RSS
Facebook
 |
| Liturginių valandų maldynas |
Liturgija — tai „viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė″ (SC, I. 10). Šis šaltinis yra Bažnyčios galva, Jėzus Kristus, kuris kartu yra ir didysis liturgas, Aukotojas, tęsiantis liturgijoje mūsų Atpirkimo darbą (KBK, 1069). Kaip moko Katalikų bažnyčios katekizmas, dalyvaudami liturgijoje, dalyvaujame Kristaus aukoje Tėvui Šventojoje Dvasioje (KBK, 1073). Ir kaip tik todėl „liturgija yra visokios krikščionio maldos versmė ir vainikas” (ten pat).
Kartu su liturgija plėtojosi iš jos atlikimo giedant išraiška, ilgainiui įgijusi grigališkojo choralo pavidalą. Kaip rašė garsus XX a. I p. choralo tyrėjas bei mokytojas vokiečių benediktinas D. Johneris, ,,Choralas iš liturgijos išaugo ir drauge su ja plėtojosi; liturgija lėmė jo formas ir išraišką, teikė jam gyvybingumo”. Taigi, choralas nėra vien tik giesmių rinkinys ar tiesiog paprastas giedojimas bei muzikavimas. Tai — pati liturginė malda, jos pilnavertiškiausias išpildymas, nes čia skleidžiasi pats įsikūnijęs Dievo Žodis.
Nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių formavosi du pagrindiniai šios maldos sandai — liturginės valandos ir viso krikščioniškojo gyvenimo centras šv. Eucharistija. Taip pat pirmaisiais amžiais susiklostė ir liturginės dienos struktūra, pagrįsta Šventajame Rašte nusakyta tvarka. Ją glaustai savo reguloje nusakė šv. Benediktas Nursietis:
"Pranašas kalbėjo: ,,Septyniskart per dieną tave šlovinau” (Ps. 118, 164). Šį šventą septynetą mes įvykdysim tuomet, jei savo tarnystės pareigas atliksime aušrinės, pirmosios, trečiosios, šeštosios, devintosios, vakarinės ir dienos baigiamosios valandomis. Juk apie šias dienos valandas jis pasakė: ,,Septyniskart per dieną tave šlovinau”. Bet tas pat pranašas užsiminė ir apie naktinius budėjimus: ,,Vidurnaktį kėliausi tavęs pašlovinti” (Ps, 118, 62). Taigi teikime šlovę mūsų Kūrėjui dėl jo teisingų sprendimų šiomis valandomis: per aušrinę, pirmą, trečią, šeštą, devintą, vakarinę ir dienos baigiamąją [valandą], ir taip pat kelkimės jį pašlovinti naktį." (Regula S. Benedicti, XVI)
Romos rito, kaip ir visų apaštalinei tradicijai tapačių liturginių ritų, ištakos siekia apaštalų laikus. Lotyniška Romos rito forma pradėjo formuotis maždaug III a. Iki VI a. susiklostė kone visos pagrindinės šios liturgijos dalys, kurias galutinai susistemino popiežius šv. Grigalius Didysis (590-604). Čia glūdi ir dabartinės Romos rito ekstraordinarinės formos ištakos. Tuo pačiu metu susiklostė ir Romos rito liturginių valandų modelis, vadinamas Officium Divinum (,,Dieviškoji tarnystė, arba darbuotė”) arba Officium Romanum. Šį oficijumą (arba oficijų) tradiciškai sudaro septynios dienos valandos — didžiosios ryto (Laudes) ir vakaro (Vesperae), mažosios dienos (Prima, Tertia, Sexta, Nona) bei dienos baigiamoji valanda (Completorium) — o taip pat viena didelė naktinė arba priešaušrio valanda, vadinama Aušrine (Matutinum). Visų šių valandų pagrindą sudaro psalmių kartu su antifonomis giedojimas, praturtintas himnais bei responsorijais. Kiekvienoje valandoje skaitomos trumpos ištraukos iš Šventojo Rašto, kreipiančios tikinčiojo sielą Dievop bei atliepiančios tos dienos maldos intenciją. Su atitinkama liturginės dienos tema tiesiogiai siejasi ir kartu su evangelinėmis Zacharijo bei Marijos giesmėmis giedamų antifonų tekstai, tuo būdu savotiškai paruošiantys ir primenantys tos dienos šv. Eucharistijoje skelbiamo Dievo Žodžio mintį.
0 komentarai