tik begali būti: žmogaus garbingumą, jo pašaukimą būti Dievo vaiku. Tai galingas šauksmas, kuris nuo Betliejaus prakartės iki žemės pakraščių skamba visų ausyse tokiais laikais, kuriais žmogaus garbė yra pažeminta apgailėtinu būdu.

Kalėdų šventės paslaptis iškilmingai skelbia šį nepažeistiną žmogaus garbingumą su tokia jėga ir autoritetu, kuriam niekas negali pasipriešinti, kuris be galo prašoka tuos autoritetus, kokius tik gali išgalvoti žmonių teisių aiškinimai. Kalėdos — didžioji šventė kūne apsireiškusio Dievo Sūnaus, šventė, kurioje dangus prisilenkė prie žemės su neapsakomu garbingumu ir gerumu. Tai taip pat diena, kurią krikščionybė ir žmonija, prie prakartės bemąstydama Dievo, mūsų Išganytojo, gerumą ir bičiuliškumą žmonėms, labiau įsisąmonins tą tamprų vieningumą, kurį tarpe jų nustatė Dievas. Pasaulio Išganytojo ir žmogaus garbingumo visu jo pilnumu atstatytojo lopšys yra visų geros valios žmonių susitikimo taškas. Vargingam pasauliui, suskaldytam nesantaikos ir savimeilės, užnuodytam neapykantos, čia turi būti suteikta šviesa, sugrąžinta meilė ir jis įgalintas širdingoje santaikoje atsistoti ant bendro tikslo kelio, kad galėtų Kristaus ramybėje išsigydyti savo žaizdas.

Veikliosios meilės kryžiaus žygis

Šios kalėdinės kalbos Mes nenorime baigti, ne­pasakę nuoširdaus padėkos žodžio visiems tiems, — Valstybėms, Vyriausybėms, Vyskupams ir tau­toms, — kurie šiais neapsakomų nelaimių laikais gausia pagalba Mus įgalino išgirsti skausmingą šauksmą, kuris į Mus veržiasi iš tokios daugybės pasaulio šalių ir tokiu būdu daugeliui sūnų bei dukterų, kuriuos karo įvykiai pastatė į visišką ne­turtą ir kraštutinį vargą, ištiesti Mūsų pagalbos ranką.

Pirmoje vietoje Mes norime teisingai pabrėžti toli siekiančią labdaros veiklą, kurią, nepaisant nepaprastų transporto sunkumų, išvystė Amerikos Jungtinės Valstybės, o kas liečia ypačiai Italiją, tai Jo Ekscelencijai Ponui J. A. V. Pono Prezidento Asmeniniam Atstovui. Ne mažiau pagyrimo ir padėkos Mes reiškiame iš širdies duosniajai Ispanijai, tos valstybės galvai, jos vyriausybei ir jos tautai, taip pat Airijos vyriausybei, toliau duosnumui Argentinos, Australijos, Brazilijos, Kanados, Čilės, Italijos, Lietuvos, Peru, Lenkijos, Rumunijos, Šveicarijos, Slovakijos, Vengrijos ir Uragvajaus, kurios lenktyniavo kilniu broliškumo ir meilės supratimu, kurio atgarsis pasaulyje ne veltui skambės.

Tuo tarpu, kai geros valios žmonės stengiasi nutiesti tarp tautų dvasinio ryšio tiltą, ši tyra ir savęs neieškanti labdaros veikla įgauna ypatingai reikšmingą aspektą ir vertę. Ir kai vieną kartą, kaip mes visi to linkime, neapykantos šauksmai ir nesantaika, kurie viešpatauja dabartyje, liks tik liūdni atsiminimai, tada šios veiklios ir kilniaširdės meilės pergalės vaisiai subręs daug gausesniu pilnumu prieš nuodus savanaudiškumo ir nedraugiškumo.

Visiems, kurie dalyvavo šiame veiklios meilės kryžiaus žygyje, kaip paraginimas ir padėka, tebūna Mūsų Apaštališkas palaiminimas ir mintis, kad meilės šventėje iš nesuskaitomų prislėgtų, bet  skausme neužmirštų žmonių širdžių kyla į dangų už juos padėkos malda: Maloningai suteiki, o Viešpatie, visiems dėl Tavo vardo mums gera darantiems amžinąjį gyvenimą! 

(Pabaiga)

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.