Panmongolizmas! Nors ir laukinis vardas,
Bet mano ausį jis glosto,
Lyg pranašystės didžiosios
Likimo Dieviškojo pilnas...[1]
Dama: Iš kur šis epigrafas?
Ponas Z.: Aš manau, kad jį sukūrė pats apsakymo autorius.
Dama: Na, skaitykite.
Ponas Z. (skaito):
XX
amžius po Kristaus buvo paskutinių karų, nesantaikos ir perversmų
epocha. Tolima didžiausio iš visų išorinių karų priežastis buvo dar XIX
amžiaus pabaigoje Japonijoje kilęs intelektualinis panmongolizmo
judėjimas. Pamėgdžioti mėgstantys japonai, stebėtinai greitai ir
sėkmingai perėmę materialias Europos kultūros formas, įsisavino ir
kelias pamatines europietiškas idėjas. Perskaitę laikraščiuose ir
istorijos vadovėliuose apie Vakaruose egzistuojantį panhelenizmą,
pangermanizmą, panslavizmą ir panislamizmą, jie paskelbė didžiąją
panmongolizmo idėją – po savo valdžia surinkti visas Rytų Azijos tautas
ryžtingai kovai su svetimšaliais – europiečiais. Pasinaudoję tuo,
kad XX amžiaus pradžioje Europa buvo įsitraukusi į galutinę lemiamą
kovą su musulmonų pasauliu, jie ėmėsi įgyvendinti didįjį planą – iš
pradžių užėmė Korėją, o po to Pekiną, kur su progresyvios kinų partijos
pagalba nuvertė senąją Mandžiūrijos dinastiją ir į jos vietą pasodino
japonišką. Kinų konservatoriai greitai su tuo susitaikė. Jie suprato,
kad iš dviejų blogybių geriau pasirinkti mažesnę ir kad nori nenori, jie
su japonais buvo broliai. Kinai nebegalėjo išsaugoti savo valstybės
nepriklausomybės ir neišvengiamai turėjo paklusti arba europiečiams,
arba japonams. Tačiau buvo aišku, kad japonų viešpatavimas, panaikinęs
išorines kinų valstybingumo formas (kurios pasirodė esančios niekam
tikusios), nepalietė vidinių tautinio gyvenimo principų, kai tuo metu
Europos valstybių dominavimas, palaikomas krikščionių misionierių
politikos, kėlė grėsmę svarbiausiems dvasiniams Kinijos pamatams.
Ankstesnė kinų tautinė neapykanta japonams išaugo tada, kai nei vieni,
nei kiti dar nepažinojo europiečių, kurių akivaizdoje šis dviejų
giminingų tautų priešiškumas įgavo šeimos
nesantaikos pobūdį ir prarado prasmę. Europiečiai buvo visai svetimi,
tik priešai, ir jų vyravimas niekaip negalėjo įtikti gentinei
savimeilei, o Japonijos rankose kinai matė saldų panmongolizmo masalą,
kuris tuo pat metu jų akyse pateisino išorinės europeizacijos
neišvengiamybę. „Supraskite, užsispyrę broliai, – tvirtino
japonai, – kad mes iš Vakarų šunų perimame jų ginklus ne dėl palankumo
jiems, bet tam, kad tuo pačiu ginklu muštume juos. Jei jūs susijungsite
su mumis ir priimsite praktinį mūsų vadovavimą, mes ne tik greitai
išvarysime baltąjį velnią iš mūsų Azijos, bet taip pat užkariausim ir jų
šalis bei įkursim tikrąją viso pasaulio Vidurio karalystę. Esate teisūs
dėl savo tautinio išdidumo ir paniekos europiečiams, bet veltui
maitinate šiuos jausmus vienomis svajonėmis, o ne išmintinga veikla.
Joje mes ir aplenkėme jus ir turime jums parodyti abipusės naudos
kelius. O jei ne, tai žiūrėkite patys, ką jums davė jūsų politika
pasitikėti savimi ir nepasitikėti mumis – iš prigimties jūsų draugais ir
gynėjais. Rusija ir Anglija, Vokietija ir Prancūzija vos nepasidalijo
jūsų tarpusavyje, ir visos plėšrios jūsų idėjos parodė tik bejėgį
gyvatės uodegos galiuką“.
Nuovokūs
kinai suprato, kad visa tai tiesa, ir japonų dinastija įsitvirtino.
