Popiežius Pijus XII. Apie tikrosios demokratijos pagrindus (IV)

III Sėkmingos taikos organizacijos prigimtis ir sąlygos. Žmonių giminės vieningumas ir tautų bendravimas

Mes norėjome, mylimiausieji sūnūs ir dukterys, panaudoti šventos Kalėdų nakties progą paaiškinti, kaip žmogaus garbingumą atitinkanti demokratija, derindamas! su prigimties įstatymais ir Apreiškime paskelbtu Dievo planu, gali pasiekti palaimingo pasisekimo. Mes tikrai per giliai jaučiame visą šio klausimo svarbą žmonijos šeimos taikiai pažangai. Mes lygiai gerai suprantame tuos didžius reikalavimus, kuriuos ši valdymosi forma stato moraliniam pavienių piliečių subrendimui. Pilnai ir saugiai pasekti moralinio subrendiipo būtų veltui tikimasi, jeigu Betliejaus grotos šviesa nenušvies tamsaus tako, kuriuo žmonės iš audrų sujaudintos dabarties žengia, kaip kad jie tikisi, į laimingesnę ateitį.

Tačiau kaip giliai demokratijos atstovai ir jos kūrėjai savo galvojime bus persiėmę įsitikinimu, kad būtinai saistanti tvarka tarpe buvimo ir tikslo, apie kurią Mes pakartotinai kalbėjome, apima ir visos žmonių giminės bei tautų šeimos vieningumą kaip moralinis reikalavimas ir apvainikavimas visuomeninės evoliucijos? Nuo šio pagrindo pripažinimo priklauso taikos likimas. Jokia pasaulio reforma, joks tvarkos užtikrinimas negali to nepaisyti, kad tuo pačiu savęs nesusilpnintų, patys savęs nepaneigtų. Gi priešingai, jeigu Tautų Sąjungoje būtų realizuoti tie moraliniai reikalavimai, kurie padėtų išvengti ir pačios struktūros klaidų, ir atsižadėjimo ankščiau padarytų sprendimų, tada anos santvarkos didingumas lygiai viešpatautų ir tvarkytų šios tautų bendruomenės sprendimus ir jų sankcinių priemonių pavartojimą.

Tuo pačiu pagrindu suprantama, kad tokios Tautų Sąjungos autoritetas turi būti tikras ir sėkmingas prieš tos sąjungos narius, tačiau taip, kad kiekviena tauta išsaugotų vienodą teisę į savo relatyvų suverenumą. Tik tokiu būdu sveika demokratijos dvasia gali pasiekti plačius ir erškėčiuotus tarptautinės politikos laukus.

Prieš agresyvinį karą, kaip tarpvalstybiniams ginčams spręsti būdą

Visus saisto viena pareiga, pareiga, nepakenčianti jokio delsimo, jokio atidėjimo, jokio svyravimo ir jokio išsisukinėjimo: tai pareiga padaryti visa, kas yra galima, kad kartą visiems laikams paskelbtų karą agresyviniam karui ir jį pasmerktų, kaip neleistiną priemonę tarpvalstybiniams ginčams spręsti bei įrankį tautiniams siekimams realizuoti. Praeityje išgyventa daug šiuo tikslu pradėtų bandymų. Visi nepavyko. Ir visada visi nepavyks, kol pars sanior — sveikesnioji žmonijos dalis nelaikys savo sąžinės pareiga ir neturės tvirtos ir šventai užsispyrusios valios atlikti pasiuntinybę, kurią praeities laikai pradėjo su nepakankamu rimtumu ir nepakankamu pasiryžimu.

Jeigu kada nors kuri nors karta turėjo, savo sąmonės pilnumu suprasti šūkį: „Karas karui!", tai tikrai turi tai suprasti šiandieninė karta. Žmonija, perbridusi perdėm per kraujo ir ašarų okeaną, kokio anksčiau gyvenusieji niekad nėra matę, savo neapsakomą žiaurumą išgyveno taip įspūdingai, jog tokių žiaurumų prisiminimai turi likti įspausti sielos gilumoje kaip pragaro vaizdas, kurio duris visiems laikams užtrenkti turi būti degantis troškimas kiekvieno, kuris savo širdyje nors kiek užjaučia žmoniją.

Jungtinis organas taikai išlaikyti

Iki šiol paskelbtieji tarptautinės komisijos nutarimai leidžia daryti išvadą, kad bet kokios busimosios pasaulio santvarkos esminis punktas bus sudarymas organo išlaikyti taikai, tokio organo, kuris, remdamasis visuotiniu nutarimu, turėtų aukščiausią galią, kurio uždavinių sričiai priklausytų bet kokį pavienio ar kolektyvinio puolimo pavojų užgniaužti pačioje jo užuomazgoje. Tokio palaimingo santvarkos vystymosi negalėtų niekas džiaugsmingiau sveikinti, kaip tas, kuris jau seniai atstovauja dėsniui, kad teorija, jog karas yra tinkama ir leistina priemonė spręsti tarpvalstybiniams ginčams, yra jau pasenusi. Šiam kolektyviniam užsimojimui, kuris yra pradėtas su iki šiol negirdėtu ryžtingumu, niekas negalėtų nuoširdžiau linkėti laimingos sėkmės, kaip tas, kuris sąžiningai stengėsi krikščionišką ir religinę dvasių nuotaiką panaudoti pasmerkimui modernaus karo su jo nežmoniškomis kovos priemonėmis.

