Vosylius Sezemanas. Krikščionybė ir socializmas (III)

Nereikia užmiršti, kad ir krikščionybė – yra gyvas organizmas, kurs auga, skleidžiasi ir sąmonėja, nors pagrindiniai jo pradmenys pastovūs ir nekintami. Ir todėl ir krikščionybėj reikia skirti tai, kas pareina nuo duotųjų istorinių aplinkybių ir turi tik reliatyvios laikinos reikšmės, nuo to, kas joje yra esminga ir nepraeinama. Tik palaipsniui bręsta ir gilėja krikščionybės sąmonėj suvokimas tų istorinių uždavinių, kuriuos ji turi spręsti. Ir tik žmonijos istoriniam patyrimui turtėjant ir išsiplečiant ji įsisąmonina, ko reikalauja iš jos pasaulio atmainymas ir kaip Kristaus mokslo principai turi būti pritaikinti visoms kultūrinio gyvenimo šalims ir aplinkybėms. Kas tiko senovės pasauliui arba viduramžiams, nebetinka mūsų laikų gyvenimui. Pav., pripažinusi viešpataujančią Romos imperijoj santvarką, krikščionybė tuo pačiu pripažino ir sankcionavo vergovę. Mūsų laikais vargu ar atsiras bent vienas tikįs krikščionis, kuris laikytų vergovę suderinama su krikščionybės mokslu. Bet tas pats galima ir reikia sakyti apie baudžiavą ir pagaliau apie kiekvieną socialinę santvarką, kuri leidžia vieniems išnaudoti kitus ir kuri paverčia visą žmogaus darbą (ir tuo pačiu ir jo buvimą) paprasta ekonomine vertybe, apmainomą už tam tikrą medžiaginių gėrybių kiekį. Dažnai kalbama apie nuosavybės šventumų. Šitą principą pripažino net Prancūzų revoliucijos veikėjai (pav., Robespierre). Bet ką reiškia šitas principas? Jei jis pabrėžia, kad kiekvienas turi teisę naudotis savo asmeninio darbo vaisiais, tai jis nesukelia abejonių. Tai išplaukia iš asmenybės subjektyvinių teisių. Bet jei tai reiškia, kad esamasis turtų suskirstymas yra teisingas ir neturi būti pakeistas, tai toks šio principo remtas krikščionybės mokslu. – Tačiau iš to, kas pasakyta, dar neaiškėja, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis krikščionybė (religija) gali veikti kultūrą ir formuoti ją taip, kad atitiktų Kristaus įsakymus. Net pripažinus, kad kiekvienas krikščionis turi siekti socialinės santvarkos pakeitimo ir patobulinimo, galima vis dėlto neigti religijos tiesioginį ryšį su politiniu ir socialiniu gyvenimu. Paprastai taip samprotaujama: socialinė santvarka ir politinio gyvenimo kryptis pareina nuo tautos arba visuomenės  moralinio nusistatymo, nuo jos dorovės lygio. Bet kiekviena tauta arba visuomenė susidaro iš paskirų individų, ir, vadinasi, bendras visuomenės dorovingumas pagrįstas atskirų jos narių dorovingumu. Vadinas, norint tobulinti socialinę ir politinę santvarką, pirmiausiai reikia rūpintis tuo, kad paskiri visuomenės nariai tobulintųsi ir pasiektų aukštesnio dorumo laipsnio. Socialinės santvarkos pakeitimas vienas neduos jokių pozityvių pakeitimų, jei žmonės paliks tie patys. Kovojant su blogiu socialinėj srityje reikia pašalinti jo priežastį, t. y. žmonių nedorumą; tada išnyks palaipsniui ir šios priežasties vaisiai – socialinės santvarkos neigiamybės. (Taip žiūrėjo iki šiol į šitą klausimą daugumas krikščionybės atstovų, pav., ir Tolstojus). Jie mano, kad krikščionybė (bažnyčia) gali pakelti visuomenės dorovinį lygmenį ir padėti visuomenės socialinės santvarkos patobulinimui, visiškai nesikišdama į politinius ir socialinius klausimus ir veikdama tiktai atskirus asmenis, kaipo bažnytinės bendruomenės narius.

Vienok įsižiūrėjus atidžiau į šitą argumentaciją, mano supratimu, negalima ją pripažinti visiškai teisinga ir štai dėl ko: 1) Negalima socialinę dorovę laikyti tik išvestine ir priskirti jai tik antrinę reikšmę. Žmogus kaip asmenybė ne tik individas, bet ir kolektyvo narys (socialinė būtybė – Zoon politikon). Artimo meilė tikra – prasme – ne vieno arba kito individo meilė; jos objektas yra ne tik kiekvienas paskiras individas, bet ir kolektyvas (tauta, visuomenė, žmonija) kaip visybė. Esama nemažai tokių žmonių, kurie privačiame gyvenime pasižymi nemenku dorumu, bet kuriam visiškai trūksta jautrumo socialiniams reikalams ir klausimams. Ir krikščioniškas dievobaimingumas iki paskutinių laikų buvo kaip tik tokio pobūdžio. Tiesa, galima sakyti, kad dorovės socialinį momentą atstojo krikščioniška labdarybė. Bet labdarybė tik surogatas, kurs gali nuraminti vien tų asmenų sąžinę, kurie nesupranta, kas yra tikras solidarumo socialinio gyvenimo srityje. 2) Jei žmogus savo esme yra socialinė būtybė, tai aišku, kad ne tik socialinė santvarka pareina nuo atskirų kolektyvo narių, asmeninės dorovės (religingumo), bet kad ir atvirkščiai, paskiro individo dorovinis nusistatymas pareina nuo visuomenės socialinės struktūros. Šių dviejų momentų santykis yra abipusiškas: vienas veikia antrą ir atvirkščiai.