Pirmasis jos rūpestis, žinoma, buvo galingo laivyno ir armijos
sukūrimas. Didžioji Japonijos karinių pajėgų dalis buvo perkelta į
Kiniją, kur suformuotos didelės naujos armijos pajėgos. Kiniškai
kalbantys japonų karininkai buvo daug sėkmingesni instruktoriai nei
išvaryti europiečiai, o milžiniškas Kinijos ir Mandžiūrijos, Mongolijos
ir Tibeto gyventojų kiekis užtikrino nesibaigiančią karinę medžiagą. Jau
pirmasis didysis chanas iš japonų dinastijos turėjo progą įrodyti
atnaujintos imperijos galią – jis išstūmė prancūzus iš Tonkino bei
Siamo, anglus iš Birmos, ir prijungė prie Vidurio karalystės visa
Indokiniją. Jo įpėdinis – kinas iš motinos pusės, kuriame kinų gudrumas
ir lankstumas susijungė su japonų energija, gyvybingumu ir iniciatyvumu –
Kinijos Turkestane mobilizavo keturių milijonų armiją ir tuo metu, kai
Cun Lijaminis konfidencialiai pranešinėjo Rusijos pasiuntiniui, jog ši
armija skirta Indijos užkariavimui, didysis chanas įsiveržė į mūsų
Viduriniąją Aziją ir, pakėlęs visus gyventojus, sparčiai pajudėjo per
Uralą, savo pulkais užtvindė visą rytų ir centrinę Rusiją. Tuo metu
paskubomis mobilizuojami Rusijos kariuomenės daliniai judėjo iš Lenkijos
ir Lietuvos, Kijevo ir Volynės, Sankt Peterburgo ir Suomijos.
Neturėdami išankstinio karo plano ir esant didelei kiekybinei priešo
persvarai, koviniai Rusijos karių privalumai suteikė tik vieną galimybę –
garbingai žūti. Antplūdžio greitis nepaliko laiko reikiamam
susitelkimui, ir aršiuose beviltiškuose mūšiuose vienas po kito
sunaikinti ištisi korpusai. Mongolai tai pasiekė ne be didžiulių
praradimų, bet užėmę visus Azijos dalies geležinkelius jie lengvai
papildydavo savo nuostolius, kai tuo metu seniai prie Mandžiūrijos
sienos surinkta du šimtai tūkstantinė rusų armija nesėkmingai bandė
įsiveržti į gerai ginamą Kiniją.
Palikęs
dalį savo pajėgų Rusijoje, kad toje šalyje galėtų formuotis naujos
kariuomenės ir kad būtų kovojama su gausiais partizaniniais būriais,
didysis chanas su trimis armijomis peržengė
Vokietijos sieną. Ten jau buvo spėję pasiruošti, ir viena mongolų
armija buvo sutriuškinta. Tačiau tuo metu Prancūzijoje daugumą gavo
revanšo partija ir labai greitai vokiečių nugaroje atsidūrė milijonai
priešo durklų. Patekusi tarp kūjo ir priekalo, vokiečių armija buvo
privesta priimti garbingas, didžiojo chano pasiūlytas nusiginklavimo
sąlygas. Džiūgaujantys prancūzai broliavosi su geltonveidžiais, pasklido
po Vokietiją ir labai greitai prarado bet kokią nuovoką apie karinę
discipliną. Didysis chanas įsakė savo kariams išžudyti dabar jau
nereikalingus sąjungininkus ir įsakymas buvo įvykdytas su kinams būdingu
kruopštumu. Paryžiuje kilo darbininkų sans patrie[2] sukilimas, ir Vakarų kultūros sostinė džiaugsmingai atvėrė savo vartus Rytų valdovui.
Patenkinęs
savo smalsumą didysis chanas iškeliavo į Pajūrio Bulonę, kur, saugant
iš Ramiojo vandenyno atplaukusiam laivynui, buvo ruošiami laivai
kariuomenės perkėlimui į Didžiąją Britaniją. Tačiau imperatoriui reikėjo pinigų, todėl britams pasisekė atsipirkti sumokėjus milijoną svarų.
Po
metų visos Europos valstybės pripažino savo vasalinę priklausomybę nuo
didžiojo chano. Palikęs Europoje pakankamas okupacinės kariuomenės
pajėgas, jis grįžo į Rytus ir surengė jūros žygius į Ameriką bei
Australiją. Mongolų jungas Europoje tęsėsi pusę amžiaus. Ten šis
laikotarpis ženklino visišką susimaišymą ir gilų europietiškų ir
rytietiškų idėjų persisunkimą, senojo Aleksandrijos sinkretizmo
pasikartojimą en grand. Praktiniame gyvenime išryškėjo trys
reiškiniai: didelis kinų ir japonų darbininkų antplūdis į Europą ir su
tuo susijęs socialinio-ekonominio klausimo paaštrėjimas, besitęsiantys
paliatyvūs valdančiųjų klasių bandymai išspręsti šiuos klausimus ir
sustiprėjusi tarptautinė slaptų visuomeninių organizacijų veikla
rengiant visą Europą apimantį sąmokslą išvyti mongolus ir atkurti
Europos nepriklausomybę. Šis didžiulis suokalbis, kuriame dalyvavo ir
vietos nacionalinės vyriausybės, kiek tai buvo įmanoma didžiojo chano
vietininkų sąlygomis, buvo
meistriškai parengtas ir sėkmingai įvykdytas. Paskirtu laiku prasidėjo
mongolų kareivių žudynės, Azijos darbininkų triuškinimas ir išvarymai.
