RSS
Facebook
Išbalęs, bet ramus imperatorius kreipėsi į susirinkimą: „Jūs matėte Dievo teismą. Aš nenorėjau jokios mirties, bet mano dangiškasis Tėvas keršija už savo mylimąjį sūnų. Reikalas nuspręstas. Kas gali ginčytis su Aukščiausiuoju? Sekretoriai! Rašykite: visų krikščioniškų bažnyčių susirinkimas po to, kai ugnis iš dangaus nutrenkė beprotį dangiškosios didybės priešą, vienbalsiai pripažino visagalį Romos ir visos Visatos imperatorių savo aukščiausiuoju valdovu ir viešpačiu“.
Staiga šventovėje nuaidėjo vienas garsus ir aiškus žodis: „Contradicitur“[1]. Atsistojo popiežius Petras II ir išraudusiu veidu, virpėdamas iš pykčio, pakėlė savo lazdą, rodydamas ja į imperatorių: „Mūsų bendras valdovas – gyvojo Dievo sūnus Jėzus Kristus. O kas tu – girdėjai. Šalin nuo mūsų, Kaine, brolžudy! Šalin, velnio inde! Kristaus valdžia, aš Dievo tarnų tarnas, amžiams išvarau tave, šlykštus šunie, iš Dievo sodo ir atiduodu tavo tėvui Šėtonui! Anatema, anatema, anatema!“.
Kol jis kalbėjo, didysis magas neramiai judėjo po savo mantija ir kai garsiau už paskutinę anatemąnuaidėjo griaustinis, paskutinis popiežius krito be kvapo. „Taip nuo mano tėvo rankos žus visi mano priešai“ – pasakė imperatorius. „Pereant, pereant!“[2] – pradėjo šaukti drebantys bažnyčios kunigaikščiai. Jis pasisuko ir lydimas visos tos minios, pasiremdamas didžiojo mago pečiu, lėtai išėjo pro duris už pakylos. Šventykloje liko du numirėliai ir glaudus, iš baimės vos gyvų krikščionių ratas. Vienintelis iš jų nepasimetė profesorius Paulis. Bendras siaubas tarsi pažadino jame visas dvasios jėgas. Jis persikeitė ir išoriškai – tapo didingu ir dvasingu. Ryžtingais žingsniais užkopė ant pakylos, atsisėdo į vieną iš ištuštėjusių valstybės sekretorių vietų, paėmė popieriaus lapą ir ėmė kažką rašyti. Baigęs atsistojo ir garsiai perskaitė: „Vienintelio mūsų išganytojo Jėzaus Kristaus garbei Jeruzalėje susirinkęs Visuotinis Dievo bažnyčių susirinkimas po to, kai Rytų krikščionybės ganytojas, palaimintasis mūsų tėvas Jonas, į viešumą iškėlė didįjį apgaviką ir Dievo priešą bei parodė, kad jis yra tikrasis Dievo žodžio išpranašautas Antikristas, o Vakarų krikščionybės ganytojas, palaimintasis mūsų tėvas Petras, teisėtai ir teisingai visiems laikams atskyrė jį nuo Dievo Bažnyčios, dabar prieš judviejų už tiesą nužudytų Kristaus liudytųjų kūnus nutarė: nutraukti bet kokį bendravimą su atskirtuoju ir su bjauria jo minia ir pasišalinus į dykumą laukti neišvengiamo tikrojo mūsų valdovo Jėzaus Kristus atėjimo“. Minia pagyvėjo ir pasigirdo garsūs balsai: „Adveniat! Adveniat cito! Komm, Herr Jesu, komm![3] Ateik, Viešpatie Jėzau!“.