Jei mes pažvelgsime į Europos politinės ir socialinės istorijos eigą XIX a. ir XX amžiaus pradžioje, tai pamatysim, kad krikščionybė nustojo savo įtakos krikščioniškų tautų gyvenimui – o tatai faktas, kurio negalima neigti – pirmiausia dėl to, kad ji išleido iš savo rankų iniciatyvą beveik visuose tuose klausimuose, kuriuos iškelia mūsų dienų socialinis gyvenimas. Ir todėl šitą iniciatyvą pasiėmė tie visuomenės sluoksniai, elementai, kurie religijai yra abejingi arba net stoja jos karščiausiais priešais. Marksistiškas ateizmas ir kiti įsigalėjusios visuomenėje ir net liaudyje ateizmo formos niekuomet nebūtų turėjusios tokio didelio pasisekimo, jei krikščionybė (visos bažnyčios: katalikybė, protestantizmas, stačiatikybė) būtų geriau supratusi, kokias socialines pareigas jai uždeda Kristaus mokslas jei ji nebūtų pasirinkusi lengvesnį ir patogesnį kelią – remti savo autoritetu esamąją socialinę tvarką ir naudotis jos globa. – Maskvoje komunistinė valdžia įsteigė antireliginės propagandos muziejų; dabar jo vardas pakeistas religijos istorijos muziejumi. Ta medžiaga, Kuri ten surinkta, žinoma, nušviečia religijos  (ypač krikščionybės) istoriją gana vienašališkai, iškeldama vien jos neigiamą pusę. Tačiau, reikia pripažinti, šitų neigiamų faktų bei dokumentų rinkinys parodo įtaigų įspūdį ir aiškiai parodo, kiek žymūs ir edovanotimi bažnyčios apsileidimai socialinėje srityje. – Ir apsileidusi krikščionybė tuo pačiu davė galimybės savo priešams pasiimti bei pasisavinti tas idėjas, kurios išaugo iš Kristaus mokslo (asmenybės absoliuti vertė, lygybė, broliškas žmonių ir tautų solidarumas). Socializmo bei komunizmo politinis patosas, jo galybė ir įtakingumas, toli gražu nesiremia tik klasių (proletariato ir kapitalistų) priešingumu ir šio priešingumo jausmu, bet visų pirma kaip tik tomis moralinėmis idėjomis, kurias jis pasiskolino iš krikščionybės. Ir todėl mes randam tarp socialistinės ir komunistinės jaunuomenės daug daugiau tikro idealizmo, ir ryžtumo paaukoti savo gyvenimą socialinės teisybės idėjos triumfui, negu pas tikinčius krikščionius, aplankančius reguliariai bažnyčią. – Ir tie, įdomu pažymėti, pagonys, kurie yra aplankę Europą ir susipažinę su dabartinės Europos socialine būkle, stebisi tuo, kad ji visiškai neatitinka ir net prieštarauja krikščionybės pagrindiniams reikalavimams. Kaipgi galima pagonims skelbti evangeliją (Kristaus žodį) kaip tikrą išganymo mokslą, jei pačios krikščioniškos tautos nesugeba susitvarkyti savo savaimius reikalus pagal šitą žodį?

Kokią gi išvadą reikia padaryti iš to, kas buvo pasakyta? Žinoma, negalima reikalauti, kad pati Bažnyčia ir jos atstovai įsikištų tiesiog į politikos reikalus. Bažnyčios katedra netinka politinei agitacijai varyti ir religiją pajungti partijinei politikai. Bet šiaip ar taip mūsų laikais kiekvieno krikščionies svarbiausias uždavinys kovoti už tokią socialinę santvarką, kuri atitiktų krikščioniško mokslo įsakymus ir tarnautų ne Momonui, o Dievui, tai reiškia, tikros dvasinės kultūros vertybių įgyvendinimui. Vertybių tikra hierarchija turi būti atstatyta: žemesnės (medžiaginės) turi būti subordinuotos aukštesnėms. Ir todėl kiekvienas krikščionis turi ir pačiame savyje ir savo artimuose auginti ir ugdyti jautrumą aktualiems socialiniams reikalams ir problemoms. Tatai yra auklėjimo vyriausias uždavinys. Auklėjimas, kuris niekina ir nepaiso šio uždavinio, žemina socialinį jausmą, nėra tikrai krikščioniškas. Nereikia užmiršti: krikščionybė yra mokslas, kuris iš savo pasekėjų reikalauja ne minimo, bet maksimumo. Tatai mokslas, pasižymįs didžiausiu dinamitizmu ir aktualumu. Kiekvienas esamasis momentas yra lemiamos reikšmės. Veik ir kovok hic et nunc (čia ir dabar)! Tai, ką reikalauja esamybė, turi būti pradėta ir atlikta nelaukiant. Ir jei krikščionybė dar nesukaups visų savo jėgų socialinei tvarkai pakeisti ir patobulinti, tai kiti atliks šitą darbą ir atliks jį taip, kad aukščiausios ir brangiausios krikščionybės idėjos bus iškraipytos, sužalotos ir gal būt net paverstos savo priešginybe. Pradėjus šitą kovą krikščionybei teks išsižadėti tų privilegijų, kuriomis ji iki šiol naudodavosi (kapitalistinių sluoksnių ir valstybės parama), bet esamojoj kitos išeities nėra: reikia arba kovoti arba visiškai atsisakyti nuo krikščioniško mokslo principų įvykdymo. – Taip man atrodo krikščionybės ir socializmo problema esamosios situacijos šviesoje.