Vladimiras Solovjovas. Trumpas pasakojimas apie Antikristą (I)

× 1/02/2014
Panmongolizmas! Nors ir laukinis vardas,
Bet mano ausį jis glosto,
Lyg pranašystės didžiosios
Likimo Dieviškojo pilnas...[1]

Dama: Iš kur šis epigrafas?
Ponas Z.: Aš manau, kad jį sukūrė pats apsakymo autorius.
Dama: Na, skaitykite.
Ponas Z. (skaito):

XX amžius po Kristaus buvo paskutinių karų, nesantaikos ir perversmų epocha. Tolima didžiausio iš visų išorinių karų priežastis buvo dar XIX amžiaus pabaigoje Japonijoje kilęs intelektualinis panmongolizmo judėjimas. Pamėgdžioti mėgstantys japonai, stebėtinai greitai ir sėkmingai perėmę materialias Europos kultūros formas, įsisavino ir kelias pamatines europietiškas idėjas. Perskaitę laikraščiuose ir istorijos vadovėliuose apie Vakaruose egzistuojantį panhelenizmą, pangermanizmą, panslavizmą ir panislamizmą, jie paskelbė didžiąją panmongolizmo idėją – po savo valdžia surinkti visas Rytų Azijos tautas ryžtingai kovai su svetimšaliais – europiečiais. Pasinaudoję tuo, kad XX amžiaus pradžioje Europa buvo įsitraukusi į galutinę lemiamą kovą su musulmonų pasauliu, jie ėmėsi įgyvendinti didįjį planą – iš pradžių užėmė Korėją, o po to Pekiną, kur su progresyvios kinų partijos pagalba nuvertė senąją Mandžiūrijos dinastiją ir į jos vietą pasodino japonišką. Kinų konservatoriai greitai su tuo susitaikė. Jie suprato, kad iš dviejų blogybių geriau pasirinkti mažesnę ir kad nori nenori, jie su japonais buvo broliai. Kinai nebegalėjo išsaugoti savo valstybės nepriklausomybės ir neišvengiamai turėjo paklusti arba europiečiams, arba japonams. Tačiau buvo aišku, kad japonų viešpatavimas, panaikinęs išorines kinų valstybingumo formas (kurios pasirodė esančios niekam tikusios), nepalietė vidinių tautinio gyvenimo principų, kai tuo metu Europos valstybių dominavimas, palaikomas krikščionių misionierių politikos, kėlė grėsmę svarbiausiems dvasiniams Kinijos pamatams. Ankstesnė kinų tautinė neapykanta japonams išaugo tada, kai nei vieni, nei kiti dar nepažinojo europiečių, kurių akivaizdoje šis dviejų giminingų tautų priešiškumas įgavo šeimos nesantaikos pobūdį ir prarado prasmę. Europiečiai buvo visai svetimi, tik priešai, ir jų vyravimas niekaip negalėjo įtikti gentinei savimeilei, o Japonijos rankose kinai matė saldų panmongolizmo masalą, kuris tuo pat metu jų akyse pateisino išorinės europeizacijos neišvengiamybę. „Supraskite, užsispyrę broliai, – tvirtino japonai, – kad mes iš Vakarų šunų perimame jų ginklus ne dėl palankumo jiems, bet tam, kad tuo pačiu ginklu muštume juos. Jei jūs susijungsite su mumis ir priimsite praktinį mūsų vadovavimą, mes ne tik greitai išvarysime baltąjį velnią iš mūsų Azijos, bet taip pat užkariausim ir jų šalis bei įkursim tikrąją viso pasaulio Vidurio karalystę. Esate teisūs dėl savo tautinio išdidumo ir paniekos europiečiams, bet veltui maitinate šiuos jausmus vienomis svajonėmis, o ne išmintinga veikla. Joje mes ir aplenkėme jus ir turime jums parodyti abipusės naudos kelius. O jei ne, tai žiūrėkite patys, ką jums davė jūsų politika pasitikėti savimi ir nepasitikėti mumis – iš prigimties jūsų draugais ir gynėjais. Rusija ir Anglija, Vokietija ir Prancūzija vos nepasidalijo jūsų tarpusavyje, ir visos plėšrios jūsų idėjos parodė tik bejėgį gyvatės uodegos galiuką“.

