Gintaras Sungaila. Mano kelionė į šventąjį Atono kalną (VI)


DOCHIAROU 

Dar vieną naktį praleidome graikų vienuolyne - Dochiarou. Pagrindinė vienuolyno relikvija - „Greitai išgirstančioji Dievo Motina“, ikona. Vienuolyno regula faktiškai tokia pati, kaip ir kitų graikų vienuolynų: ryto maldos - 4 ryto, vakaro - 17 val.

Tai buvo tipiškas Atono vienuolynas. Visus stebino senas vienuolyno igumenas (abatas), kuris griežtai auklėjo vienuolius bei, regis, turėjo įžvalgos dovaną: graikas pasakojo, esą jis priėjęs prie nepažįstamo vyro sugebėjo iškart pasakyti, kad tas vyras ankščiau gyvenęs su viena žmona, išsiskyręs, o po to vedęs kitą, kas krikščionims yra svetimavimas. Aš temačiau kaip jis vaikščiojo ir priėjęs prie žmonių nustatinėjo jų tautybę, bet tai padaryti įžvalgos daug nereikia.

ZOGRAPHOU














Paskutinė mūsų para praėjo bulgariškame Zografo vienuolyne. Jis dedikuotas mano globėjui - šv. Jurgiui. Čia svečių namai buvo prabangiausi iš visų aplankytųjų. Liturgikoje, giedojime ir visur kitur maišėsi slaviškoji tradicija su graikiškąja. Bulgarų liturgika, regis, yra žymiai arčiau graikiškos, nei rusiška.

Čia sutikome vieną ledo ritulininką, sakėsi esąs profesionalas, Latvijos rinktinėje sakė žaidė ir Kanados klubuose, NHL. Kelio traumą gavęs prasigėrė, pradėjo kokainą vartoti ir su merginom duotis, tada jo tėvas įkišo jį Kijeve į vienuolyną, kad atsigautų nuo priklausomybių. Pagyvenęs ten atsivertė ir pasikrikštyjo, o paskui atvyko į Atoną, ten jau 5 mėnesius gyvena, sakė jam labai patinka ir nebenori iš ten išvykti. Jis mums daug pasakojo apie savo religinius ieškojimus, apie kelionę į Indiją, apie jogą ir visą kitą, ir kaip tik Kristuje jis rado ramybę.

Po Zografo vykome į Salonikus, iš Salonikų - į Stambulą, iš ten - į Lietuvą.

Paskutinę dieną laukdami kelto dar turėjome proga pabendrauti su vienu keistu vienuoliu, apdriskusiu abitu, purvinu, kuris vaišino mus figų gėrimu ir džiovintomis figomis. Jis ko gero gyveno pavieniui ir tik iš savo pardavinėjamų maldos virvių.

SALONIKAI

Salonikuose dar aplankėme šias bažnyčias:

1. Šv. Jurgio
2. Šv. Dimitrijaus (miesto globėjas)
3. Šv. Grigaliaus Palamos
4. Šv. Atanaso Didžiojo
5. Šv. Mino
6. Šv. Sofijos (pastatyta pagal Konstantinopolio)

Šv. Jurgio bažnyčia yra kažkada buvusi pagonių šventykla, kurią krikščionys perdarė į bažnyčią.

















Šv. Jurgio bažnyčia, Salonikai














Šv. Jurgio bažnyčios vidus

Žvelgdamas į ją prisimeni, koks senas krikščioniškas miestas yra Salonikai. Net Apaštalas Paulius rašė savo laiškus tesalonikiečiams...

Kita lankytina vieta Salonikuose yra šv. Dimitrijaus bažnyčia su jo palaikais:













Visos šios bažnyčios senovinės ir visos buvo išniekintos osmanų okupacijos metais: nuplėšytos jų mozaikos ir jos paverstos mečetėmis...

Man gi didžiausias atradimas buvo šv. Grigaliaus Palamos bažnyčia su jo palaikais. Net nežinojau tiesą pasakius, kad jis - buvęs Salonikų arkivyskupas.

Be galo įdomu dar buvo pamatyti „įprastas“ graikų pamaldas, nes Atonas yra Atonas. 


















Tipinės graikų bažnyčios interjeras

Čia tikintieji turi suolus, pamaldų tvarka tokia pati, kad kunigams ir chorui netektų šūkauti, katedrose ir pan yra mikrofonai bei garso sistemos.

Salonikai gražiai užbaigė mūsų piligriminę kelionę ir pateikė smagių siurprizų, nes neplanavome čia išvysti daug piligriminių vietų. Ir visgi, bent jau aš patyriau akivaizdų psichologinį šoką po to, kai savaitę Atonę nematėme nei vienos moters, o Salonikuose jų buvo pilnos gatvės. Tada susimąstai, kaip turėtų būti  sunku vienuoliams, gyvenantiems, tarkime, Vilniaus centre. Ir taipogi supranti, koks vulgarus ir neskoningas yra kai kurių merginų skonis...

Ir visgi, Atono džiaugsmo niekas negali apkartinti. Iš tiesų tai yra Dievo Motinos sodas!


Kategorijos:

0 komentarai