Popiežius Pijus XII. Apie tikrosios demokratijos pagrindus (I)

Jo Šventybės Popiežiaus Pijaus XII kalba, pasakyta Kalėdų Vigilijoje, 1944 m. gruodžio 23 d.

„Pasirodė mūsų Išganytojo Dievo maloningumas ir gerumas žmonėms" 1). Nuo baisaus karo pradžios jau šeštą kartą Kalėdų nakties šventoji liturgija sveikina mus šiais žodžiais, kurie dvelkia nesudrumsta ramybe, Dieviškojo Išganytojo atėjimu į mūsų tarpą. Kukli varginga Betlejaus prakartėlė masina į save neapsakoma patraukiančia galia visų tikinčiųjų protus.

Į aptemusias, nuliūdusias, nusiminusias širdis giliai nusileidžia stipri šviesos ir džiaugsmo srovė ir jas visiškai užvaldo. Nulinkusios galvos pakyla ir nušvinta, nes Kalėdos yra žmogaus garbingumo šventė, „nuostabių mainų šventė, per kuriuos žmonių giminės Sutvėrėjas, prisiimdamas žmogaus kūną, teikėsi užgimti iš Mergelės ir savo atėjimu mums padovanoti savo dieviškumą” 2). Nuo šviesa spindinčio kūdikio prakartėje mūsų žvilgsnis savaime krypsta į mus supantį pasaulį, ir mūsų lūpose savaime atsiranda Jono Evangelisto nusiskundimas: „Lux in tenebris lucet et tenebrae eum non comprehenderunt — Šviesa šviečia tamsybėse, bet tamsybės jos nesuprato” 3).

Deja, jau šeštą kartą aušta Kalėdų rytas viršum kovos laukų, kurie vis labiau išsiplečia viršum kapinynų, surenkančių vis gausesnius mirusiųjų aukų palaikus, viršum nuteriotų apylinkių, kur vieniši apgriuvę bokštai savo tyliu gedulu žymi kadaise žydėjusių ir viso gero pilnų miestų griuvėsius ir kur žemėn nusviesti ar pagrobti varpai daugiau nebežadina gyventojų savo šventadienišku Kalėdų nakties gaudimu. Jie taip pat yra tylūs liudytojai šios gėdingos dėmės žmonijos istorijoje, kuri, savo noru apakusi šviesai to, kuris yra šviesa ir Tėvo atspindys, savo noru atsiskyrė nuo Kristaus ir taip nuėjo į pražūtį, iki atsižadėjimo savo garbės. Daugelyje didingų katedrų ir kuklių koplyčių užgeso net lempelė, kuri vietoje miegančio pasaulio eidavo nakties sargybą prie altoriuje esančio dangaus svečio. Koks beviltiškas išnaikinimas! Koks priešingumas! Nejaugi žmonijai nebūtų likę jokios vilties? . . . 

Vilties ryto aušra

Garbė Viešpačiui! Iš skausmingo skundo vaitojimų, iš šįrdį veriančios gilios tiek pavienių asmenų, tiek pavergtų tautų baimės kyla pilna vilties ryto aušra. Nuolat vis didėjančiame kilnių sielų būryje gema mintis, vis aiškesnis ir tvirtesnis ryžtingumas — iš šio pasaulinio karo, iš šio visuotinio sąmyšio padaryti išeities tašką į naujus laikus, į giliai siekiantį atnaujinimą ir visa apimančią naują pasaulio santvarką. Taip vyksta todėl, kad tuo tarpu, kai žygiavo pirmyn kariuomenės pulti viena kitos vis žiauresnėmis žudančiomis karo priemonėmis, valstybių vyrai, atsakingieji tautų vadai, rinkosi į pasitarimus ir konferencijas, norėdami nustatyti pagrindines teises ir pareigas, kuriomis turėtų būti paremtos atstatomosios valstybinės bendruomenės, nustatyti kelius į geresnę, saugesnę bei garbingesnę žmonijos ateitį. Savotiškas priešingumas, šis sutapimas karo, kurio kartėlis gresia išaugti iki karštinės, ir dėmesio verta pažanga pastangų bei pasiūlymų susitarti dėl tikros ir pastovios taikos! Be abejo, apie vieno ar kito pasiūlymo vertę, pritaikymo sėkmingumą galima turėti įvairių nuomonių, galima būti labai atsargiems apie tai sprendžiant, tačiau visada lieka tiesa, kad toks sąjūdis jau yra prasidėjęs.