Profesorius Paulis padarė prierašą ir perskaitė: „Vienbalsiai priėmę šį pirmą ir paskutinį paskutinio Bažnyčios susirinkimo aktą, pasirašome savo vardais“ – ir pakvietė susirinkimą. Visi paskubomis lipo ant pakylos ir pasirašinėjo. Pačiam gale stambiu gotikiniu šriftu pasirašė „Duorum defunctorum testium locum tenes Ernst Pauli“[4] Rodydamas į du numirėlius jis pasakė: „Dabar mes einame su paskutinės sandoros skrynia!“. Kūnai buvo užkelti ant neštuvų. Giedodami lotyniškas, vokiškas ir stačiatikiškas giesmes, krikščionys lėtai pasuko link Haram-eš-Šerifo išėjimo. Čia eiseną sustabdė imperatoriaus siųstas valstybės sekretorius, kurį lydėjo karininkas ir gvardijos kuopa. Kareiviai sustojo prie įėjimo, o valstybės sekretorius nuo pakylos perskaitė: „Dieviškosios didenybės paliepimas: kad krikščionių tauta būtų atvesta į protą ir atribota nuo piktavalių žmonių, kurie kelia maištą ir riaušes, mes pripažįstame, kad yra gerai dviejų dangaus ugnimi nužudytų papiktintojų lavonus viešai išstatyti Krikščionių gatvėje (Haret-en-Nasara), priešais įėjimą į pagrindinę šios religijos šventovę, kuri vadinama Kristaus kapu, o taip pat Prisikėlimo šventykla, kad visi galėtų įsitikinti, jog jie tikrai mirę. Besipriešinantys jų vienminčiai, piktai atmetantys visas mūsų geradarystes ir beprotiškai užmerkiantys akis prieš aiškius pačios dievybės ženklus, atleidžiami mūsų gailestingumu ir mūsų dangiškojo tėvo akivaizdoje nuo pelnytos mirties nuo ugnies iš dangaus. Kaip ir anksčiau jie turės visišką laisvę, išskyrus vienintelį draudimą bendrojo gėrio labui – gyventi miestuose ir kitose apgyvendintose vietose, kad savo piktais prasimanymais netrikdytų ir negundytų nekaltų ir paprastų žmonių“. Kai jis baigė, įsakyti karininko, aštuoni kareiviai priėjo prie neštuvų su kūnais.
„Teįvyksta, kas parašyta“, – pasakė profesorius Paulis, ir neštuvus laikantys krikščionys tylomis perdavė juos kareiviams, kurie pasišalino per šiaurės vakarinius vartus. Per šiaurės rytinius vartus išėję krikščionys paskubomis patraukė pro Alyvų kalną į Jerichoną. Jie ėjo keliu, kurį žandarai ir du kavalerijos pulkai prieš tai „išvalė“ nuo minios. Negyvenamose Jerichono kalvose nuspręsta kelias dienas palaukti. Kitą rytą iš Jeruzalės atvyko keli pažįstami krikščionių piligrimai ir papasakojo, kas dėjosi Sione. Po rūmuose surengtų pietų visi susirinkimo dalyviai buvo pakviesti į didžiulę sosto patalpą (ji buvo greta menamos Saliamono sosto vietos), ir imperatorius kreipėsi į katalikų hierarchijos atstovus, pareikšdamas, kad Bažnyčios labui būtina neatidėliojant išrinkti vertą apaštalo Petro įpėdinį, kad tokiomis aplinkybėmis rinkimai turi įvykti trumpiausiu keliu, kad jo, imperatoriaus, kaip viso krikščioniško pasaulio vadovo ir atstovo dalyvavimas su kaupu užpildys visas apeigų spragas, ir kad visų krikščionių vardu jis siūlo Šventajai Kolegijai išrinkti jo mylimąjį draugą ir brolį Apolonijų, kad glaudus jų ryšys negrįžtamai sutvirtintų bažnyčios ir valstybės vienybę bendram jų labui. Šventoji Kolegija pasišalino į specialų konklavai skirtą kambarį ir po pusantros valandos grįžo su naujuoju popiežiumi Apolonijumi.
Kol vyko rinkimai, imperatorius nuolankiai, išmintingai ir iškalbingai įtikinėjo stačiatikių ir evangelikų atstovus naujos krikščioniškos eros akivaizdoje baigti senuosius nesutarimus ir prisiekė savo žodžiu, kad Apolonijus sugebės visiems laikams panaikinti piktnaudžiavimą popiežiaus valdžia. Įtikinti šios kalbos, stačiatikiai ir protestantų atstovai parengė aktą dėl bažnyčių suvienijimo. Kai menėje pasirodė Apolonijus bei kardinolai, kuriuos džiaugsmingais šūksniais pasitiko susirinkimo dalyviai, graikų vyskupas ir protestantų pastorius pateikė jam dokumento tekstą. Pasirašinėdamas jis pasakė: „Accipio et approbo et laetificatur cor meum“[5], ir po to apkabinęs broliškam bučiniui graiką ir vokietį, pridūrė:„Aš toks pat tikras stačiatikis ir tikras protestantas koks ir tikras katalikas“. Po to priėjo prie imperatoriaus, kuris jį apkabino ir ilgai laikė savo glėbyje.
