Du reta liga sirgusius sūnus palaidojusi motina: „Niekada nepasisakysiu už nepilnamečių eutanaziją“

Praeitą savaitę Belgijos parlamentas įteisino sunkia ir mirtina liga sergančių nepilnamečių eutanaziją be jokio amžiaus apribojimo, remiantis paties vaiko apsisprendimu mirti, psichologui patvirtinus, kad jis yra pajėgus spręsti. Šis kontraversiškas Belgijos Parlamento sprendimas sulaukė smarkios kritikos tiek pačioje Belgijoje, tiek visoje Europoje. O kaip šį sprendimą vertina motinos, auginančios ar auginusios sunkiomis, dažnai net nepagydomis ligomis sergančius vaikus. Galbūt jos džiūgauja, šokinėdamos iš džiaugsmo? Anaiptol. Štai net du reta genetine liga sirgusius vaikus palaidojusi A. Stančikienė tvirtina, kad niekada nepasisakytų už nepilnamečių eutanaziją. Ši motinos pozicija ir jos pagrindimas pateikti portalo www.lrytas.lt žurnalistės Danutės Jonušienės straipsnyje „Dviejų sūnų netektis motinai padėjo suprasti kančios prasmę“, kurį ir siūlome maloniųjų www.arche.lt skaitytojų dėmesiui.

Yra daug Lietuvoje motinų, žinančių, kad jos vaikas serga reta genetine liga, bet niekada nepasisakytų už nepilnamečių eutanaziją. Viena jų – labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ įkūrėja vilnietė Aušra Stančikienė. Aušra palaidojo savo du sūnus, kurie mirė dėl retos genetinės ligos, tačiau visą gyvenimą turės juos savo širdyje. Šios moters genuose įrašytos taip pat jos trijų brolių mirtys. Tačiau šios nelaimės nepalaužė Aušros.

„Žinia apie tai, kad Belgijoje bus taikoma nepilnamečiams eutanazija – viena šiurpiausių, kokia tik gali būti. Mano nuomone, šio įstatymo priėmimas rodo visuomenės susvetimėjimą“, - teigė A.Stančikienė.

Ji įsitikinusi, kad eutanazijos praktika liudija tik tai, kad žmonės pradėjo vertinti gyvybę kaip batus.

„Mes patys sukuriam kokybės standartus, nužymime ribas, kur baigiasi ta kokybė. Jei galima nusipirkti batus,o vėliau atnešti juos į parduotuvę ir paprašyti grąžinti pinigus, įteisinę eutanazijos vaikams įstatymą mes taip pat apibrėžtume, kokia gyvybė neverta gyvenimo“, – pripažino Aušra.

Netekusi abiejų sūnų moteris sakė, kad nebuvo minties apie tai, kad mirtis galėtų nutraukti ne tik sergančio sūnaus, bet ir jos, kaip motinos,  kančią.

„Niekada apie tai nesusimąsčiau. Aš įžvelgiau prasmę kančioje“, - prisipažino Aušra.

Kančia negali sutilpti į jokias normas. Tuo tarpu vartotojiškoje visuomenėje žmogus vis dažniau susikuria patogias taisykles. Kai tikrovė ima prieštarauti šioms normoms, žmogus mano, kad turi teisę padaryti viską, kad išsipildytų jo norai. O tai, kas nepaklūsta jo troškimams,  turi būti  sunaikinta, nes ypač svarbūs sprendimai priimami tik emociniame lygmenyje.

Skausmas nėra priežastis įteisinti vaikų eutanaziją. Kai medicininėmis priemonėmis ar vaistais negalima palengvinti vaiko kančios, tėvai dažnai galvoja, kad vienintelė išeitis – mirtis. Tačiau toks požiūris klaidingas.

„Manau, žmogui yra tiek duota skausmo ir kančios, kiek jis sugeba iškęsti. Kai skausmas peržengia šį slenkstį, žmogus netenka sąmonės, tada nieko nejaučia“, - tikino Aušra.

Pragaištingos ligos diagnozė išaiškėjo vėlai

Fondo "Algojimas" įkūrėjos nelepino gyvenimas. Vos aštuonerių sulaukęs ir prieš mirtį svėręs 8 kilogramus sūnus Algis padėjo Aušrai susitaikyti su likimu. Jos šeimos moterys nešioja mutavusį geną, kurį perduoda sūnums. Berniukai vos gimę greitai miršta. Taip dar kūdikystėje mirė trys Aušros broliai, taip mirė ir pirmasis jos sūnus Steponas.

Aušrai prireikė keliolikos metų surasti atsakymą. „Tai - reta genetinė liga. Mutavusio geno perdavėjos yra moterys. Gimę vyriškos lyties kūdikiai miršta, moteriškos – gyvena ir yra geno perdavėjos“, - pasakojo Aušra.

Vienas jos brolis išgyveno kelias valandas, kitas – 6 mėnesius, trečiasis, gimęs po Aušros, – mirė nesulaukęs pirmojo gimtadienio. „Su močiute eidavom į bažnyčią Panevėžyje. Katedros skliautai ištapyti freskomis, angelais, žinodavau, kuris yra mano brolelis, bendraudavau su jais, tikėjau, kad mano mažieji niekur nedingo“, - pasakojo moteris.

Ji liko vienintelis vaikas savo tėvų šeimoje. Iki šiol yra labai dėkinga tėvams už gyvenimo dovaną. Panašus kaip brolių likimas laukė ir Stepono – pirmojo Aušros mažylio. Jis mirė nesulaukęs metukų. Tuo metu gydytojai negalėjo nustatyti, kokia liga taip anksti pakirto kūdikį.

Taikė net eksperimentinį gydymo būdą

Aušros antras sūnus Algis išgyveno kur kas ilgiau nei jo brolis ar dėdės. Taip nutiko dėl nepailstamų motinos pastangų. Ji, smerkiama medikų, dalies draugų ryžosi vaiką gydyti neįprastu būdu – kamieninėmis ląstelėmis, nes šis metodas dar vadinamas eksperimentiniu.

Tai gydymas, kai į kraują yra leidžiamos ypač gyvybingos kamieninės ląstelės, kurios pasklidusios po kūną atkuria pažeistus audinius bei stiprina sveikus.

Dėl Algio kūną sustiprinusių ląstelių, kurias Rusijos medikai suleido vaikui Novosibirske, jis sulaukė aštuonerių.

„Algutis pasistengė, kad aš labai daug ką suprasčiau. Ir dabar jis padeda. Tai, kad mudvi susitikom – jo darbas“, - yra kalbėjusi Aušra.

Moteris prisiminė kunigo Ričardo Doveikos žodžius, ištartus per sūnaus Algio laidotuves. „Melstis reikia ne už jį, bet į jį“, - sakė kunigas, taip leisdamas suprasti, kad daug iškentėjęs vaikas gali būti šventasis.

Šaltinis: www.lrytas.lt