Menai

Tapytoja Sigita Maslauskaitė: „Šventieji padeda įlieti į tapybą šviesos ir grožio“ (I)

× 1/28/2014

Pasak menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės, „Sigitai Maslauskaitei išeities taškas yra senųjų renesanso ir baroko meistrų drobės. Jų figūrų monumentalų stilių ji perfrazuoja, savo šventuosius tapydama neramiais veržliais potėpiais“. Religiniuose dailininkės paveiksluose R. Jurėnaitė įžvelgia „dramatišką misticizmą“, kuris S. Maslauskaitės tapybą išskiria tiek iš lietuviškos, tiek iš pasaulinės naujos tapybos panoramos.

„Tapyti šventuosius yra baisu (visi šedevrai jau nutapyti)“, – prieš keletą metų viename interviu prisipažino dailininkė. Tačiau šventųjų jos kūryboje kasmet atsiranda vis daugiau. Todėl susėdome pasišnekėti kaip tik apie šventuosius, jų atvaizdus ir mūsų santykį su jais.

Kalba nukrypo ir į religinio bei pasaulietinio meno santykius, juk S. Maslauskaitė – ne tik tapytoja, bet ir menotyrininkė, Vilniaus šv. Mykolo bažnyčioje veikiančio Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė. 1996 metais baigusi tapybą Vilniaus dailės akademijoje, 1997–2000 metais ji studijavo bažnytinį paveldą Romos Grigaliaus universitete. Vėliau krikščioniškosios ikonografijos studijas tęsė Vilniaus dailės akademijos doktorantūroje ir 2006 m. apgynė daktaro disertaciją tema „Šv. Kazimiero kultas ir ikonografija XVI a. – XIX a. pradžioje“. 2010 m. Lietuvos nacionalinis muziejus išleido solidžią S. Maslauskaitės studiją „Šventojo Kazimiero atvaizdo istorija XVI–XVIII a.“. Tačiau tarp jos nutapytų šventųjų Kazimiero kol kas nėra.

– Kada ir kaip kilo mintis tapyti šventuosius?

– Šv. Jurgį nutapiau 2003 metais. Jis atsirado lyg ir netyčia. Man, kaip ir visiems menininkams (beveik garantuoju, kad visiems), norisi tapyti šviesiai ir gražiai. Kadangi tai man niekada nepavyksta, matyt, tiesiog iš pasąmonės atėjo mintis, kad galbūt siužetas gali išgelbėti tuos mano juodai rudus darbus.

Atsimenu, kad šv. Jurgį pavyko labai lengvai nutapyti. Tiesa, aš niekada nebūnu užsibrėžusi nutapyti konkretų šventąjį – šv. Jurgį, šv. Mykolą ar šv. Petrą. Iš pradžių nutapiau paveikslą, o paskui atsitraukusi pasižiūrėjau, kad ten vyksta kova. O pavadinimą pasufleravo krikščioniška ikonografija, kurią tuo metu studijavau.

Dabar daugiau planuoju – ir formatą renkuosi, ir piešinį pasiruošiu. Tačiau tapybos procesą ne taip lengva valdyti, todėl pasitaiko, kad tapau šv. Petrą, o jis pamažu virsta šv. Jeronimu. Ir atvirkščiai.

– Ar nebaugu imtis šventų temų? Juk tikinčiam žmogui „šventųjų bendravimas“ – visai realus dalykas.

– Kaip tik todėl manau, kad Jėzaus ar Dievo Motinos tikrai netapyčiau.

– Tačiau parodoje mačiau paveikslą, kuris vadinosi „Bėgimas į Egiptą“.

– Tiesa, tik ten kūdikėlio nematyti (juokiasi). Oi, kaip čia pamiršau... Iš tiesų norėjau pabrėžti, kad tapau tuos darbus sau. Ne altoriams, ne Bažnyčiai, ne užsakovui. Tokių užsakymų tikrai nesiimčiau.

– Kodėl? Juk esate praktikuojanti katalikė?

– Yra tam tikra grupė menininkų, dauguma jų – taikomųjų menų atstovai, kurie dirba specialiai bažnyčioms. Tai visai kita erdvė, kita aplinka, tenka daryti labai daug kompromisų. O aš dirbu laisvai.

Žinoma, netapau atsiklaupusi kaip Beato Angelico ar Carlo Dolci. Tapyba – vienintelė sritis, kurioje jaučiuosi esanti tikra profesionalė. Ją mėgstu nuo mažens, ilgai studijavau. Ir dabar tiesiog prasidėjo toks mano kūrybos periodas, kuris susijęs su šventaisiais. Nes nuolat atsiranda tai vienas, tai kitas.

Tačiau jei kas nors man užsakytų altorinį paveikslą, būtų baisu. O jei imčiausi, galbūt jį tapyti būtų kančia – užkankintų klausimai: ar esu verta tai daryti, ar taip turėčiau tapyti... O kai savo dirbtuvėje tapau paveikslus parodai, tai svarbiausia, kad būtų tiesiog geras tapybos darbas. Ir ne taip svarbu, ar tapau šventąjį, ar kokį peizažą.

– Šventieji jums svarbesni kūryboje ar kasdieniame gyvenime?

– Jie svarbūs ir tapybai, ir kitai mano veiklos sričiai – krikščioniškosios ikonografijos, baroko dailės studijomis. Tiesa, nors meno kūrinius stengiuosi analizuoti kaip menotyrininkė, labai dažnai į paveikslus pasižiūriu ir kaip tapytoja. Prisimerkiu, vertinu spalvas, formas, santykius.