Tuo metu po rūmus ir šventovę visomis kryptimis ėmė skraidyti kažkokie šviečiantys taškai. Jie augo ir virto šviečiančiomis keistų būtybių formomis, iš viršaus pabiro neregėtos žemėje gėlės, užpildydamos orą neįtikėtinais aromatais. Iš viršaus pasigirdo nuostabūs, giliai į sielą smingantys ir už širdies griebiantys iki šiol negirdėtų muzikinių instrumentų garsai, o angeliški nematomų dainininkų balsai šlovino naujuosius dangaus ir žemės valdovus. Tuo tarpu šiaurės vakariniame Viduriniųjų rūmų kampe, po Kubet-el-aruach, tai yra sielų kupolu, kur pagal musulmonų padavimus yra įėjimas į pragarą, pasigirdo baisus požeminis gausmas. Kai imperatoriaus pakviestas susirinkimas pajudėjo į tą pusę, visi aiškiai išgirdo nesuskaičiuojamus plonus ir veriančius lyg vaikiškus, lyg velniškus garsus, kurie šaukė:„Atėjo laikas, įleiskite mus, gelbėtojai, gelbėtojai!“.
Bet kai prie sienos prisiplojęs Apolonijus kažką nepažįstama kalba triskart suriko žemyn, balsai nutilo ir požeminis gaudesys liovėsi. Tuo tarpu Haram-el-Šerifą iš visų pusių apsupo beribė minia. Sutemus imperatorius ir naujasis popiežius išėjo į rytinę pusę ir sukėlė „susižavėjimo audrą“. Imperatorius lankstėsi į visas puse, kai tuo metu Apolonijus iš didžiulių pintinių, kurias jam nešė kardinolai diakonai, be perstojo ėmė ir į orą mėtė nuo jo rankų prisilietimo užsidegančias nuostabiąsias romėniškas žvakes, raketas ir ugnies fontanus. Jie liepsnojo tai fosforiškai perlamutrinėmis, tai ryškiomis vaivorykštės spalvomis ir, nukritę ant žemės, virsdavo į nesuskaičiuojamus spalvotus lapus su visiškomis ir besąlygiškomis indulgencijomis už visas būtas, esamas ir būsimas nuodėmes. Liaudies linksmybės viršijo visas ribas. Tiesa, kai kurie tvirtino, kad savo akimis matė, kaip indulgencijos virto šlykščiomis rupūžėmis ir gyvatėmis. Visgi didžioji dauguma džiūgavo, šventės tęsėsi dar kelias dienas, o naujasis stebukladaris popiežius ėmė daryti tokius keistus ir neįtikėtinus dalykus, kad būtų visiškai beprasmiška juos pasakoti.
Tuo tarpu prie ištuštėjusių Jerichono vartų pasninkavo ir meldėsi krikščionys. Ketvirtos dienos vakarą sutemus, profesorius Paulis su devyniais savo draugais asilėlių traukiamu vežimu prasigavo į Jeruzalę ir šoninėmis gatvėmis, pro Haram-eš-Šerifą, įvažiavo į Haret-en-Nasara ir priėjo prie įėjimo į Prisikėlimo bažnyčią, kur ant grindinio gulėjo popiežiaus Petro ir tėvo Jono kūnai. Tuo metu gatvės buvo tuščios – visas miestas buvo susirinkęs prie Haram-eš-Šerifo. Sargybiniai buvo giliai įmigę. Atėję kūnų pamatė, kad jie nepradėjo pūti ir net nesustingo bei nepasunkėjo. Pakėlę juos ant neštuvų, uždengė atsineštais apsiaustais ir tais pačiais aplinkiniais keliais grįžo pas savuosius. Ir tik tada, kai nuleido neštuvus ant žemės, į mirusiuosius įėjo gyvybės dvasia. Jie sujudėjo, stengdamiesi nusimesti varžančius apsiaustus. Džiaugsmingai šaukdami, visi jiems padėjo, kol abu stojosi ant kojų sveiki ir nesužeisti.
Atgijęs tėvas Jonas prabilo: „Na štai, vaikeliai, mes neišsiskyrėme. Štai, ką pasakysiu jums dabar: laikas sukalbėti paskutinę Kristaus maldą apie Jo mokinius, kad jie būtų viena, kaip ir Jis su Tėvu viena. Šia Kristaus vienybe, vaikeliai, pagerbsim mylimiausią mūsų brolį Petrą. Tegano jis Kristaus aveles. Taigi, broli!“. Ir jis apkabino Petrą. Čia priėjo profesorius Paulis: „Tu est Petros!“ – kreipėsi į popiežių, - „Jetzt ist es ja griindlich er wiesen und ausser jedem Zweifel gesetzt“[6]. Jis tvirtai paspaudė popiežiaus ranką savo dešiniąja, o kairę padavė tėvui Jonui, tardamas: „So also Vaterchen — nun sind wirja Eins in Christo“[7].
