Gintaras Sungaila. Mano kelionė į šventąjį Atono kalną (I)

Tik atėjęs į ortodoksų tikėjimą, tiesą pasakius, nelabai suvokiau, kam krikščionybėje reikalingi vienuoliai ir iš kur atsiradusi jų tradicija. Todėl periodiškai aktyviai ieškojau apie tai informacijos ir visi keliai neišvengiamai atvedė į tokius ortodoksinės minties lobynus kaip šv. Atono kalnas, Valaamo vienuolynas, Optos dykuma ir kt.

Vos išgirdęs šv. Siluano Atoniečio mokymų fragmentus, paskaitęs šv. Grigaliaus Palamos veikalų, išgirdęs Simono Petros vienuolyno brolių giesmių įrašus ir galų gale pažiūrėjęs dokumentinių filmų, pamilau šią vietą. Tai atrodė tikra krikščioniška idilė - vieta, kur laikas yra tarsi sustojęs, niekas niekur neskuba ir filosofinis-teologinis klausimas „kas yra Dievo Vardas?“ yra svarbesnis žmonėms nei tai, ką vakare jie valgys.

Šį rugpjūtį aplankęs šią vietą nenusivyliau. Ji pateisino visus mano lūkesčius:  tai yra unikali vieta, kurioje galima sutikti tikrus krikščionis ir kurioje yra visų tipų vienuolių gyvenvietės - nuo didžiulių prabangių vienuolynų vienoje spektro pusėje, iki olose gyvenančių ir šaknelėmis besimaitinančių atsiskyrėlių priešingoje. Dvasinė patirtis, kurios galima pasisemti šioje vietovėje, kurią vienuoliai teigia esant Dievo Motinos sodu, yra neįkainojama.

PASIRUOŠIMAS KELIONEI

Į Atoną mes keliavome lėktuvu, per Stambulą (Konstantinopolį). Atonas - tai nepriklausoma vienuolių respublika Graikijoje, trečiasis Chalkidikės pusiasalio „pirštas“.

Atono kalnas ir jį supantis pusiasalis yra ypatingas tuo, kad ši vieta yra gana atšiauri: kalnuota, sunkiai peržengiama ir nepatraukli gyvenimui. Aplink pusiasalį jūra yra itin pavojinga ir nerami, todėl istorijoje čia būta daug jūrinių katastrofų (pvz., 492 m. pr. Kr. Persijos karalius Darėjas čia prarado 50 laivų). Tuo pačiu visgi joje matyti visas Graikijai įprastas gamtos grožis: beveik visus metus dangus yra visiškai giedras, oras gana sausas, todėl lengvai pakeliamas net didžiausias karštis, dėl atmosferos ypatybių akimi galima ryškiai  matyti itin tolimus atstumus, o naktį kuo puikiausiai matyti žvaigždės ir paukščių takas. Pusiasalyje gausu figmedžių, alyvmedžių, vynuogių, gervuogių ir vandens šaltinių.

Pasak legendos, šv. Apaštalas Jonas plaukė pro šį pusiasalį su Dievo Motina ir papūtus nepalankiems vėjams jiems teko prisišvartuoti. Tuo metu tai buvo retai gyvenama pagonių vietovė. Išlipusi iš laivo Dievo Motina susižavėjo vietinės gamtos grožiu ir paprašė savo sūnaus, jog šis padarytų čia jos sodą. Tada pasigirdo balsas iš dangaus: „Ἔστω ὁ τόπος οὖτος κλῆρος σὸς καὶ περιβόλαιον σὸν καὶ παράδεισος, ἔτι δὲ καὶ λιμὴν σωτήριος τῶν θελόντων σωθῆναι“ („tebūnie ši vieta - tavo paveldas, sodas ir rojus, ir dangus tiems, kurie ieško išganymo“). Nuo to laiko į Atoną nebebuvo leidžiamos moterys, bet jo istorija buvo labai permaininga ir dar ilgai nebuvo jokių organizuotų vienuolių gyvenviečių, tik improvizuotos pavienės lūšnos. 

Tik 962 metais šv. Atanasas Atonietis pirmas įsteigė Atono kalne pirmą griežtai organizuotą bendruomenę - Didžiąją Laurą (Megistis Lavris). Netrukus pusiasalis tapo dvasiniu Ortodoksų Bažnyčios centru, kur, pavyzdžiui, gyveno didysis hesichazmo gynėjas šv. Grigalius Palama.

Savo dvasinės reikšmės Atonas neprarado ir šiandien: iš čia kilo šv. Siluanas Atonietis, neseniai miręs ir lokaliai šventuoju pripažįstamas senolis Paisijus Atonietis ir daugybė kitų. Žodžiu, tai gyva vieta, kurioje plaka Bažnyčios širdis.

Kadangi tiesioginių skrydžių į Salonikus, iš kur pasiektume Atoną, nebuvo, tai teko skristi per Stambulą (Konstantinopolį) ir todėl turėjome progą aplankyti ir kitą, greta Atono egzistavusią dvasinę ortodoksų sostinę - senąjį Konstantinopolį.

KELIONĖ PER STAMBULĄ

Viduramžiais Konstantinopolis buvo tarsi jungtis tarp visų pasaulio šalių - šiaurės, pietų, rytų ir vakarų. Tai buvo krikščioniškojo pasaulio sostinė, Naujoji Roma ir tuo pačiu turtingiausias pasaulio miestas. Mokslininkai bizantistai sako, kad nors  nagrinėjant Bizantijos istoriją atrodo, jog visa imperija buvo centralizuota Konstantinopolyje, o kiti miestai tebuvę menka provincija, tačiau įvairūs Bizantijos provincijos miestai, palyginus su Vakarų Europos miestais, buvo nepaprastai dideli ir turtingi. Todėl kai XIII amžiuje kryžiuočiai užėmė ir sudegino Konstantinopolį, jie buvo taip stipriai sužavėti, jog rašė poemas apie degančio Konstantinopolio didybę.

