RSS
Facebook
Ištrūkęs iš savo narvelio didmiesčio labirinte,
klampoju sausio puriu vieškeliu, mėgindamas
išsilukštenti iš patybę įkalinusio ego kokono
sienelių,
kurios mane atitveria nuo daiktų kosminio žaismo,
pagaunančio mano regą, kai įsižiūriu į apsnigtas
pušaites, šalia senkapių kalvos, palei vieškelį.
Daiktų žiemos šokis atgaiva mano pavargusiai sielai.
Ir aš gyvas tik retomis aukštosiomis akimirkomis;
ne aš sugaunu ir išjaučiu jas, bet esu jų sugaunamas
ir išjaučiamas, kai, apsidairęs gamtoje, pakliūnu
į prasmių
įvairovės žaismo sūkurį, mane praturtinantį
savo nenuspėjamu žavesiu ir šiurpas nubėga nugara,
pajutus, pasaulio, didesnio už mane, prisilietimą,
kai bent akimirkai stebuklo dėka tampi nauju žmogumi.
Pasaulis yra didesnis už tai, ką aš sugebu pajusti,
pamatyti ir pamąstyti; ir tai yra pagrindinis liudijimas,
kad gyvenimas turi nelygstamą ir nenusavinamą vertę,
postūmis išsinerti iš savo ankstesnės odos ir atgimti
nauja
būtybe, kuriai gyvenimas
- tai nesibaigianti savęs atradimų
virtinė, praturtinanti buvimą ir prikraunanti kišenes
neįkainuojamų sielos brangakmenių - žavesio prisiminimų.
0 komentarai