Taip vidury tamsios nakties, aukštoje ir atokioje vietoje įvyko bažnyčių suvienijimas. Nakties tamsa staiga sušvito ryškiu spindesiu ir danguje pasirodė didis ženklas: moteris, apsigaubusi saule, po jos kojomis mėnulis, o virš galvos – dvylikos žvaigždžių vainikas. Šis apsireiškimas dar kurį laiką išliko toje pačioje vietoje, o po to tyliai pajudėjo į pietų pusę. Popiežius Petras iškėlė savo lazdą ir sušuko: „Štai mūsų vėliava! Sekime ją“. Ir lydimas abiejų senelių bei visos krikščionių minios nuėjo regėjimo link – link Dievo kalno Sinajuje...
(Čia skaitantis sustojo)
Dama: Ko gi jūs netęsiate?
Ponas Z.: Rankraštis nutrūksta. Tėvas Pansofijus nespėjo baigti savo apysakos. Jau sirgdamas jis pasakojo man, kad norėjo rašyti toliau – „Štai kai tik pasveiksiu“. Bet jis nepasveiko, ir apysakos pabaiga palaidota kartu su juo Danilo vienuolyne.
Dama: Bet jūs gi prisimenate, ką jis ten kalbėjo – papasakokit.
Ponas Z.: Atsimenu tik bendrais bruožais. Po to, kai dvasiniai krikščionybės vadovai ir atstovai pasitraukė į Arabijos dykumą, kur pas juos iš visų šalių traukė uolių ir ištikimų tiesos sekėjų minios, naujasis popiežius savo stebuklais ir neregėtais dalykais galėjo nekliudomai tvirkinti visus likusius paviršutiniškus krikščionis, kurie nenusivylė Antikristu. Jis paskelbė, kad savo raktų galia atvėrė duris tarp žemiškojo ir pomirtinio pasaulio, ir tikrai – gyvųjų ir mirusiųjų, žmonių ir demonų bendravimas tapo įprastu reiškiniu, ir išsivystė nauji, negirdėti mistinio palaidumo ir demonolatrijos[8] būdai.
Bet kai tik imperatorius ėmė laikyti save įsitvirtinusiu religinėje sferoje ir paslaptingojo „tėviško“ balso įtaigų skatinamas paskelbė save vienatiniu aukščiausios Visatos dievybės įsikūnijimu, iš ten, iš kur niekas nelaukė, atėjo nauja bėda – sukilo žydai. Ši tauta, kurios skaičius tuo metu siekė trisdešimt milijonų, nebuvo visiškai nesusijusi su antžmogio keliu į pasaulinę sėkmę ir jos įtvirtinimu. Kai jis persikėlė į Jeruzalę ir žydų aplinkoje slapčia skleidė gandus apie tai, jog svarbiausia jo užduotis – įtvirtinti pasaulinę Izraelio galybę, žydai pripažino jį Mesijumi ir entuziastingas palaikymas neturėjo ribų. Ir staiga jie sukilo alsuodami pykčiu ir kerštu. Šventajame Rašte išpranašautas posūkis tėvui Pansofijui, be abejonės, rodėsi pernelyg paprastas ir realus. Reikalas tas, kad tikru ir tobulu izraelitu imperatorių laikę žydai atsitiktinai sužinojo, kad jis net neapipjaustytas. Tą pačią dieną visoje Jeruzalėje, o kitą dieną ir visoje Palestinoje įsiplieskė sukilimas. Beribį ir karštą palankumą Izraelio gelbėtojui pažadėtajam Mesijui pakeitė tokia pat beribė neapykanta klastingam apgavikui ir įžūliam apsišaukėliui. Visi žydai sukilo kaip vienas, ir jo priešai nustebę pamatė, kad Izraelio dvasia savo gilumoje gyvena ne išskaičiavimu ir Mamonos garbinimu, bet nuoširdaus jausmo galia – savo amžino mesijinio tikėjimo viltimi ir rūstybe.
