Gintaras Sungaila. Mano kelionė į šventąjį Atono kalną (V)

ŠV. PANTELEIMONO VIENUOLYNAS

Po 4 dienų gyvenimo šv. Andriejaus skite perskiraustėme į šv. Panteleimono vienuolyną. Tai - rusų vienuolynas, kuriame saugoma šv. Panteleimono galva.

Man asmeniškai šį vienuolyną norėjosi lankyti mažiausiai iš visų, nes Vilniuje turime savo rusišką vienuolyną. Bet turiu pripažinti, jog jį aplankyti - vertėjo. Jis be abejonės kitoks, nei visi rusiški vienuolynai.

Pirmiausia į akis krenta tai, jog visi užrašai vienuolyne yra senuoju, ikirevoliuciniu rusišku šriftu (su raidėmis „jatj“ ir kt.). Vėliau pamatai, jog visi vienuoliai čia gyvena pagal bizantišką laiką (pirma valanda prasideda saulei pakylus, 12 - saulėlydis; dienos pradžia, kaip įprasta visoje Ortodoksų Bažnyčioje, yra vakaras). Galop vis labiau supranti, jog esi šv. Siluano Atoniečio vienuolyne, alsuojančiame ikirevoliuciniu Rusijos dvasingumu, o ne įprastame rusiškame vienuolyne, kur dažniausiai dar jaučiamas tarybinis palikimas.

Bolševikinis režimas grasė vienuolynui išnykimu - jis neleisdavo naujų vienuolių iš Rusijos. Tačiau vienuolynas išliko, nors pabaigon belikę buvo keli vienuoliai. Dabartinis vienuolyno igumenas (abatas) - devyniasdešimtmetis vienuolis, vienas iš trijų vienuolių, kuriam buvom leista palikti Tarybų Sąjungą. Jis užtikrino senųjų vienuolyno tradicijų tąsą ir perduotį.

Šio vienuolyno regula buvo griežčiausia iš visų, su kuriomis susidūrėme - vakarinės pamaldos baigėsi 21:30, o rytinės prasidėjo 3 ryto. Tamsią naktį pabudau nuo draugo šlamėjimo, pamačiau jį besirengiantį ir paklausiau: „ką tu darai? Juk dar visa valanda iki pamaldų...“, o jis atsakė: „tai kad jau skambėjo varpai“. Vaikydamas miegą, apsiblausęs apsimoviau kelnes ir ėjau į koridorių, kur pamačiau seną barzduotą vienuolį, plaktuku daužantį „lentą“ ir garsiai skelbiantį: „bdeniju vremja, molitve chas, Gospodi Iisuse Bozhe, pomiluj nas“ (Laikas būdrauti, valanda maldai - Viešpatie Jėzau, Dieve, pasigailėk mūsų). Kažkodėl šis eilėraštukas man labai pakėlė ūpą. Vėliau draugas sakė, kad tai grynai rusiška tradicija.

Keltis į pamaldas tokioj ankstumoj buvo ne mano jėgoms. Iš pradžių akyse ėmė dvejintis, po to čia pat ant stasidijos užmigau. Pabudęs nuėjau pamiegoti į normalią lovą ir jau grįžau tik į liturgiją.

Vienuolyno katholikon - grynai graikiško stiliaus, nesiskirianti nuo kitų vienuolynų. Parodoksalu, jog šv. Andriejaus skito bažnyčia, kuri yra didžiausia Atone, yra daug „rusiškesnė“ už šv. Panteleimono, nors Andriejaus skite - graikai.

Bet rusai nebūtų rusai. Pirmoji detalė, išmušusi mane iš vėžių - vienuolyne kabėjo skelbimas, jog „dėl remonto darbų, piligrimų nepriimame“. Draugas liepė nekreipti į jį dėmesio. Nuėjome ir paklausėme atsakingo vienuolio: ar priimate piligrimus. Atsakė: „Na žiūrime.. ką priimame, o ko ne“.

Priėmę mus į vienuolyną, rusai iškart mus pristatė dirbti (net nespėjome susinešti daiktų). Tai buvo vienintelis vienuolynas, kuriame mums visiems trims įdavė darbų, nors ir miegojome tik vieną naktį (žinoma, darbas nebuvo sunkus - skalbimas skalbimo mašinomis, todėl nėra ko skųstis, tiesiog pats faktas buvo netikėtas).

