Pasak
menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės, „Sigitai Maslauskaitei išeities taškas yra
senųjų renesanso ir baroko meistrų drobės. Jų figūrų monumentalų stilių ji
perfrazuoja, savo šventuosius tapydama neramiais veržliais potėpiais“.
Religiniuose dailininkės paveiksluose R. Jurėnaitė
įžvelgia „dramatišką misticizmą“, kuris S. Maslauskaitės tapybą išskiria
tiek iš lietuviškos, tiek iš pasaulinės naujos tapybos panoramos.
„Tapyti šventuosius yra baisu (visi šedevrai jau nutapyti)“, – prieš keletą
metų viename interviu prisipažino dailininkė. Tačiau šventųjų jos kūryboje kasmet atsiranda vis daugiau. Todėl susėdome pasišnekėti kaip tik apie šventuosius, jų
atvaizdus ir mūsų santykį su jais.
Kalba nukrypo ir į religinio bei pasaulietinio meno santykius, juk S. Maslauskaitė
– ne tik tapytoja, bet ir menotyrininkė, Vilniaus šv. Mykolo bažnyčioje
veikiančio Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė. 1996 metais baigusi tapybą
Vilniaus dailės akademijoje, 1997–2000 metais ji studijavo bažnytinį paveldą
Romos Grigaliaus universitete. Vėliau krikščioniškosios ikonografijos studijas
tęsė Vilniaus dailės akademijos doktorantūroje ir 2006 m . apgynė daktaro
disertaciją tema „Šv. Kazimiero kultas ir ikonografija XVI a. – XIX a.
pradžioje“. 2010 m. Lietuvos nacionalinis muziejus išleido solidžią S. Maslauskaitės
studiją „Šventojo Kazimiero atvaizdo istorija XVI–XVIII a.“. Tačiau tarp jos
nutapytų šventųjų Kazimiero kol kas nėra.
– Šv. Jurgį nutapiau 2003 metais. Jis
atsirado lyg ir netyčia. Man, kaip ir visiems menininkams (beveik garantuoju,
kad visiems), norisi tapyti šviesiai ir gražiai. Kadangi tai man niekada
nepavyksta, matyt, tiesiog iš pasąmonės atėjo mintis, kad galbūt siužetas gali
išgelbėti tuos mano juodai rudus darbus.
Atsimenu,
kad šv. Jurgį pavyko labai lengvai nutapyti. Tiesa, aš niekada nebūnu
užsibrėžusi nutapyti konkretų šventąjį – šv. Jurgį, šv. Mykolą ar šv. Petrą. Iš
pradžių nutapiau paveikslą, o paskui atsitraukusi pasižiūrėjau, kad ten vyksta
kova. O pavadinimą pasufleravo krikščioniška ikonografija, kurią tuo metu
studijavau.
Dabar
daugiau planuoju – ir formatą renkuosi, ir piešinį pasiruošiu. Tačiau tapybos
procesą ne taip lengva valdyti, todėl pasitaiko, kad tapau šv. Petrą, o jis
pamažu virsta šv. Jeronimu. Ir atvirkščiai.
– Ar nebaugu imtis šventų temų? Juk tikinčiam žmogui
„šventųjų bendravimas“ – visai realus dalykas.
–
Kaip tik todėl manau, kad Jėzaus ar Dievo Motinos tikrai netapyčiau.
– Tačiau parodoje mačiau paveikslą, kuris vadinosi „Bėgimas
į Egiptą“.
–
Tiesa, tik ten kūdikėlio nematyti (juokiasi). Oi, kaip čia pamiršau... Iš tiesų
norėjau pabrėžti, kad tapau tuos darbus sau. Ne altoriams, ne Bažnyčiai, ne
užsakovui. Tokių užsakymų tikrai nesiimčiau.
– Kodėl? Juk esate praktikuojanti katalikė?
–
Yra tam tikra grupė menininkų, dauguma jų – taikomųjų menų atstovai, kurie
dirba specialiai bažnyčioms. Tai visai kita erdvė, kita aplinka, tenka daryti
labai daug kompromisų. O aš dirbu laisvai.
Žinoma,
netapau atsiklaupusi kaip Beato Angelico ar Carlo Dolci. Tapyba – vienintelė
sritis, kurioje jaučiuosi esanti tikra profesionalė. Ją mėgstu nuo mažens,
ilgai studijavau. Ir dabar tiesiog prasidėjo toks mano kūrybos periodas, kuris
susijęs su šventaisiais. Nes nuolat atsiranda tai vienas, tai kitas.
Tačiau
jei kas nors man užsakytų altorinį paveikslą, būtų baisu. O jei imčiausi,
galbūt jį tapyti būtų kančia – užkankintų klausimai: ar esu verta tai daryti,
ar taip turėčiau tapyti... O kai savo dirbtuvėje tapau paveikslus parodai, tai
svarbiausia, kad būtų tiesiog geras tapybos darbas. Ir ne taip svarbu, ar tapau
šventąjį, ar kokį peizažą.
– Šventieji jums svarbesni kūryboje ar kasdieniame
gyvenime?
–
Jie svarbūs ir tapybai, ir kitai mano veiklos sričiai – krikščioniškosios
ikonografijos, baroko dailės studijomis. Tiesa, nors meno kūrinius stengiuosi
analizuoti kaip menotyrininkė, labai dažnai į paveikslus pasižiūriu ir kaip
tapytoja. Prisimerkiu, vertinu spalvas, formas, santykius.
