RSS
Facebook
Šventas Jurgis smeigia žeme besiraitantį šliužą. Tokį prasminį įvaizdį kildina vaizduotė Naujų Metų aušros belaukiant. Žinia, šis man prasmingas įvaizdis yra Maskvos herbas. Visgi šventasis Jurgis nėra išskirtinis maskvietis, o anapusinis Dangaus gyventojas. Tad šventąjį pasaulyje savinasi ne vienas tikinčiųjų legionas. Beje, jis yra ir Lietuvos globėjas šalia šventojo Kazimiero.
Bet pradėkime nuoseklų minties dėstymą, kad ir mielam skaitytojui gal būt atsivertų šio švento įvaizdžio prasmė.
Į užmarštį nugrimzdę metai prašosi įvertinimo ir įprasminimo. Pirmiausiai, vardan vilties, kad Naujieji mus bus dar geresni.
Įprasta vertinti įvykius. Tačiau įvykių atmintis yra trumpa. Informacijos srautuose plūduriuojančioje visuomenėje aktualumas gena aktualumą. Nebežinai, žmogus, kur baigiasi sena ir kur prasideda nauja. Tai, kas nauja, nebūtinai reiškia dabartį, o sena - praeitį. Visgi kažkas aktualu yra visur ir visada. Juk žmogus visada siekia būti, o ne nebūti ...
Tai kas gi aktualu Lietuvos žmogui? Kaip jam aktualiai būti toliau - 2014 metuose?
Prieš keletą dienų mus ištikusi aktualija, mano manymu, atskleidžia mums aktualios lietuviškosios savimonės prieštaras. Štai ši metų sandūros naujiena: „Išgirdę O.Gazmanovo „Pagamintas SSRS“ vieni vilniečiai plojo, kiti bėgo iš salės“.
Vieni plojo, nes jaučiasi pagaminti SSSR; kiti gi bėgo iš salės, nes SSSR gaminiu toli gražu jaučiasi ne kiekvienas lietuvis. Pats dainininkas, kažkada ragavęs ir kaunietiškos duonos, teigia dainuojąs ne apie politiką, o apie tai, kas jį jaudina. Ar galima smerkti žmogų, kuris tiesiog išgyvena save kaip SSSR epochos žmogų ir su nostalgija apdainuoja jam brangios SSSR atmintį?
Štai pavyzdys iš mano kiemo. Senieji Žvėryno rusakalbiai gyventojai apgailestauja, kad nugriovė „Vilniaus pergalės“ gamyklą. Jiems nė motais, kad „Vilniaus pergalė“ yra sėkmingas ir modernus verslas, kuris saldainius toliau sėkmingai gamina naujoje modernioje gamykloje kitoje Vilniaus vietoje. Jiems nė motais, kad šioje Žvėryno vietoje iškils gražus gyvenamųjų namų kvartalas; kad čia telksis jaunų šeimų bendruomenė; augs Lietuvos ateitis. Jiems tiesiog skaudu, kad jų jaunystės bei gyvenimo SSSR prasmę liudijantys statinys buvo nugriautas.
Kiti pavyzdžiai - iš Lietuvos politikos padangės.
Ryte per radiją klausiau, kaip naujausiame interviu Lietuvos Prezidentė porija apie oligarchų užmačias menkinti jos autoritetą. Numanau, kad ji turėjo omenyje pagrįstus įtarimus jos padėjėjai dėl VSD pažymos nutekinimo. Visgi manau, kad mūsų Ponia kovoja itin donkichotiškas kovas, kurios yra labai jau SSSR raugo.
Taip ir niekados netapo aišku, kas yra tos priešiškos oligarchinės struktūros Lietuvoje. Kas gi tie „galingieji“, kurie dar nenusilenkė poniai Galiai? Gal ruskiai eilinį kartą puola? Kad labai jau posilpnis tas jų viešas knaisiojimas po mūsų Prezidentės praeities vingius gavosi. Tai kas čia ką puola ir kodėl? Ir kam vis prireikia Prezidentei veltis į iliuzinę Gėrio-Blogio kovą? Kodėl asmeninės Galios kaupimas tapo Poniai buvimo Tautos Prezidente būdu? Ar tai nėra tipinis diktatorių tarpimo būdas ir veikimo principas, itin puoselėtas ir praktikuotas SSSR?
Galbūt mūsų Dalia visaip kitaip telktų Tautą, jei suvoktų, kad piliečių sambūvis telkiasi ne priešų paieškos būdu, bet ieškojimu, telkimu ir puoselėjimu to, kas mus sutelkia pilietinėje lietuviškoje savimonėje. Tik tokiu būdu Prezidentas būtų vienas politinės, todėl ir demokratinės, Tautos ugdytoju. Gaila, kad mergytė Dalytė vis dar neišstojo iš sovietinės pionierijos, o sovietinis įsigalinimo būdas vis dar temdo Prezidentei privalomą absoliučią pagarbą piliečiui ir įstatymo viršenybei.
Nėra mūsų Prezidentė kažkoks absoliutus blogis. Visgi absoliučios pilietinės vertės turėtų ir galėtų ir jos savimonėje bei veiksmuose labiau prasišvieti.
Visa Lietuva stebėjo, kaip „pagamintas SSSR“ instinktas natūraliai ištiko ir Seimo narį poną B.Bradauską, kai jis ėmė ginti Lietuvą nuo Sausio 13 garbės vardan iš Rusijos atvykusių valdininkų psichinės gerovės. Ką ta maža Lietuva spirgės ir mokys Rusiją ir pasaulį dėl Ukrainos! – įsitempia Bronius, kai Lietuva tiesiog būna savimi, t.y. Vakarų kultūros dalininke, ir teigia absoliučios pagarbos piliečiui principą. Turbūt suprantame, kad tas „SSSR pagamintas“ žmogelis tiesiog nuoširdžiai nesupranta. Aišku, kelia anas ir juoką. Bet ir užuojautą sau patiems. Nes tūlas SSSR pagamintas suvožtinis vis dar trinasi Lietuvos politikos koridoriuose.
„Lady Cool“ (PoniaVėsa) klounada yra kitas SSSR cirko numeris Nepriklausomybės arenoje. Turiu omenyje B.Vėsaitės kovą prieš verslumą Lietuvoje, būtent prieš ‚Verslią‘ ir ‚Investuojančią‘ Lietuvą. Protu nesuvoksi „vėsios“ kovos naudų, ypač, žinant apie šių jaunų ir veržlių Lietuvos institucijų darbo rezultatus. Ar rezultatai nepatenkino, ar šiaip kažkas nepatenkino? Manau, kad kovos paskatos kyla iš tapatybinės skirtybės: SSSR nutašytieji tiesiog organiškai negali pakęsti Lietuvos sėkmės!
SSSR praeities įšliaužos į mūsų savimonę vis dar produktyvios ir aktualios. Jos temdo mūsų tapatybę, teigiančią piliečiams jų prigimtinį žmogiškąjį orumą ir savastingąją lietuvybę.
Visgi, drąsos! Iš mūsų tapatybės kylantis laisvės ir laisvos kūrybos galingas cunamis gramzdina pragarmėn sovietinius šliužus.
To ir linkiu visiems Lietuvos piliečiams Naujuose metuose: kurti save ir savo Tėvynę! Ir sovietiniai šliužai sudžius Nepriklausomybės arenos darbingoje kaitroje. O ir emigrantai grįš. Kur gi jiems dėtis svetur?! Negi laidotis taip ir neišgyvenus laisvės būti savimi - savo Tėvynėje.
Šaltinis: www.lrytas.lt
0 komentarai