Nuovokūs kinai suprato, kad visa tai tiesa, ir japonų dinastija įsitvirtino. Pirmasis jos rūpestis, žinoma, buvo galingo laivyno ir armijos sukūrimas. Didžioji Japonijos karinių pajėgų dalis buvo perkelta į Kiniją, kur suformuotos didelės naujos armijos pajėgos. Kiniškai kalbantys japonų karininkai buvo daug sėkmingesni instruktoriai nei išvaryti europiečiai, o milžiniškas Kinijos ir Mandžiūrijos, Mongolijos ir Tibeto gyventojų kiekis užtikrino nesibaigiančią karinę medžiagą. Jau pirmasis didysis chanas iš japonų dinastijos turėjo progą įrodyti atnaujintos imperijos galią – jis išstūmė prancūzus iš Tonkino bei Siamo, anglus iš Birmos, ir prijungė prie Vidurio karalystės visa Indokiniją. Jo įpėdinis – kinas iš motinos pusės, kuriame kinų gudrumas ir lankstumas susijungė su japonų energija, gyvybingumu ir iniciatyvumu – Kinijos Turkestane mobilizavo keturių milijonų armiją ir tuo metu, kai Cun Lijaminis konfidencialiai pranešinėjo Rusijos pasiuntiniui, jog ši armija skirta Indijos užkariavimui, didysis chanas įsiveržė į mūsų Viduriniąją Aziją ir, pakėlęs visus gyventojus, sparčiai pajudėjo per Uralą, savo pulkais užtvindė visą rytų ir centrinę Rusiją. Tuo metu paskubomis mobilizuojami Rusijos kariuomenės daliniai judėjo iš Lenkijos ir Lietuvos, Kijevo ir Volynės, Sankt Peterburgo ir Suomijos. Neturėdami išankstinio karo plano ir esant didelei kiekybinei priešo persvarai, koviniai Rusijos karių privalumai suteikė tik vieną galimybę – garbingai žūti. Antplūdžio greitis nepaliko laiko reikiamam susitelkimui, ir aršiuose beviltiškuose mūšiuose vienas po kito sunaikinti ištisi korpusai. Mongolai tai pasiekė ne be didžiulių praradimų, bet užėmę visus Azijos dalies geležinkelius jie lengvai papildydavo savo nuostolius, kai tuo metu seniai prie Mandžiūrijos sienos surinkta du šimtai tūkstantinė rusų armija nesėkmingai bandė įsiveržti į gerai ginamą Kiniją.

Palikęs dalį savo pajėgų Rusijoje, kad toje šalyje galėtų formuotis naujos kariuomenės ir kad būtų kovojama su gausiais partizaniniais būriais, didysis chanas su trimis armijomis peržengė Vokietijos sieną. Ten jau buvo spėję pasiruošti, ir viena mongolų armija buvo sutriuškinta. Tačiau tuo metu Prancūzijoje daugumą gavo revanšo partija ir labai greitai vokiečių nugaroje atsidūrė milijonai priešo durklų. Patekusi tarp kūjo ir priekalo, vokiečių armija buvo privesta priimti garbingas, didžiojo chano pasiūlytas nusiginklavimo sąlygas. Džiūgaujantys prancūzai broliavosi su geltonveidžiais, pasklido po Vokietiją ir labai greitai prarado bet kokią nuovoką apie karinę discipliną. Didysis chanas įsakė savo kariams išžudyti dabar jau nereikalingus sąjungininkus ir įsakymas buvo įvykdytas su kinams būdingu kruopštumu. Paryžiuje kilo darbininkų sans patrie[2] sukilimas, ir Vakarų kultūros sostinė džiaugsmingai atvėrė savo vartus Rytų valdovui.

Patenkinęs savo smalsumą didysis chanas iškeliavo į Pajūrio Bulonę, kur, saugant iš Ramiojo vandenyno atplaukusiam laivynui, buvo ruošiami laivai kariuomenės perkėlimui į Didžiąją Britaniją. Tačiau imperatoriui reikėjo pinigų, todėl britams pasisekė atsipirkti sumokėjus milijoną svarų.

