Kun. V. Aliulis. Žvakė tirpsta ir šviečia

Va­sa­rio 2-ąją šven­čia­me po­pu­lia­rias Grab­ny­čias. Per il­gus lai­kus baž­ny­ti­nė­je kal­bo­je jos bu­vo bu­vo va­di­na­mos Švč. Ma­ri­jos Ap­si­va­ly­mo šven­te. Mat Se­na­ja­me Tes­ta­men­te kū­di­kį pa­gim­džiu­si mo­te­ris 40 die­nų bu­vo lai­ko­ma su­tep­ta – ne­tin­ka­ma Die­vo kul­tui, to­dėl rei­kė­jo at­lik­ti ap­si­va­ly­mo apei­gą, ku­ri grą­žin­da­vo li­tur­gi­nį šven­tu­mą. 

Be to, pir­ma­gi­mis ber­niu­kas tu­rė­da­vo bū­ti šven­tyk­lo­je pa­ski­ria­mas Die­vo tar­ny­bai, pa­au­ko­ja­mas. Kad ga­lė­tų jį au­gin­ti sau, gim­dy­to­jai pri­va­lė­da­vo jį „iš­pirk­ti“, pa­au­ko­da­mi apei­gų rei­ka­lui ko­kį „šva­rų“ gy­vu­lį, o ne­tur­tin­gie­ji – po­rą pa­ukš­čiu­kų. Mo­ti­nos ap­si­va­ly­mas to­kiu at­ve­ju bū­da­vo su­jun­gia­mas su pir­ma­gi­mio pa­au­ko­ji­mu, ir abi šios apei­gos at­lie­ka­mos vie­nu kar­tu, su­ka­kus 40 die­nų po ber­niu­ko gi­mi­mo.

Per il­gus am­žius va­sa­rio 2-oji baž­ny­čios ka­len­do­riu­je tra­di­ciš­kai taip ir va­din­ta - Švč. Ma­ri­jos Ap­si­va­ly­mu, nors iš ti­krų­jų krikš­čio­niš­ka pa­žiū­ra gim­dy­mo ne­lai­ko su­te­pi­mu. Po Va­ti­ka­no II su­si­rin­ki­mo at­nau­jin­ta­me li­tur­gi­nia­me ka­len­do­riu­je pir­me­ny­bė su­teik­ta Kris­taus pa­au­ko­ji­mui šven­tyk­lo­je, jo pa­sky­ri­mui Die­vo Tė­vo gar­bės bei pla­nų už­duo­tims. To­dėl da­bar tu­ri­me Kris­taus Pa­au­ko­ji­mo šven­tę.

Šio­je šven­tė­je iš­kil­min­gai pa­šven­tin­ta žva­kė sim­bo­li­zuo­ja Kris­tų – Gy­ve­ni­mo Švie­są. Ti­kė­ji­mas Kris­tu­mi kaip Švie­sa krikš­čio­niui pra­sklai­do ir mir­ties va­lan­dos tam­są. To­dėl ka­ta­li­kų šei­mo­se pa­gar­biai lai­ko­ma va­sa­rio 2 die­ną pa­šven­tin­ta žva­kė, ji pa­guo­džia­mai įde­da­ma į ran­ką mirš­tan­čia­jam: "Tu ne į tam­są nu­žen­gi, tu pe­rei­ni į švie­sią am­ži­ny­bę!"

Ka­dan­gi Lie­tu­va tu­ri dau­gu­mą bend­rų su Len­ki­ja krikš­čio­niš­kų pa­pro­čių, tu­rė­jo­me iš ten pa­im­tą dar vie­ną po­žiū­rį: prie už­deg­tos šven­tin­tos žva­kės at­ūžiant aud­rai šei­mos mels­da­vo­si, kad Die­vo Mo­ti­nos už­ta­ri­mas ap­sau­go­tų nuo per­kū­no – grom – įtren­ki­mo. Iš čia ki­lo pa­va­di­ni­mai świe­ca grom­ni­ca, Mat­ka Bos­ka Grom­nicz­na.

Ti­kriau­siai dėl lanks­tes­nės tar­ties mū­sų pro­tė­viai ne vie­ną len­kiš­ką ter­mi­ną sau iš­ver­tė ne iš len­kų, o iš pa­na­šiai skam­ban­čių ru­sų-gu­dų kal­bų. Taip at­si­ra­do „A­ly­vų dar­že­lis“, iš­ver­tus ne iš len­kiš­ko Ogród oliw­ny, lo­ty­niš­ko Hor­tus oli­va­rum – Aly­vų so­das, o iš ru­siš­ko-gu­diš­ko ogo­rod (t. y. dar­žas). Net ir baž­ny­čio­je įren­gia­mą ve­ly­ki­nį Kris­taus ka­pą – se­pulc­rum Chris­ti, grób Pa­ński – dau­ge­lis va­di­na Kris­taus „kars­tu“ ar „gra­bu“. Ne­se­niai iš­leis­to­je mal­din­go­je kny­ge­lė­je ci­ta­tos iš pa­lai­min­to­jo Jur­gio Ma­tu­lai­čio raš­tų – z pism pa­va­din­tos „iš pal. Jur­gio Ma­tu­lai­čio laiš­kų“, tar­si bū­tų vers­ta iš ru­sų kal­bos...

Ar dar ne­įky­rė­jo fi­lo­lo­gi­nės ab­ra­ka­dab­ros? Grįž­ki­me prie so­tes­nių min­čių. Ba­lys Sruo­ga į Ka­zi­mie­ro Sa­pie­gos lū­pas įdė­jo:

„Tei­sy­bę pa­sa­kei, žmo­gus kaip žva­kė.

De­gi, lieps­no­ji, šil­dai ir švie­ti.

Ne­pa­jun­ti, kaip jau ta­vęs ne­bėr.

Nuo­dė­gu­liu­kai kna­to kaž­ko­kie

Ir kva­pas vaš­ko...“

O pa­lai­min­ta­sis Jur­gis Ma­tu­lai­tis 1913 me­tais mel­dė­si:

„Duok Die­ve, kad dėl Ta­vęs ir Ta­vo Baž­ny­čios dar dau­giau ga­lė­čiau dirb­ti, varg­ti ir ken­tė­ti. Duok, kad su­deg­čiau kaip ta žva­kė ant al­to­riaus nuo dar­bo kai­tros ir mei­lės ug­nies dėl Ta­vęs ir Ta­vo Baž­ny­čios.“

Ar ma­no gy­ve­ni­mo žva­kė kam nors švie­čia, ką nors šil­do? Ar iš pa­vy­do ar­ba ne­sup­ra­ti­mo aš kar­tais ne­ge­si­nu ki­tų švie­su­lių sa­vo ap­lin­ko­je ir Tė­vy­nė­je?