Gintaras Sungaila. Mano kelionė į šventąjį Atono kalną (II)

GYVENIMAS ŠV. ANDRIEJAUS SKITE 

Pirmiausia mes apsigyvenome šv. Apaštalo Andriejaus skite. Tai skitas, kažkada pastatytas rusų, tačiau dėl bolševikinio režimo nauji vienuoliai iš Rusijos atvykti nebegalėjo ir vienuolynas ištuštėjo, o rusų vietą užėmė graikai.

Į akis šiame vienuolyne krenta grynai rusiška architektūra, smailūs kupolai ir tik įėjęs į vidų suvoki, jog čia būta graikų. Tiesa, graikų plačiąja prasme, nes šiame vienuolyne gyvena ir britai, ir prancūzai ir kitų tautybių vienuoliai, priėmę krikštą graikų bendruomenėse.

Atėjus į vienuolyno svečių priimamąjį - archondariki - vienuolis mus pavaišino graikiškais saldumynais (loukoumi) ir atnešė padėklą su stikliukais, kuriuose buvo graikiška degtinė, man regis, tai buvo ouzo, nors mano draugas spėjo, jog raki. Ant stalo taip pat stovėjo ąsočiai su vandeniu, kurie krašte, kur 40 laipsnių yra normali dienos temperatūra, buvo itin pravartūs.

Vienuolis paklausė mūsų vardų, pavardžių, profesijų, iš kokio miesto esame. Paskui nuvedė mus į mūsų celę ir supažindino su tvarka: rytmetinės pamaldos - 4 ryto, Dieviškoji Liturgija („mišios“) - 6:30, pietūs - 8, vakarienė - 16 val, vakaro pamaldos - 17:00-19:30, vienuolyno vartų uždarymas - 19:30.

Vienuolyno vartai, tai žinoma, ne sodžiaus varteliai, vienuolynų vartų uždarymas reiškia, jog nuo tos valandos neįmanoma į vienuolyną nei įeiti, nei iš jo išeiti, o teritoriją supa 10 metrų ar net didesni mūrai.

Ketvirtą ryto maldai mus žadindavo vienuolis, nešinas didelę medine „lenta“ ir ritmiškai trankydamas ją mediniu plaktuku. 

Padaužęs medinį įnagį, vienuolis imdavosi geležinio, padaužęs geležinį, eidavo skambinti varpais.

Melsdavosi vienuoliai itin ramiai. Nors buvo skubančių greičiau skaityti, balso tonas visada būdavo ramus, giedotojai nesistengdavo ko perrėkti ir garso stiprumas dažniausiai būdavo būtent toks, kad girdėtų visi bažnyčioje besimeldžiantys žmonės. Žinoma, kadangi rusiškos statybos šventojo Andriejaus skito cerkvė yra didžiausias Atone bažnyčios pastatas, tai visi maldininkai susispausdavo vienoje cerkvės dalyje, o didysis cerkvės plotas buvo neišnaudojamas.

Atoniškos maldos „ramumą“ dar turėjau galimybę prisiminti paskutiniąją mūsų vizito dieną, kai bulgarų vienuolyne - Zographou, nutariau, jog esu per daug fiziškai pavargęs eiti į rytmetinę ir ėjau tik į Liturgiją. Kur vyko liturgija bandžiau surasti pagal garsą. Apėjęs visą vienuolyno teritoriją, pastato, kuriame vyktų liturgija, neradau. Tada prisiminiau pasakojimą iš knygos apie šv. Juozapo Hesichasto gyvenimą, kur vienas Atono vienuolis  (gal net ir pats šv. Juozapas), išgirdęs tyliai čiulbant paukštelį, tarė savo broliams: „Žiūrėkite, šis paukštis čiulba tyliai, tačiau jo vidus šaukia. Lygiai taip ir giedant bažnyčioje, turi rėkti ne gerklė, o siela“. Tada vienuolis įsakęs giedoti tokiu balsu, jog lauke prie bažnyčios nebūtų girdėti, kas vyksta viduje.