Po metų visos Europos valstybės pripažino savo vasalinę priklausomybę nuo didžiojo chano. Palikęs Europoje pakankamas okupacinės kariuomenės pajėgas, jis grįžo į Rytus ir surengė jūros žygius į Ameriką bei Australiją. Mongolų jungas Europoje tęsėsi pusę amžiaus. Ten šis laikotarpis ženklino visišką susimaišymą ir gilų europietiškų ir rytietiškų idėjų persisunkimą, senojo Aleksandrijos sinkretizmo pasikartojimą en grand. Praktiniame gyvenime išryškėjo trys reiškiniai: didelis kinų ir japonų darbininkų antplūdis į Europą ir su tuo susijęs socialinio-ekonominio klausimo paaštrėjimas, besitęsiantys paliatyvūs valdančiųjų klasių bandymai išspręsti šiuos klausimus ir sustiprėjusi tarptautinė slaptų visuomeninių organizacijų veikla rengiant visą Europą apimantį sąmokslą išvyti mongolus ir atkurti Europos nepriklausomybę. Šis didžiulis suokalbis, kuriame dalyvavo ir vietos nacionalinės vyriausybės, kiek tai buvo įmanoma didžiojo chano vietininkų sąlygomis, buvo meistriškai parengtas ir sėkmingai įvykdytas. Paskirtu laiku prasidėjo mongolų kareivių žudynės, Azijos darbininkų triuškinimas ir išvarymai. Įvairiose vietose pasirodė slaptos Europos kariuomenės pajėgos ir pagal seniai sukurtą detalų planą įvykdyta visuotinė mobilizacija. Naujasis didysis chanas, didžiojo užkariautojo anūkas, skubėjo iš Kinijos į Rusiją, bet ten nesuskaičiuojamą jo kariuomenę galutinai sutriuškino visos Europos armija. Išblaškyti likučiai sugrįžo į Azijos gilumą, o Europa vėl laisvai atsikvėpė.

Jei pusę šimtmečio trukusi priklausomybė nuo Azijos barbarų susiklostė dėl valstybių susiskaldymo, kai buvo galvojama vien apie atskirus nacionalinius interesus, tai didis ir šlovingas išsilaisvinimas pasiektas visų Europos gyventojų jėgas suvienijus į tarptautinę organizaciją. Šis akivaizdus faktas išryškino tai, kad sena, tradicinė atskirų tautų santvarka prarado savo reikšmę ir beveik visur išnyko senųjų monarchijų likučiai. XXI amžiaus Europa buvo daugiau ar mažiau demokratinių valstybių sąjunga – Jungtinės Europos valstijos. Mongolų antplūdžio ir išsivadavimo kovos pristabdyta civilizacijos pažanga vėl įgavo pagreitį. Bet vidiniai sąmonės dalykai – daugybės naujų fiziologinių ir psichologinių tyrinėjimų apsunkinti ir supainioti gyvenimo ir mirties, galutinio pasaulio ir žmogaus likimo klausimai – kaip ir anksčiau liko neišspręsti. Paaiškėjo tik vienas svarbus neigiamas rezultatas: galutinis teorinio materializmo nuosmukis. Nė vienas mąstantis protas jau nebepasitenkino visatos kaip šokinėjančių atomų sistemos ir gyvenimo kaip mechaninės smulkiausių medžiagos pakitimų sankaupos supratimu. Žmonija visiems laikams peraugo šią filosofinės kūdikystės pakopą. Iš kitos pusės tapo aišku, kad ji taip pat išaugo gebėjimą kūdikiškai naiviai ir nesąmoningai tikėti. Jau ir pradinėse mokyklose nebebuvo mokoma, kad pasaulį iš nieko sukūrė Dievas ir panašių dalykų. Šiais klausimais nusistovėjo tam tikras bendras teorinis lygis, žemiau kurio negalėjo nusileisti joks dogmatizmas. Ir jei dauguma galvojančių žmonių buvo praradę bet kokį tikėjimą, tai likęs nedaugelis tikinčiųjų, priešingai, matė būtinybę tapti mąstytojais, taip išpildydami apaštalo nurodymą būti vaikais širdimi, bet ne protu.

