Popiežius Pijus XII. Apie tikrosios demokratijos pagrindus (III)

II. Turinčiųjų demokratijoje viešąją galią savybės

Demokratinė valstybė, ar tai būtų monarchija, ar respublika, kaip ir kiekviena kita valdžios forma, privalo turėti tikrą ir efektyvų autoritetą. Tie patys būtinai saistą santykiai tarp paties buvimo ir tikslo, kuriais pasižymi žmonės, kaip savarankiški asmens, t. y. kaip turį nepaliečiamas pareigas ir teises, kaip priežastį ir tikslą jo bendruomeninio gyvenimo, ta pati tvarka saisto ir valstybę, kaip būtiną bendruomenę, turinčią autoritetą, be kurio valstybė negali nei egzistuoti, nei gyvuoti. Jeigu persiėmę savo asmens laisve žmonės norėtų paneigti bet kokį priklausomumą aukštesniam ir galią turinčiam autoritetui, tai tuo pačiu jie patys palaidotų jų pačių garbingumo pagrindus ir laisvę, būtent, tą būtiną santvarką tarp buvimo ir tikslo.

Taip stovėdami ant vienodo pagrindo — asmuo, valstybė ir viešoji galia su savomis kiekvienam iš jų priklausančiomis teisėmis savo tarpe yra taip ankštai surišti ir suausti, kad jie visi arba kartu laikosi, arba griūva.

Kadangi ši būtinai galiojanti tvarka sveiko proto šviesoje, o ypač krikščioniškosios religijos šviesoje negali turėti kitos kilmės, kaip tik asmeninį Dievą, mūsų Tvėrėją, tad yra aišku, jog žmogaus garbingumas, Dievo paveikslo garbingumas, valstybės garbingumas, Dievo norėtos moralinės bendruomenės garbingumas yra garbingumas, kyląs iš jų dalyvavimo Dievo autoritete.

Šio neišskiriamo vidinio susijiimo negali prarasti iš akių jokia valstybės tvarkymosi forma. Juo labiau to negali išleisti iš akių demokratija — labiau už kurią kitą santvarkos formą. Jeigu viešąją valdžią turį asmens to nemato arba daugiau ar mažiau to nepaiso, tai tuo jie griauna savo pačių autoriteto pagrindus. Tad jeigu tie asmenys pakankamai nepaiso ano ryšio tarp buvimo ir tikslo ir savo užimamomis pareigomis nesuseka tos pasiuntinybės, — įgyvendinti Dievo norimą tvarką, — tada kyla pavojus valdžios troškimą ir savanaudiškumą aukščiau pastatyti už esminius politinės bei visuomeninės moralės reikalavimus, ir dažnai tik tuščia grynai formalios demokratijos išvaizda tarnauja kaip kaukė kam visai nedemokratiškam.

Tiktai aiškus įžvelgimas kiekvienai žmonių bendruomenei Dievo nustatyto tikslo, susietas su giliu supratimu socialinės veiklos aukštų uždavinių, gali valdžios turėtojus padaryti tinkamus atlikti savo pareigas, ar tai būtų įstatymų leidimas, ar teisės aiškinimas, ar pats valdymas su tuo įsisąmoninimu savo asmeninio atsakingumo, su tuo objektyvumu, su nepartiškumu, su tuo teisingumu, su tuo sugebėjimu kilniai įvertinti, su tuo nepaperkamumu, be kurių demokratinė valdžia sunkiai gali laimėti tautos geriausios dalies pagarbą, pasitikėjimą ir pritarimą.

Gilesnis pagrindų supratimas sveikos su teisės ir teisingumo normomis susiderinančios politinės ir visuomeninės tvarkos turi ypatingą reikšmę tiems, kurie demokratinėje valstybės formoje, kaip tautos atstovai, pilnai ar dalimi turi įstatymų leidžiamąją galią. Ir kadangi normalioje demokratijoje esminis taškas glūdi tautos atstovybėje, iš kurios išeina politiniai siekimai visose viešojo gyvenimo srityse — kaip geram, taip ir blogam — taip atstovų moralinio aukštumo, faktiškojo švarumo ir dvasinių sugebėjimų klausimas demokratiniame režime kiekvienai tautai yra klausimas gyvenimo ar mirties, gražaus tarpimo ar sugedimo, pasveikimo ar ilgalaikio negalavimo.