Įvairiose vietose pasirodė slaptos Europos kariuomenės pajėgos ir pagal
seniai sukurtą detalų planą įvykdyta visuotinė mobilizacija. Naujasis
didysis chanas, didžiojo užkariautojo anūkas, skubėjo iš Kinijos į
Rusiją, bet ten nesuskaičiuojamą jo kariuomenę galutinai sutriuškino
visos Europos armija. Išblaškyti likučiai sugrįžo į Azijos gilumą, o
Europa vėl laisvai atsikvėpė.
Jei
pusę šimtmečio trukusi priklausomybė nuo Azijos barbarų susiklostė dėl
valstybių susiskaldymo, kai buvo galvojama vien apie atskirus
nacionalinius interesus, tai didis ir šlovingas išsilaisvinimas
pasiektas visų Europos gyventojų jėgas suvienijus į tarptautinę
organizaciją. Šis akivaizdus faktas išryškino tai, kad sena, tradicinė
atskirų tautų santvarka prarado savo reikšmę ir beveik visur išnyko
senųjų monarchijų likučiai. XXI amžiaus Europa buvo daugiau ar mažiau
demokratinių valstybių sąjunga – Jungtinės Europos valstijos. Mongolų
antplūdžio ir išsivadavimo kovos pristabdyta civilizacijos pažanga vėl
įgavo pagreitį. Bet vidiniai sąmonės
dalykai – daugybės naujų fiziologinių ir psichologinių tyrinėjimų
apsunkinti ir supainioti gyvenimo ir mirties, galutinio pasaulio ir
žmogaus likimo klausimai – kaip ir anksčiau liko neišspręsti. Paaiškėjo
tik vienas svarbus neigiamas rezultatas: galutinis teorinio materializmo
nuosmukis. Nė vienas mąstantis protas jau nebepasitenkino visatos kaip
šokinėjančių atomų sistemos ir gyvenimo kaip mechaninės smulkiausių
medžiagos pakitimų sankaupos supratimu. Žmonija visiems laikams peraugo
šią filosofinės kūdikystės pakopą. Iš kitos pusės tapo aišku, kad ji
taip pat išaugo gebėjimą kūdikiškai naiviai ir nesąmoningai tikėti. Jau
ir pradinėse mokyklose nebebuvo mokoma, kad pasaulį iš nieko sukūrė
Dievas ir panašių dalykų. Šiais
klausimais nusistovėjo tam tikras bendras teorinis lygis, žemiau kurio
negalėjo nusileisti joks dogmatizmas. Ir jei dauguma galvojančių žmonių
buvo praradę bet kokį tikėjimą, tai likęs nedaugelis tikinčiųjų,
priešingai, matė būtinybę tapti mąstytojais, taip išpildydami apaštalo
nurodymą būti vaikais širdimi, bet ne protu.