Tarp nedaugelio tikinčiųjų spiritualistų buvo vienas nuostabus žmogus – daugelis vadino jį antžmogiu, – kuris buvo vienodai nutolęs tiek nuo proto, tiek nuo širdies kūdikystės. Jis buvo dar jaunas, bet sulaukęs trisdešimt trejų dėl savo genialumo jau plačiai išgarsėjęs kaip didis mąstytojas, rašytojas ir visuomenės veikėjas. Suvokdamas, kad savyje turi didelę dvasios jėgą, jis visad buvo įsitikinęs spiritualistas, ir aiškus protas visada jam rodė tiesą ­– tai, kuo reikia tikėti – gėriu, Dievu, Mesiju. Tuo jis tikėjo, bet mylėjo vien tik save. Jis tikėjo Dievu, bet sielos gelmėse nevalingai ir neatsakingai pirmenybę teikė sau. Jis tikėjo Gėriu, bet visa matanti Amžinybės akis žinojo, kad šis žmogus priklaups prieš piktąją jėgą, kai tik ši bandys jį papirkti – ne jausmų ir žemų aistrų apgavystės būdu ir net ne galingu valdžios masalu, bet vien per neišmatuojamą savimeilę. Ši savimeilė nebuvo nei nesąmoningas instinktas, nei beprotiška ambicija. Šalia išskirtinio genialumo, grožio ir kilnumo, didžiausias santūrumas, nesuinteresuotumas ir aktyvus labdaringumas lyg ir pakankamai pateisino milžinišką didžiojo spiritualisto, asketo ir filantropo savimeilę. Ir ar galima jį kaltinti, kad, taip gausiai Dievo dovanomis apdovanotas, jis jose įžvelgė ypatingus malonės ženklus iš aukščiau ir laikė save antru po Dievo ir vieninteliu tokiu Dievo sūnumi? Vienu žodžiu, jis laikė save tuo, kuo iš tikrųjų buvo Kristus. Tačiau šis aukščiausios savo vertės suvokimas realybėje reiškėsi ne pripažįstant, kad jis turi moralinę pareigą Dievui ir pasauliui, bet teigiant savo teises ir privilegijas prieš kitus ir visų pirma – Kristų.

Pradžioje jis nejautė priešiškumo Jėzui. Jis pripažino mesijinę Kristaus reikšmę ir vertę, bet nuoširdžiai matė jame tik didingiausią savo pirmtaką – dorovinis Kristaus žygdarbis ir absoliutus Jo vienatiškumas buvo nesuprantami tam savimeilės apakintam protui. Jis svarstė taip: „Kristus atėjo anksčiau už mane; aš esu antras; bet juk tai, kas laiko tvarkoje ateina po, iš esmės yra svarbesnis. Aš ateinu paskutinis, istorijos pabaigoje, todėl, kad esu tobulas, galutinis gelbėtojas. Tas Kristus – mano pirmtakas. Jo misija buvo paruošti ir paskelbti mano atėjimą“. Ir su ta mintimi XXI amžiaus žmogus sau taikys viską, kas pasakyta Evangelijoje apie antrąjį atėjimą, aiškindamas jį ne kaip to paties Kristaus sugrįžimą, o kaip pirmojo Kristaus pakeitimą galutiniu – tai yra juo pačiu. Šiame etape būsimasis žmogus dar neatrodo nei charakteringas, nei originalus. Juk panašiai į savo santykį su Kristumi žvelgė ir, pavyzdžiui, Mohamedas – teisingas žmogus, kurio negalima apkaltinti jokiais piktais kėslais.

Savimeiliškai save vietoj Kristaus pasirinkęs šis žmogus teisinsis samprotaudamas taip: „Kristus skelbė ir savo gyvenimu teigė dorovinį gėrį, buvo žmonijos reformatorius. Mano gi pašaukimas – būti geradariu šios iš dalies pakeistos, iš dalies nepakeičiamos žmonijos. Aš duosiu žmonėms viską, ko jiems reikia. Kristus, būdamas moralistas, skyrė žmones pagal gėrį ir blogį, o aš juos suvienysiu gerybėmis, kurios vienodai reikalingos ir geriems, ir blogiems. Aš būsiu tikrasis atstovas to Dievo, kuris leidžia savo saulei patekėti virš gerųjų ir blogųjų ir siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Kristus atnešė kardą, aš atnešiu taiką. Jis grasino žemei baisiu Paskutiniuoju teismu. Bet juk paskutinysis teisėjas būsiu aš, ir mano teismas bus ne tik teisingumo, bet ir meilės teismas. Mano teisme taip pat bus ir teisingumas, bet ne atlyginamasis, o paskirstomasis. Aš kiekvieną įvertinsiu ir kiekvienam duosiu tai, ko jam reikia“.

Ir štai taip puikiai nusiteikęs jis laukia kokio nors aiškaus Dievo kvietimo naujam žmonijos išganymo darbui, vienareikšmio ir ryškaus patvirtinimo, kad jis yra vyresnysis sūnus, Jo mylimas pirmagimis. Laukia ir maitina save patį savo antžmogiškų dovanų ir dorybių suvokimu – juk jis, kaip buvo pasakyta, nenuginčijamo dorumo ir nepaprasto genialumo žmogus.   

(Bus daugiau)

[1] čia: imigrantų (pranc.).                                                                                                                                                                          
[2] Žr. В.С.Соловьев, Стихотворения и шуточные пьесы, 1974, p. 104. 

Iš rusų kalbos vertė Arnoldas Stasiulis 

Kategorijos:
« Atgal × Pirmyn »

Susiję įrašai

0 komentarai