Matyt, neatsitiktinai ir mano darbuose daug rudos spalvos, atsiranda ir sodrios raudonos ar aukso. Juk daug esu prisižiūrėjusi ir Rembrandto, ir Caravaggio, ir įvairių baroko meistrų paveikslų. Man artimas jų koloritas ir dramatizmas, šviesos ir tamsos santykis, piešinio išplaukimas, ekspresija. Nors patinka ir Georges de La Touras, kurio kūryba visai neekspresyvi, bet joje yra viliojančios paslapties.

Prisižiūriu, o paskui tuos menininkus prisimenu ir sukuriu jų darbų replikas. Vakar mano draugė pastebėjo, kad nei šv. Jeronimas (jo pastaruoju metu ypač daug nutapiau), nei šv. Jurgis ar šv. Jokūbas nėra tie šventieji, kurie labiausiai gerbiami Lietuvoje. Šv. Antano ar šv. Kazimiero kultas čia daug gyvesnis.

Galbūt aš juos nusižiūrėjau iš Rembrandto graviūrų ar kitų kūrinių. Baroko epochoje Šventasis Raštas buvo verčiamas į daugelį modernių kalbų, todėl buvo nupaišyta daug šv. Jeronimo atvaizdų, taip pat ir šv. Jokūbo. Žinoma, pati labiau puoselėju pamaldumą šv. Antanui ar šv. Kazimierui, tačiau nesiimčiau jų tapyti. Net nežinau kodėl. Gal nedrįsčiau, o gal dėl formalių dalykų. Pavyzdžiui, šv. Jeronimo ikonografijoje yra ir ola, ir šviesa, ir liūtas, ir kryžius. Taip pat raudona spalva ir mušimasis akmeniu į krūtinę. Gali ir peizažą tapyti, ir išbandyti jėgas – kokį gyvūną nutapyti. Tačiau reikia prisipažinti, kad ne tikėjimas mane skatina tapyti. Nors neslepiu, kad esu praktikuojanti katalikė, einu sekmadieniais į bažnyčią.

– Tačiau ir šiandien daugelis menininkų kuria religinius kūrinius, kurie randa vietą bažnyčiose. Ar galėtumėte nubrėžti takoskyrą tarp religinio ir pasaulietinio meno? Juk tapydama šventuosius negalite nesusimąstyti ir apie tikėjimo tiesas, dėl kurių jie kentėjo.

– Tai tiesa. Specialiai daugiau pasidomėjau šv. Jeronimo istorija: ką jis vertė, kas jo gyvenimo aprašyme – tik legendos, o kas – tikri faktai.

Dėl takoskyros štai ką pasakyčiau. Tai ne mano mintis. Kažkur perskaičiau ir dabar mėgstu kartoti. Religinis menas – tai tokie kūriniai, kurie skirti pamaldumui. Ir yra tiesiog meno kūriniai – paveikslai, skulptūros ar dar kažkas, – kuriais galima grožėtis, tačiau niekuomet nešaus į galvą prie jų atsiklaupti ar uždegti žvakutę.

Štai pavyzdys iš meno istorijos. Prie Raphaelio Madonų nė viename pasaulio krašte nedega žvakutės. Tai yra aukščiausios kokybės menas, tačiau – ne religinis menas pamaldumo prasme.

– O jeigu kolekcininkas Raphaelio Madoną padovanotų šiuolaikinės bažnyčios altoriui, ar ir tuomet neatsirastų pamaldumo tradicija?

– Gera pastaba. Tačiau aš ilgai stebėjau Ksenijos Jaroševaitės sukurtą šv. Pranciškaus skulptūrą Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Septynerius metus ji ten išstovėjo, kol pagaliau žmonės pradėjo degti prie jos žvakutes. Man regis, kad iš pradžių patys pranciškonai uždegė, o tik tada – jau ir parapijiečiai. Taip, dabar galima sakyti, kad tai kulto dalis, tačiau ilgą laiką ji buvo tiesiog puiki skulptūra.

Pati autorystė, mano manymu, jau yra ženklas, kad tai ne religinio meno kūrinys. Nors, jei tektų prisiminti, koks kūrinys mane yra labai sujaudinęs grynai religine prasme, tai paminėčiau Giovanni Bellini „Pietą“. Paveikslas kabo Milano Breros pinakotekoje (dailės galerijoje, – R. M.), taigi net ne bažnytinėje aplinkoje. Žinau, kad jis kadaise buvo skirtas pamaldumui, bet mane sujaudino ne todėl. Tiesiog galima buvo justi tą akivaizdžiai religinio kūrinio įtaigą, nors čia jau yra ir autoriaus pavardė, ir laikai sekuliarūs.

Vis dėlto norėčiau laikytis nuomonės, kad egzistuoja ta riba, kažkur nuo Renesanso laikų, tarp menininko sukurto kūrinio ir bevardžio, anonimiško, tik pamaldumui skirto objekto, pavyzdžiui, ikonų ir kitų panašių dalykų.

– Iškilių ikonų autoriai dažnai yra žinomi ir net labai garsūs. Kaip ir daugybės puikių altorinių paveikslų kūrėjai.

– Ypač mano mėgstamos baroko epochos. Taip, iš tiesų. Sugriovei mano formulę.

– Gal menininkams šiais laikais baisu, o gal senamadiška kurti religinius, kultui skirtus kūrinius? Tačiau juk dailininkas, kaip ir bet kuris kitas katalikas, turi prievolę skleisti gerąją naujieną.

– Aš to ir neslepiu. Niekuomet neslepiu, kodėl mano paveiksluose atsiranda religinės temos.

Bus daugiau

Tapytoją kalbino Rūta Marcinkevičiūtė

Viršuje- S. Maslauskaitės paveikslas "Šv. Marija Magdalietė"

Šaltinis: www.kamane.lt

Tango