Kad vaisingai veiktų, kad nusipelnytų pagarbą ir pasitikėjimą, kaip parodo neabejotinas palyginimas, kiekviena įstatymų leidžiamoji institucija privalo susidėti iš dvasia aukščiau stovinčių už kitus ir tvirto charakterio vyrų, kurie save laikytų visos tautos atstovais, o ne įgaliotiniais vienos partijos žmonių grupės, kurių privilegijoms, deja, dažnai paaukojami tikri bendrojo gero būtinumai ir reikalai. Tai turi būti vyrų atranka, kuri negali apsiriboti kuriuo nors vienu pašaukimu ar kuria nors sąlyga, kurioje daugiau turi atsispindėti visos tautos vispusiškas gyvenimas. Atranka vyrų su giliu krikščionišku charakteriu ir įsitikinimu, su teisingu ir aiškiu sprendimu, su praktiška ir išlavinta asmenybe, patys sau ištikimi visokiose situacijose, žmonės sveikos ir aiškios pasaulėžiūros, tvirti ir nesiblašką siekdami tikslų; vyrai, pirmoje eilėje tinką būti vadais dėl jų autoriteto, kyjančio is jų tyros sąžinės ir siekiančio toli aplinkui. Ypatingais laikais, kuriais gresiantis vargas per daug sukelia visuomenės įspūdingumą ir padaro ją prieinamesnę suvedžiojimams ir klaidoms, reikia žmonių, kurie iš viso pakrikusių aistromis, nuomonių skirtingumais ir tarpusavy kovojančių programų sudrumstu pereinamuoju laikotarpiu jaučiasi turį dvigubos pareigos tautos ir valstybės kūnui, kuris savo gyslose dega tūkstančiais karštinių, duoti dvasinių priešnuodžių aiškaus žvilgsnio, malonaus gerumo, visiems lygiai taikomo gerumo ir valios, siekiančios tikro broliškumo dvasia paremtos tautos vienybės ir santaikos.

Tos tautos, kurių dvasinis ir dorovinis pagrindas yra pakankamai sveikas, demokratijos vadus ir kūrėjus suranda savų tautiečių tarpe. Jos gali duoti net ir pasauliui tokių asmenų, kurie patys teis pagrindais gyvena ir moka juos įgyvendinti. Priešingai, kur tokių žmonių trūksta, ten kiti užima jų vietas, iš politinės veiklos padarydami kovos areną dėl savo garbės ar padaro lenktynių lauką laimėti savo asmenims, savo kastai ar klasei, kur jie, bemedžiodami tik sau ir saviesiems privilegijų, išleidžia iš akių tautos bendrąjį labą, leisdami jai patekti į pavojų.

Valstybės absolutizmas

Sveika demokratija pagrįsta nesikeičiančiais pagrindiniais prigimties dėsniais ir apreikštosiomis tiesomis griežtai stos prieš tą korupciją, kuri valstybės įstatymleidžiams pripažįsta nežabotą ir beribę galią ir kuri iš valstybės demokratinės santvarkos, apgaulinga skraiste prisidengusi, sukuria paprastą absolutizmo sistemą.

Valstybės absoliutizams (kurio nereikia painioti su absoliutine monarchija, apie kurią čia nekalbame), iš tikro glūdi klaidingoje pažiūroje, esą, valstybės autoritetas esąs neribotas ir kad esąs neleistinas prieš jį joks apeliavimas į aukštesnį ir moraliai saistantį įstatymą net ir tada, kai valstybės autoritetas duoda visišką laisvę savo prievartaujančioms užmačioms, tokiu būdu peržengdamas visokias gero ir blogo ribas.

Žmogus, kuris teisingai galvoja apie valstybę ir jos, kaip visuomenės tvarkos gynėjos, turimą autoritetą bei galią, niekad negalvos laužyti pozityvių įstatymų didybę jų natūraliosios galios ribose. Tačiau prieš šių pozitiviųjų įstatymų didybę tik tada nėra jokios apeliacijos, kai jie prisiderina — ar mažiausia bent neprieštarauja — būtinai saistančiai tvarkai, kuri yra nustatyta Tvėrėjo ir Linksmosios Naujienos apreiškimu išvesta į naują šviesą. Valstybės didybė gali tik tiek išsilaikyti, kiek ji saugoja pagrindus, kuriais remiasi lygiai ir žmogaus asmenybė, ir valstybė, ir viešoji valdžia. Tai sprendžiamasis matas visokios valdymosi formos, įskaitant ir demokratiją, ir šiuo matu turi būti matuojama kiekvieno ypatingo įstatymo moralinė vertė.

(Bus daugiau)

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.