Popiežius Pijus XII. Apie tikrosios demokratijos pagrindus (II)

I. Ypatingosios piliečio ypatybės demokratinėje valstybėje

Galėti pasakyti savo nuomonę jam uždedamų pareigų ir aukų klausimu, nebūti verčiamam paklusti pirmiau nesant išklausytu — tai valstybės piliečių teisės, kurios demokratijoje, kaip sako jau pats vardas, randa savo išraišką. Pagal tvirtumą, darnumą ir gerą sėkmingumą šio ryšio tarp valstybės piliečių ir valstybės valdžios, galima spręsti, ar demokratija yra tikrai sveika ir išlyginta ir kiek yra tikros joje gyvybės ir vystymosi jėgos. 

Kas liečia rūšį ir apimtį iš visų piliečių reikalaujamų aukų — mūsų laikais su taip išsiplėtusia ir taip giliai siekiančia valstybės įstatymleidyba — tai daugeliui atrodo, kad demokratinė valstybės santvarka yra paties proto statomas prigimties reikalavimas. Gi kai šaukiama: „Daugiau ir geresnės demokratijos!", tai toks reikalavimas gali tik reikšti, kad valstybės piliečiams turi būti duota daugiau progų susikurti savo asmeniną nuomonę, galėti ją pareikšti ir bendrąjį labą atitinkančiais būdais sukurti galimybių jai įgyvendinti. Iš to eina pirmoji būtinoji išvada su visomis savo praktiškomis išdavomis. Valstybė savyje suima ir jungia ne mechaniškai tam tikru atžvilgiu beformę pavienių asmenų masę. Valstybė yra organinis ir organizuojantis vienetas tikros tautos ir tokia turi būti.

Tauta ir masė

Tauta ir beformė daugybė, arba, kaip paprastai sakoma, masė, yra dvi skirtingos sąvokos. Tauta gyvena ir reiškiasi savo gyvybe. Masė savyje yra pasyvi ir gali būti išjudinta tik kieno nors iš šalies. Tauta gyvena iš gyvybingumo tų žmonių, iš kurių ji susideda ir kurių kiekvienas — kiekvienas savo vietoje ir kiekvienas savu būdu — savu atsakingumu ir savais įsitikinimais yra sąmoningas asmuo. Masė priešingai — paskatinimo laukia iš šalies, ji lengvai tampa žaislu rankoje bet kieno, kas moka išnaudoti jos natūralius polinkius ar jos įspūdžių pamėgimą. Masė visada pasiruošusi, kaip su ja ir įvyksta, šiandien sekti vienais, rytoj kitais.

Iš tikros tautos gyvybingumo gausiai ir turtingai plaukia gyvybė į valstybę ir visus jos organus ir jiems perteikia nesiliaujamai naujos jėgos, savo atsakingumo ir bendrojo labo pajautimo bei supratimo. Valstybė gali pasinaudoti ir elementarine masės jėga, jeigu toji jėga bus tinkamai apdirbta ir panaudota. Tačiau ar tai vieno, ar daugelio asmenų garbės siekiančiose rankose, kurias dirbtinai sujungė draugėn savanaudiški siekimai, valstybė, paremta mase, kuri lieka pažeminta iki mašinos, gali savo sauvališkumą prievarta primesti geriau-siajai tautos daliai. Tuo gali būti skaudžiai ir ilgam laikui paliesta bendroji gerovė ir padarytas tokiu būdu žaizdas gali būti labai sunku pagydyti.

Iš to seka antra išvada: masė — kokią mes ją aukščiau aptarėme — yra svarbiausias tikrosios demokratijos ir jos lygybės bei laisvės idealo priešas.

Tautoje, kuri yra verta tautos vardo, pilietis jaučia savyje savo asmenybės, savo pareigų ir savo teisių sąmonę. Jaučia, kad jo asmeninė laisvė yra susijusi su paisymu kitų laisvės ir vertės. Tautoje kuri yra verta šito vardo, bet koks nelygumas, kyląs ne iš sauvalės, bet iš daiktų prigimties, iš nevienodo išsilavinimo, turtingumo, visuomenėje užimamos vietos, — suprantama, nekenkiant tuo teisingumui ir tarpusavei meilei, nesudaro jokios kliūties būti ir visuomeninei dvasiai bei broliškumui viešpauti. Priešingai, visai nepažeidžiant kokiu nors būdu pilietinės lygybės, toks nelygumas tautai suteikia jos tikrą prasmę, tą būtent, kad valstybėje kiekvienas turi teisę savąjį gyvenimą tvarkyti, garbingai užimdamas tą vietą ir eidamas tas pareigas, kur jį pastatė dieviškosios Apvaizdos valia ir vadovavimas.

Kaip priešingai šiam demokratinės laisvės ir lygybės idealiam paveikslui garbingų ir apdairių rankų valdomoje tautoje atrodo liūdnas reginys demokratinės valstybės, kuri yra pavesta masės sauvalei! Laisvė, nors ji yra asmeninė moralinė pareiga, virsta tironiškais reikalavimais nepažabotai tenkinti žmogiškam godumui ir žmogiškiems polinkiams su skriauda kitiems. Lygybė išsigema į bedvasį vienodumo reikalavimą, į vienatonišką visų sulyginimą. Sumindžiojama tikras garbės supratimas, asmeniniai nuopelnai, tradicijų vertinimas, garbė, vienu žodžiu — viskas, kas gyvenimui teikia jo vertę. Sveiki išlieka iš vienos pusės aukos, suvedžiotos tariamosios demokratijos burtu, kurią jie be blogos valios sukeitė su tikrosios demokratijos dvasia, su laisve ir lygybe, iš kitos pusės — mažiau ar daugiau gausingi laimėtojai, kurie susigriebė pinigo ar organizacijos pagalbos užsitikrinti privilegijuotą padėtį ir net galią kitiems valdyti.

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.