Nežmoniška kovos priemonė! Tikrai, žmogaus išradingumo pažanga, kuri turėjo reikšti visos žmonijos didesnės gerovės realizavimą, buvo pavartota sugriauti tai, kas šimtmečiais buvo sukurta. Jau tik dėl šito vieno puolamojo karo nedorumas pasidarė dar aiškesnis. Ir kai laikant karą nedoru dalyku prisideda dar grasinimas tautų teisingo įsikišimo ir valstybių bendruomenės užpuolikui uždedamos bausmės, taip, kad karas visada bus laikomas paniekoje ir jam bus grasoma preventyvinėmis priemonėmis, tada žmonija galėtų išbristi iš tos tamsios nakties, kurioje ji taip ilgai buvo paskendusi, ir pasveikinti savo istorijos naujų ir geresnių laikų aušrą.

To organo pagrindinis dėsnis — išvengti visokio neteisingo reikalavimo

Visa tačiau su viena sąlyga: būtent — kad taikos organizacija, kurios moralės garantijos ir, kur tat reikalinga, ūkinės sankcijos, arba net ir ginkluotas įsikišimas turi suteikti jai jėgos ir tvirtumo galutinai nepatvirtinti jokios neteisybės, neprisidėti jokios tautos teisėms pažeisti (ar ta tauta priklausytų nugalėtųjų, ar neutraliųjų grupei), neįamžinti jokios naštos ar reikalavimo, kurie būtų leisti kaip karo nuostolių atlyginimas.

Kad kai kurios tautos, kurių vyriausybėms — ar iš dalies gal ir joms pačioms — bus priskirta karo kaltė, kurį laiką teks pakentėti saugumo priemonių kietumą, nors kaip tai būtų nemalonu, iš visa ko atrodo, praktiškai tai neišvengiama, kol vėl susimegs smurtu išardytieji tarpusavio pasitikėjimo ryšiai. Tačiau to viso nepaisant, ir šitos tautos turės turėti pagrįstą viltį — pagal kiekį jų garbingų bendradarbių busimajame atstatymo darbe, kad ir jos galės būti priimtos į didelę tautų bendruomenę kartu su visomis kitomis valstybėmis tuo pačiu vertinimu ir tomis pačiomis teisėmis. Tą viltį joms paneigti būtų priešinga pramatančiai ateitį išminčiai, tai reikštų prisiimti ant savęs sunkų atsakingumą, užtverti kelią į visuotinį išlaisvinimą nuo visų nesveikų ūkinių, moralinių ir politinių milžiniškos katastrofos pasekmių, tos katastrofos, kuri vargšę žmoniją sukrėtė iki pat jos pagrindų, bet kuri kartu parodė kelią į naują tikslą.

Skaudūs kančių pamokymai

Mes nenorime išsižadėti vilties, kad tautos kartu išėjusios skausmų mokyklą, skaudžius pamokymus gerai įsidėmės. Į šią viltį mus padrąsina žodžiai tų vyrų, kurie karo kančias pajuto aukštesnio laipsnio ir surado kilniaširdžių žodžių, kartu pabrėždami savo teisę į užtikrinimą prieš bet kokį užpuolimą ateityje, pabrėždami savo pagarbą kitų tautų gyvybinėms teisėms ir savo priešinimąsi bet kokiam tų teisių pažeidimui. Veltui būtų laukiama, kad toks subrendęs sprendimas, padiktuotas istorinio patyrimo ir aukšto politinio pramatymo, viešosios nuomonės bendrai ar bent daugumo būtų priimtas, kol nuotaikos dar yra įkaitusios. Neapykanta, nepajėgumas tautoms vienoms kitas suprasti, prieš vieną kitą kariaujančioms, sukūrė perdaug tirštų rūkų, kad būtų galima tikėtis, jog jau atėjusi valanda, kurią prasiskverbs šviesos spindulys, kad abiejose sienos pusėse nušviestų liūdną reginį. Tačiau viena Mes žinome: kad ateis valanda, ir tai gal greičiau, negu manoma, kurią ir vieni ir kiti supras, kad žvelgiant į bendrą padėtį, yra tik vienas kelias iš tos painiavos, į kurią pasaulį įvėlė karas ir neapykanta, — tai grįžti į jau seniai pamirštą solidarumą, kuris nesiriboja viena ar kita tauta, bet apima visas tautas, į solidarumą, kuris remiasi joms visoms bendru paskyrimu ir visų lygiomis teisėmis.

Nusikaltėlių nubaudimas

Tikrai, niekas negali sutrukdyti teisingumo tų atžvilgiu, kurie išnaudojo karą, kad darytų nusikaltimus, priešingus visuotinei teisei, nusikaltimus, kuriems tariamieji kariniai būtinumai daugiausia galėjo eiti pretekstu, bet kurių niekas negalėjo pateisinti. Tačiau jeigu kas norėtų tuos nusikaltimus apibendrinti, teisti ir pasmerkti ne atskirus asmenis, o kolektyviškai ištisas bendruomenes, kas galėtų tokiame elgesyje neįžvelgti pažeidimo taisyklių, kuriomis turi vadovautis visoks žmonių teismas?

(Bus daugiau)

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.