Šv. Andriejaus skite gyvenome 4 dienas, vaikščiodavome į pamaldas, laisvu laiku - keliavome po aplinkinius vienuolynus. Gyvenimas čia pasirodė beesąs vienas sunkiausių - vienuolyne nebuvo dušo, o pasninko ir nepasninko dienos skyrėsi tik tuo, jog ant stalo per pasninką nebuvo aliejaus ir prieskonių. Visą laiką vienuoliai maitinosi tik virtu maistu ir tik daržovėmis (bulvėmis, baklažanais, agurkais ir t.t...). Beje, atoniečiai pasninkauja ne dvi dienas per savaitę, kaip įprasta ortodoksams (trečiadienį ir penktadienį), bet tris dienas (pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį). Penktadienis yra Kristaus kančios diena, trečiadienis - išdavystės, na o pirmadienis yra angelų diena, todėl vienuoliai, siekdami būti viduje tarsi angelai, pasninkauja papildomai. Pasninko dieną šv. Komuniją priima tik dvasininkija, nes reikalaujama, jog norintys priimti Švenčiausiąjį Sakramentą bent vieną dieną papasninkautų.

Didžiausia skito relikvija - šv. Apaštalo Andriejaus galva.

APIE MOTERIS IR OŽKAS

Tik atvykęs į Atoną norėjau nusipirkti psalmyną graikų kalba. Šio gėrio ieškodami užsukome į skito krautuvėlę. Čia už prekystalio sutikome stambų, aukštą vienuolį su žilstelėjusia barzda.

Mano draugas pasakė, kad aš noriu nusipirkti psalmyną graikų kalba.

- Ξέρεις Ελληνικά; (Ar moki graikiškai? - paklausė vienuolis)

- Καταλαβαίνω λίγο (Šiek tiek suprantu - atsakiau)

- Από πού είστε; (Iš kur esi?)

- Λιθουανία  (iš Lietuvos)

- Πού έμαθες ελληνικά; (kur išmokai graikiškai?)

Čia aš jau galutinai užsikirtau, nes nežinojau, kaip graikiškai „universitetas“ (vėliau vienas graikas man pasakė, kad (πανεπιστήμιο). Atsakiau:

- Ehh... University.

- Θεσσαλονίκη; aaa.... Βίλνιους (Tesalonikuose? Aaaa... Vilniuje)

Tada jau pradėjome šnekėtis angliškai. Jis parodė gražų kompaktišką psalmyną, patogiu šriftu ir su kanonišku, bažnytiniu tekstu. Atvertė ir pasakė „read it to me“. Palėta, kruopščiai ir skrupulingai ėmiau skaityti:

- „Μακάριος ανήρ, ός ούκ επορεύθη εν βουλή ασεβών και εν οδώ αμαρτωλών ούκ έστη και επί καθέδρα λοιμών ούκ εκάθισεν.“ („Palaimintas vyras, kuris neeina bedievių tarybon ir nestovi nusidėjelių kely ir nesėdi marintojų krasėje“)

- That's it, my friend! - energingai ir ekspresyviai, kaip derėjo jo asmenybei, sušuko vienuolis. - You know it. So then you will come here next year, you will read in church. (Viskas, mano drauge. Tu moki tai. Kitais metais atvažiavęs skaitysi bažnyčioje.)

Aš nusijuokiau. Jis laužyta anglų kalba rimtu veidu pridūrė:

- I'm no joking. I will remember it to you.  (pažodžiui: „Aš nejuokauti, aš prisiminsiu į tave“)

Vėliau jis liepė palaukti ir nuėjęs iki sandėlio parnešė dvi ikonas, kurias suvyniojo į dovanų popierių ir padovanojo man. „Kad saugotų tave kelyje, - pasakė jis pakuodamas. - Kad saugotų jus visus!“. Grįžęs Lietuvon išpakavau jas - tai buvo dviejų tikėjimo išpažinėjų - šv. Luko Išpažinėjo ir šv. Efremo Kankinio - ikonos.

Vėliau dar užsukdavome pasišnekėti su šiuo vienuoliu, tėvu Mikalojumi. Kartą pamatę, jog prie vienuolyno yra užrašas graikiškas „Atono Bažnyčios Akademija“, paklausėm kas čia. Jis mums paaiškino, kad tai yra religinė gimnazija berniukams Atone, kur be įprastų dalykų mokomasi giedoti, skaityti, tapyti ikonas ir kt., bet valdžia nebenori tokio tipo mokyklų ir stengiasi jas uždaryti. Pradėjome kalbėtis apie Atono santykį su graikų valdžia (Graikija oficialiai yra ortodoksų valstybė, pagal Konstituciją). 2003 metais Europos Sąjunga pateikė nutarimą, jog Atono tvarka neįleisti į pusiasalį moterų yra diskriminatyvi ir Atonas privalo priimt moteris.