Matyt,
neatsitiktinai ir mano darbuose daug rudos spalvos, atsiranda ir sodrios
raudonos ar aukso. Juk daug esu prisižiūrėjusi ir Rembrandto, ir Caravaggio, ir
įvairių baroko meistrų paveikslų. Man artimas jų koloritas ir dramatizmas, šviesos
ir tamsos santykis, piešinio išplaukimas, ekspresija. Nors patinka ir Georges
de La Touras ,
kurio kūryba visai neekspresyvi, bet joje yra viliojančios paslapties.
Prisižiūriu, o paskui tuos menininkus prisimenu ir
sukuriu jų darbų replikas. Vakar mano draugė pastebėjo, kad nei šv. Jeronimas
(jo pastaruoju metu ypač daug nutapiau), nei šv. Jurgis ar šv. Jokūbas nėra tie
šventieji, kurie labiausiai gerbiami Lietuvoje. Šv. Antano ar šv. Kazimiero
kultas čia daug gyvesnis.
Galbūt
aš juos nusižiūrėjau iš Rembrandto graviūrų ar kitų kūrinių. Baroko epochoje
Šventasis Raštas buvo verčiamas į daugelį modernių kalbų, todėl buvo nupaišyta daug
šv. Jeronimo atvaizdų, taip pat ir šv. Jokūbo. Žinoma,
pati labiau puoselėju pamaldumą šv. Antanui ar šv. Kazimierui, tačiau
nesiimčiau jų tapyti. Net nežinau kodėl. Gal nedrįsčiau, o gal dėl formalių
dalykų. Pavyzdžiui, šv. Jeronimo ikonografijoje yra ir ola, ir šviesa, ir
liūtas, ir kryžius. Taip pat raudona spalva ir mušimasis akmeniu į krūtinę.
Gali ir peizažą tapyti, ir išbandyti jėgas – kokį gyvūną nutapyti. Tačiau
reikia prisipažinti, kad ne tikėjimas mane skatina tapyti. Nors neslepiu, kad
esu praktikuojanti katalikė, einu sekmadieniais į bažnyčią.
– Tačiau ir šiandien daugelis menininkų kuria religinius
kūrinius, kurie randa vietą bažnyčiose. Ar galėtumėte nubrėžti takoskyrą tarp
religinio ir pasaulietinio meno? Juk tapydama šventuosius negalite nesusimąstyti
ir apie tikėjimo tiesas, dėl kurių jie kentėjo.
–
Tai tiesa. Specialiai daugiau pasidomėjau šv. Jeronimo istorija: ką jis vertė,
kas jo gyvenimo aprašyme – tik legendos, o kas – tikri faktai.
Dėl
takoskyros štai ką pasakyčiau. Tai ne mano mintis. Kažkur perskaičiau ir dabar
mėgstu kartoti. Religinis menas – tai tokie kūriniai, kurie skirti pamaldumui.
Ir yra tiesiog meno kūriniai – paveikslai, skulptūros ar dar kažkas, – kuriais
galima grožėtis, tačiau niekuomet nešaus į galvą prie jų atsiklaupti ar uždegti
žvakutę.
Štai
pavyzdys iš meno istorijos. Prie Raphaelio Madonų nė viename pasaulio krašte
nedega žvakutės. Tai yra aukščiausios kokybės menas, tačiau – ne religinis
menas pamaldumo prasme.
– O jeigu kolekcininkas Raphaelio Madoną padovanotų šiuolaikinės
bažnyčios altoriui, ar ir tuomet neatsirastų pamaldumo tradicija?
–
Gera pastaba. Tačiau aš ilgai stebėjau Ksenijos Jaroševaitės sukurtą šv.
Pranciškaus skulptūrą Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Septynerius metus ji ten
išstovėjo, kol pagaliau žmonės pradėjo degti prie jos žvakutes. Man regis, kad
iš pradžių patys pranciškonai uždegė, o tik tada – jau ir parapijiečiai. Taip,
dabar galima sakyti, kad tai kulto dalis, tačiau ilgą laiką ji buvo tiesiog
puiki skulptūra.
Pati
autorystė, mano manymu, jau yra ženklas, kad tai ne religinio meno kūrinys.
Nors, jei tektų prisiminti, koks kūrinys mane yra labai sujaudinęs grynai
religine prasme, tai paminėčiau Giovanni Bellini „Pietą“. Paveikslas kabo
Milano Breros pinakotekoje (dailės galerijoje, – R. M.), taigi net ne bažnytinėje aplinkoje. Žinau, kad jis kadaise
buvo skirtas pamaldumui, bet mane sujaudino ne todėl. Tiesiog galima buvo justi
tą akivaizdžiai religinio kūrinio įtaigą, nors čia jau yra ir autoriaus
pavardė, ir laikai sekuliarūs.
Vis
dėlto norėčiau laikytis nuomonės, kad egzistuoja ta riba, kažkur nuo Renesanso laikų,
tarp menininko sukurto kūrinio ir bevardžio, anonimiško, tik pamaldumui skirto
objekto, pavyzdžiui, ikonų ir kitų panašių dalykų.
– Iškilių ikonų autoriai dažnai yra žinomi ir net labai
garsūs. Kaip ir daugybės puikių altorinių paveikslų kūrėjai.
–
Ypač mano mėgstamos baroko epochos. Taip, iš tiesų. Sugriovei mano formulę.
– Gal menininkams šiais laikais baisu, o gal senamadiška
kurti religinius, kultui skirtus kūrinius? Tačiau juk dailininkas, kaip ir bet
kuris kitas katalikas, turi prievolę skleisti gerąją naujieną.
0 komentarai