Demokratijos klausimas

Be to, dar — ir tai gal yra svarbiausias momentas — karo sutemose, nuo kurių skauda akis, deginančiose krosnies liepsnose, kuriose uždarytos tautos pabudo kaip iš ilgo sąmonės netekimo. Savo valstybės, tos valstybės vyrų atžvilgiu jos užima klausiančią kritišką ir nepasitikinčią poziciją. Skaudaus patyrimo pamokytos, jos primygtinai priešinasi diktatoriškos, neribotos, niekieno nekontroliuojamos, nepaliečiamos jėgos reikalavimams ir reikalauja tokios valdžios sistemos, kuri daugiau derintųsi su piliečių garbe ir laisve. 

Šiose sujaudintose miniose, kurių karas palietė giliausius sluogsnius, šiandien viešpatauja įsitikinimas, pradžioje gal neaiškus ir nekonkretus, bet ir nepašalinamas, kad žmonija nebūtų buvusi įtraukta į karo pragarišką sąmyšį, jei būtų būvą galima patikrinti ir įnešti pataisų į valdžios galią. Kad ateityje būtų išvengta panašios katastrofos pasikartojimo, būtina pačioje tautoje sukurti sėkmingą to užtikrinimą.

Ar reikia stebėtis, kad tokiai nuotaikai susidarius, tautas apima linkimas į demokratiją, kad tas linkimas randa didelį pritarimą ir paramą tų, kurie norėtų veikliau dirbti tiek pavienių asmenų, tiek visuomenės likimui?

Beveik nėra nė reikalo aiškinti, kad pagal Bažnyčios nurodymus, „sekant katalikų mokslu apie viešosios valdžios kilmę bei jos vykdymą, nėra draudžiama labiau už kitas valdymosi formas branginti saikingą demokratiją" ir kad „iš įvairių valdymosi formų Bažnyčia neatmeta nė vienos suponuodama, kad savyje jos yra tinkamos tarnauti piliečių labui" 4).

Todėl jeigu šioje Šventėje, kuria kartu yra švenčiama kūnu tapusio Žodžio gerumo ir žmogaus žmonėse, garbingumo šventė (garbingumo ne tik asmeninio, bet ir visuomeninio gyvenimo atžvilgiu), Mes nukreipiame Mūsų dėmesį į demokratijos klausimą, kad panagrinėtume, kokiais pagrindais ji turi būti kuriama, kad galėtų vadintis tikra ir teisinga demokratija, kuri atitiktų dabartinės valandos reikalavimus. Tai aiškiai parodo, kad Bažnyčios rūpestis ir pastangos yra nukreiptos ne tik į jos struktūrą ir jos išviršinę organizaciją, — tai dalykai, priklausą kiekvienos tautos savų polinkių, — kiek į žmones kaip tokius, kurie toli gražu yra ne tik daiktai ir pasyvus socialinio gyvenimo elementas, o daugiau yra ir turi būti to socialinio gyvenimo atstovai, pagrindas ir tikslas.

Visada turint prieš akis, kad demokratija, imama plačia prasme, leidžia įvairias savo formas ir galima įgyvendinti lygiai monarchijoje, kaip ir respublikoje, tuo pačiu siūlosi mums panagrinėti du klausimai:

1. kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmonės, kurie gyvena demokratijoje ir demokratinėje valstybės santvarkoje;

2. kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmonės, kurie demokratijoje turi savo rankose viešąją valdžią.

---

1) Tit. 3, 4

2) Naujų Metų I Vesp. I antif.

3) Jo. 1, 5.

4) P. Leono XIII Enciklika "Libertas" 1888 m. birželio 20 d. užbaigoje.

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.