- Kaip jūs į tai reaguojate? - paklausė mano draugas.

- Jie nori čia įleisti moteris? - retoriškai perklausė vienuolis. - Puiku - tegul leidžia. Mes užsirakinsime ir į savo vienuolynus jų neįleisime. Jos galės apžiūrinėti mūsų ožkas.

Visiems pradėjus juoktis, jis pertraukdamas juoką pridūrė:

- Jie pamiršo, jog ši vieta priklauso ne mums, ne vienuoliams, o Theotokos, Dievo Motinai. Tai yra Dievo Motinos sodas. Jie nori prasidėti su Dievo Motina? Puiku, tegul prasideda. Aš žinau daug vyrukų, kurie prasidėjo su Dievo Motina. Jų nebėra.

Mano draugas įkišo trigrašį:

- Bet jie turi daug valdžios ir galios svertų.

- Galios? Kokios galios..? Žinai, karalius Dovydas psalmėse rašo: „jie manosi esą išmintingi... bet jie tokie nėra“

Tėvas Mikalojus visada mielai su mumis pašnekėdavo, sykį nupirko mums pavaišinti bandelių ir pagelbėjo mums ir paskutinę mūsų dieną skite - pasaugojo daiktus, kol ėjome aiškintis dėl Diamonitirionų pratęsimo.

KATĖS

Ryškus Atono vienuolynų akcentas - katės. Jų ten labai daug. Katės auginamos tam, kad išgaudytų gyvates. Tačiau tuo pačiu jos yra neblogos draugės vienuoliams

Aš ir Atono katė

Besisukiodamas prie kačių ir susipažinau su vienu vienuoliu, vardu Andriejus. Prieš vakarienę glosčiau katę ir pamačiau kaip jaunas vienuolis, juoda, ilga barzda ir apiplyšusiu abitu eina pro kates, žaismingai rankomis plevendamas abitą ir graikiškai kviesdamas kates: „ps ps ps ...“. Priėjęs prie manęs jis paklausė anglų kalba:

- Ooo, matau tu susidraugavai su mano kate.

Nusišypsojau ir pažiūrėjau. Tai buvo balta katė su dideliais juodais plėmais... O galbūt juoda katė su dideliais baltais plėmais. Čia kaip pažiūrėsi.

- Iš kur esi? - paklausė.

- Iš Lietuvos - atsakiau.

Pradėjome šnekėtis.  Vienuolis buvo prancūzas. Klajoklis, ne vietinis. Gimė katalikų šeimoje, bet nebuvo krikštytas. Prancūzijoje susidomėjo ortdoksų tikėjimu ir rado savo mieste graikų bendruomenę, priėmė ten krikštą o netrukus apsigyveno vienuolyne ir po kelių metų priėmė vienuolio įžadus, dabar keliauja po pasaulį, vaikšto su apiplyšusiu abitu, maldos virvele (komboskini) ir fotoaparatu. Jis žinojo mūsų Vilniaus arkivyskupą, nes pastarasis buvo tarnavęs prieš tai Prancūzijoje. Įsikalbėjus apie mūsų vienuolynus pasakė manąs, kad Maskva yra Trečioji Roma ir besigailįs, kad nors ir rašė tam prašymą, jam nepavyko iš graikų bendruomenės pereiti į rusų. 

Besikalbant vienuolis ištraukė savo komboskini, maldos virvelę, ir ėmė su ja erzint katę, katė su letenom ėmė siekti virvelės, o jis rusiškai pasakė katei: „pamolis, pamolis“ (pasimelsk, pasimelsk). Šalia stovėjęs vienuolis nusišypsojo.

Mano draugui tai labai juokinga pasirodė, jog tas prancūzas ištisai prie kitų brolių su fotoaparatu lindo ir rodė nuotraukas iš Kijevo, kur jis aplankė senąsias cerkvęs ir vienuolyną - Lavrą. Man tai kažkaip nepasirodė tai nei juokinga, nei nejuokinga, bet mano draugui visa tai atrodė kaip komedija. Ji sakė matęs, kaip tas prancūzų vienuolis prie vieno iš brolių lindęs su fotoaparatu net per vakarines pamaldas. Jei tai tiesa, tai man dar smagiau prisiminti brolį Andriejų, nes be jo tikrai nuoširdaus ir broliška meile spinduliuojančio elgesio jis dar ir šiek tiek kvailys Kristaus vardan, kaip ir, matyt, priklauso tikram krikščioniui.