Nuėjęs į bažnyčią taip pat radau tai, ko neradau kitur. Tik užėjus senas vienuolis, sėdintis stasidijoje, pasakė: „užsidėk marškinius. Trumpos rankovės“. Išėjęs cerkvės priangyje radau marškinius, sukabintus piligrimams. Na ką gi, pagalvojau, jei jiems nuo to geriau, užsidėsiu. Žinoma, tokiame Graikijos klimate su marškiniais prakaitavau kaip kiaulė.

Vėliau, išvykstant iš Atono, sutikome vieną rusą iš Pamaskvės, su kuriuo aptarinėjome šį klausimą. „Štai, graikų vienuoliai jau reikalauja, kad po Atoną vaikščiotume su kojinėmis, - sakė jis. - Į Atoną skverbiasi mažarusių pamaldumas... Chochlandija virstama...“ šypsojosi. Ir pridūrė: „marškiniai marškiniais, tai dar galima suprasti ir iš Šventųjų Tėvų požiūrio taško, tačiau abejoju, ar Jėzus Kristus su Apaštalais nešiojo kojines“.

Kad vienuolynas rusiškas galėjai pasakyti ir iš gyventojų mentaliteto. Panteleimono vienuolyne mes susipažinome su dviem šauniais vyrais, su kuriais keliavome toliau - graiku iš Salonikų ir rusu iš Maskvos. Beeinant į vakarines pamaldas mūsų rusas pasakė: „bet klausykite, graikų šviestuvas (panikadilo - mano past., tai yra didelis puošnus šviestuvas, išsukamas per iškilmingas maldas) yra pagamintas Rusijoje. Ant jo mačiau dvigalvį erelį“. Aš atsakiau: „Dvigalvis erelis tai ne Rusijos simbolis, tai Bizantijos simbolis. Herbas ir vėliava. Tiesiog Bizantija buvo Antroji Roma, o Rusija pasiskelbė Trečiąją, todėl perėmė jos simboliką“. Mano nelaimei, tai išgirdo kitas greta ėjęs rusas. Jis ir pradėjo: „Ne pasiskelbė, o tapo. Kitos išeities nebuvo“ ir jis pradėjo pasakoti apie tai, kaip rusų monarchų dinastija buvo genetiškai susijusi su Bizantija ir taip toliau.

Na, o labiausiai keista man buvo išgirsti pamaldų metų litaniją: „už mūsų tėvą švenčiausiąjį patriarchą Bartolomiejų ir švenčiausiąjį patriarchą Kirilą..“. Visų Atono vienuolynų ganytojas yra būtent patriarchas Bartolomiejus. Jis neįeina į Maskvos patriarchato jurisdikciją. Be to, švenčiausiasis patriarchas Bartolomiejus nepripažįsta Maskvos patriarcho titulo „švenčiausiasis“, šį titulą jis priskiria tik sau, ekumeniniam patriarchui. Todėl šios maldos už du patriarchus logika man buvo sunkiai suvokiama.

- Atleiskite, galima paklausti? - pasiteiravau po pamaldų atsitiktinio vienuolio.
- Galite - labai maloniai, draugišku balsu atsakė.
- Kaip taip yra, jog ektenijoje minimi du patriarchai - Kirilas ir Bartolomiejus?
- Na, Bartolomiejus tai Konstantinopolio patriarchas, o Kirilas - Maskvos. Bartolomiejų minime, nes Atonas yra ekumeninio patriarcho jurisdikcijoje.

Toliau pasekė keli nerišlūs sakiniai, ir mano draugas šalia eidamas įsiterpė: „tai turite du valdovus?“

- Ne, ne du, vieną.
- Tai kodėl visgi minimas Kirilas - paklausiau aš.
- Na... tai kaip ir mūsų tėvynė, tai kaip ir minime.

Jis paklausė, koks mano vardas, atsisveikinome ir išsivaikščiojome po celes.

XIROPOTAMOU, XENOFONTOS, KONSTAMONITOU

Antraštėje - trys vienuolynai, kuriuose praleidome ko gero mažiausiai laiko, todėl ir juos pristatysiu sparčiau. Xiropotamou aplankėme kartu su naujais draugais - graiku ir rusu - iškart po to, kai pabaigėme dirbti Panteleimone. Xenofontą aplankėme išsikraustydami iš Panteleimono į Dochiarą. O Konstamonito vienuolyną aplankėme pakeliui iš Dochiaro į Zographou, jau be graiko ir ruso.