Turkų okupacijos metais, nuo 1453 metų, šių kraštų ortodoksai krikščionys buvo prispausti - kasdien jie turėjo vilkėti savo skiriamuosius ženklus, mokėti didelius mokesčius. Patriarchų nužudymas buvo įprastas dalykas, o ortodoksų bažnyčių pastatai dažnai buvo arba atimami ir paverčiami mečetėmis, arba sunaikinami.

XIX amžiuje prasidėjo Graikijos išsivadavimo karas, kuris palaipsniui išvadavo visus graikus. Pirmiausiai išsilaisvino pietūs, po to - šiaurė, tačiau išvyt turkų iš Anatolijos, etninių graikų žemių, taip ir nepavyko, todėl įvyko gyventojų apsikeitimas ir Konstantinopolio, Kapadokijos, Nikėjos bei kiti graikiški miestai liko turkų valdžioje. 

Viena garsiausių Konstantinopolio šventovių - Hagia Sophia (Šventosios Išminties Katedra). Tai ir didžiausias Bizantijos architektūros monumentas, ir šv. Fotijaus bei daugybės kitų šventųjų pamokslavimo vieta. Hagia Sophia buvo pastatyta 532 metais, šv. Justiniano įsakymu ir tapo patriarcho bazilika

Hagia Sophia

Greta Hagia Sophia stovi dar senesnė bažnyčia, Hagia Irini (Šventosios Ramybės Katedra). Ji pastatyta IV amžiuje šv. Konstantino įsakymu ir buvo patriarcho bazilika. Hagia Irini viduje vyko Konstantinopolio Visuotinis Susirinkimas.

Mudu su draugu prie Hagia Irini

Po turkų okupacijos Hagia Sophia buvo paversta į mečetę, o XX amžiuje, įsitvirtinus sekuliariam Atatiurko režimui, - į muziejų. Hagia Irini turkų okupacijos metais paversta į ginklų sandėlį. 

IŠ SALONIKŲ - Į ATONĄ

Iš Konstantinopolio vykome į Salonikus, iš Salonikus - į Ournoupolį. Čia mūsų laukė pirmasis kelionės sunkumas.

Į Atono kalną įvykti leidžiama tik vyrams ir tik turintiems specialų leidimą - Diamonitirion'ą. Per dieną įleidžiama 100 ortodoksų ir 10 kitatikių. Internetu mums to leidimo pavykti negavo, todėl važiavome vien pasikliaudami Dievo malone, nes garantijos, jog būsime priimti į Atoną, nebuvo. Pasiekę Ouranoupolį turėjome sulaukti kitos dienos, tada ryte tiesiog nuėjome į piligrimų biurą ir paklausėme, ar yra galimybė gauti Diamonitirion. Galimybės teko palaukti, todėl keletą naktų praleidome ant jūros kranto.

Mūsų miego vieta

Ouranoupolis yra miestas prie Atono pusiasalio. Į patį Atoną dėl nepatogių gamtinių sąlygų faktiškai galima patekti tik keltų pagalba iš Ouranoupolio, o automobiliais sausuma vykstama tik itin kraštutiniais atvejais, kai jūroje siautėja audros. Kelionė automobiliu per pusiasalį trunka daugybę valandų.

Galų gale, leidimus vykti gavome.

ŠV. ATONO KALNAS

Kaip jau minėjau, Atonas yra viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur yra visos įmanomos vienuolystės formos. Atone yra 20 vienuolynų. Juose vienuoliai gyvena bendruomenėse ir kartu meldžiasi. 

Tiems vienuolynams priklauso 12 skitų, t.y. mažesnių bendruomenių. Šie skitai būna arba kenobitiniai, arba idioritminiai. Kenobitiniuose skituose broliai gyvena taip pat, kaip ir dideliuose vienuolynuose, tačiau bendruomenė - mažesnė. Idioritiminiuose skituose broliai gyvena atskirai ir tik susirenka į bendrą bažnyčia bendrai maldai. Be skitų egzistuoja dar mažesnį dariniai - atskiros celės, atsiskyrėlių gyvenvietės olose ir kt. 

Mes aplankėme šias vietas: 

- Šv. Andriejaus skitas (priklauso Vatopedo vienuolynui)

1. Kutlumousiou vienuolynas; 

2. Ivirono (buvęs gruzinų) vienuolynas;

- Senolio Paisijaus celė (priklauso Ivironui)

- Protato bažnyčia (Atono sostinėje)

3. Vatopedo vienuolynas;

4. Pantokratoros vienuolynas;

5. Xiropotamou vienuolynas;

6. Panteleimono (rusų) vienuolynas;

7. Xenophontou vienuolynas;

8. Dochiarou vienuolynas;

9. Konstamonitou vienuolynas;

10. Zographou (bulgarų) vienuolynas.

Visi šv. Kalno vienuolynai yra stavropegialiniai, t.y. yra tiesiogiai pavaldūs tik Konstantinopolio patriarchui. Kalną administruoja vienuolynų atstovų taryba, turintį savo „Protos“, t.y. tarybos vyresnįjį.

Šaltinis: ortodoksas.blogspot.com