Tarp
nedaugelio tikinčiųjų spiritualistų buvo vienas nuostabus žmogus –
daugelis vadino jį antžmogiu, – kuris buvo vienodai nutolęs tiek nuo
proto, tiek nuo širdies kūdikystės. Jis buvo dar jaunas, bet sulaukęs
trisdešimt trejų dėl savo genialumo jau plačiai išgarsėjęs kaip didis
mąstytojas, rašytojas ir visuomenės veikėjas. Suvokdamas, kad savyje
turi didelę dvasios jėgą, jis visad buvo įsitikinęs spiritualistas, ir
aiškus protas visada jam rodė tiesą – tai, kuo reikia tikėti – gėriu,
Dievu, Mesiju. Tuo jis tikėjo, bet mylėjo vien tik save. Jis tikėjo
Dievu, bet sielos gelmėse nevalingai ir neatsakingai pirmenybę teikė
sau. Jis tikėjo Gėriu, bet visa matanti Amžinybės akis žinojo, kad šis
žmogus priklaups prieš piktąją jėgą, kai tik ši bandys jį papirkti – ne
jausmų ir žemų aistrų apgavystės būdu ir net ne galingu valdžios masalu,
bet vien per neišmatuojamą savimeilę. Ši savimeilė nebuvo nei
nesąmoningas instinktas, nei beprotiška ambicija. Šalia išskirtinio
genialumo, grožio ir kilnumo, didžiausias santūrumas, nesuinteresuotumas
ir aktyvus labdaringumas lyg ir pakankamai pateisino milžinišką
didžiojo spiritualisto, asketo ir filantropo savimeilę. Ir ar galima jį
kaltinti, kad, taip gausiai Dievo dovanomis apdovanotas, jis jose
įžvelgė ypatingus malonės ženklus iš aukščiau ir laikė save antru po
Dievo ir vieninteliu tokiu Dievo sūnumi? Vienu žodžiu, jis laikė save
tuo, kuo iš tikrųjų buvo Kristus. Tačiau šis aukščiausios savo vertės
suvokimas realybėje reiškėsi ne pripažįstant, kad jis turi moralinę
pareigą Dievui ir pasauliui, bet teigiant savo teises ir privilegijas
prieš kitus ir visų pirma – Kristų.
Pradžioje
jis nejautė priešiškumo Jėzui. Jis pripažino mesijinę Kristaus reikšmę
ir vertę, bet nuoširdžiai matė jame tik didingiausią savo pirmtaką –
dorovinis Kristaus žygdarbis ir absoliutus Jo vienatiškumas buvo
nesuprantami tam savimeilės apakintam protui. Jis svarstė taip: „Kristus
atėjo anksčiau už mane; aš esu antras; bet juk tai, kas laiko tvarkoje
ateina po, iš esmės yra svarbesnis. Aš ateinu paskutinis, istorijos
pabaigoje, todėl, kad esu tobulas, galutinis gelbėtojas. Tas Kristus –
mano pirmtakas. Jo misija buvo paruošti ir paskelbti mano atėjimą“.
Ir su ta mintimi XXI amžiaus žmogus sau taikys viską, kas pasakyta
Evangelijoje apie antrąjį atėjimą, aiškindamas jį ne kaip to paties
Kristaus sugrįžimą, o kaip pirmojo Kristaus pakeitimą galutiniu – tai
yra juo pačiu. Šiame etape būsimasis žmogus dar neatrodo nei
charakteringas, nei originalus. Juk panašiai į savo santykį su Kristumi
žvelgė ir, pavyzdžiui, Mohamedas – teisingas žmogus, kurio negalima
apkaltinti jokiais piktais kėslais.
Savimeiliškai save vietoj Kristaus pasirinkęs šis žmogus teisinsis samprotaudamas taip: „Kristus
skelbė ir savo gyvenimu teigė dorovinį gėrį, buvo žmonijos
reformatorius. Mano gi pašaukimas – būti geradariu šios iš dalies
pakeistos, iš dalies nepakeičiamos žmonijos. Aš duosiu žmonėms viską, ko
jiems reikia. Kristus, būdamas moralistas, skyrė žmones pagal gėrį ir
blogį, o aš juos suvienysiu gerybėmis, kurios vienodai reikalingos ir
geriems, ir blogiems. Aš būsiu tikrasis atstovas to Dievo,
kuris leidžia savo saulei patekėti virš gerųjų ir blogųjų ir siunčia
lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Kristus atnešė kardą, aš atnešiu
taiką. Jis grasino žemei baisiu Paskutiniuoju teismu. Bet juk
paskutinysis teisėjas būsiu aš, ir mano teismas bus ne tik teisingumo,
bet ir meilės teismas. Mano teisme taip pat bus ir teisingumas, bet ne
atlyginamasis, o paskirstomasis. Aš kiekvieną įvertinsiu ir kiekvienam
duosiu tai, ko jam reikia“.
Ir
štai taip puikiai nusiteikęs jis laukia kokio nors aiškaus Dievo
kvietimo naujam žmonijos išganymo darbui, vienareikšmio ir ryškaus
patvirtinimo, kad jis yra vyresnysis sūnus, Jo mylimas pirmagimis.
Laukia ir maitina save patį savo antžmogiškų dovanų ir dorybių suvokimu –
juk jis, kaip buvo pasakyta, nenuginčijamo dorumo ir nepaprasto
genialumo žmogus.
(Bus daugiau)
[1]
čia: imigrantų (pranc.).
[2] Žr. В.С.Соловьев, Стихотворения и шуточные пьесы, 1974, p. 104.
Iš rusų kalbos vertė Arnoldas Stasiulis
0 komentarai