Tokio sprogimo nelaukęs imperatorius neteko savitvardos ir išleido įsaką, kuriuo visi nepaklusnūs žydai ir krikščionys nuteisiami mirtimi. Tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių nespėjusių apsiginkluoti buvo negailestingai sumušti. Bet gana greitai milijoninė žydų armija užvaldė Jeruzalę ir užrakino Antikristą Haram-eš-Šerife. Jo galioje buvo tik gvardijos dalis, kuri negalėjo įveikti priešo daugybės. Savo popiežiaus stebuklų pagalba imperatoriui pavyko prasmukti pro apsiausties eiles ir netrukus jis pasirodė Sirijoje su nesuskaičiuojama pagonių kariauna. Žydai kovojo toliau, bet sėkmės galimybė buvo maža. Tačiau vos tik abiejų armijų avangardai ėmė artėti, kilo neregėtos galios žemės drebėjimas – po Mirties jūra, šalia kurios apsistojo imperijos armija, atsivėrė didžiulio vulkano krateris, ugnies srautai susiliejo į vieną liepsnojantį ežerą ir prarijo patį imperatorių ir nesuskaičiuojamus jo pulkus bei nuolat jį lydėjusį popiežių Apolonijų, kuriam nepadėjo ir jo magija.
Tuo tarpu drebėdami iš baimės žydai bėgo Jeruzalės link ir šaukėsi Izraelio Dievo, kad juos išgelbėtų. Kai jau matėsi šventasis miestas, dangų perskėlė didžiulis žaibas nuo rytų iki vakarų, ir jie pamatė Kristų, kuris žengė su karališkais rūbais, ištiestomis rankomis su žaizdomis nuo vinių. Tuo metu nuo Sinajaus link Siono pajudėjo krikščionių minia, kurią vedė Petras, Jonas ir Paulius, ir iš visų pusių bėgo kitos entuziastingos minios: tai buvo Antikristo numarinti žydai ir krikščionys. Jie atgijo ir karaliavo su Kristumi tūkstantį metų.
Šituo tėvas Pansofijus ir norėjo baigti savo apysaką, kurioje kalbama ne apie visuotinę pasaulio katastrofą, bet apie mūsų istorinį procesą, kuris susideda iš Antikristo atėjimo, iškilimo ir žlugimo.
Politikas: Ir jūs manote, kad ši atomazga taip arti?
Ponas Z.: Na, ant scenos bus dar daug plepalų ir sumaišties, bet drama seniai parašyta iki galo, ir nei žiūrovams, nei aktoriams joje nieko neleista pakeisti.
Dama: Bet kokia galutinė šios dramos prasmė? Ir aš vis dėlto nesuprantu, kodėl mūsų Antikristas taip nekenčia Dievo, o jis pats iš esmės ne piktas, bet geras.
Ponas Z.: Tai ir yra svarbiausia. Jis nėra iš esmės piktas. Ir aš atsiimu savo žodžius, jog „Antikristo nepaaiškinsi vien patarlėmis“. Jis visas paaiškinamas viena ir, beje, labai jau paprasta patarle: „Ne viskas auksas, kas auksu žiba“. Blizgesio šiame sufabrikuotame gėryje – nors vežimu vežk, bet štai esminės jėgos čia nėra jokios.
Generolas: Bet pastebėkite, kur nusileidžia šios istorinės dramos uždanga: kare, dviejų kariaunų susitikime! Štai ir mūsų pokalbio pabaiga grįžo į pačią pradžią. Kaip jums tai patinka, kunigaikšti?.. Viešpatie! O kurgi kunigaikštis?
Politikas: Argi jūs nematėte? Jis patyliukais išėjo patetiškoje vietoje, kur tėvas Jonas prie sienos prispaudė Antikristą. Aš tada nenorėjau nutraukti skaitymo, o vėliau ir pamiršau.
Generolas: Pabėgo, dėl Dievo meilės, antrą kartą pabėgo. O juk kaip save pergalėdavo. Bet šio dalyko vis tik neiškentė. Ak, tu,Viešpatie!
[1] Ritualinė aukščiausiuose Katalikų Bažnyčios ranguose priimta protesto forma. Jos prasmė apytikriai gali būti išreikšta žodžiais „protestuoti“ arba „prieštarauti“.
[2] Tepražūna! Tepražūna! (lot.).
[3] Teateina! Teateina greitai! (lot.) Ateik, Jėzau, ateik! (vok).
[4] Dviejų mirčių liudininkas profesorius Ernstas Paulis (lot.).
[5] Priimu ir tvirtinu, ir tepradžiunga mano širdis. (lot.).
[6] Dabar tai visiškai įrodyta ir nelieka jokių abejonių. (vok.).
[7] Ir taip, tėve, nuo šiol mes viena Kristuje. (vok.).
[8] Demonolatrija — nuo graik. daimwn (dvasia, demonas) ir latreuv (tarnauti, garbinti).
(Pabaiga)
Iš rusų kalbos vertė Arnoldas Stasiulis
0 komentarai