Vosylius Sezemanas. Krikščionybė ir socializmas (II)

Bet jei taip yra, tai pasaulio atmainymas reiškia ne tik paskiros konkrečios asmenybės, bet visų žmonių kolektyvų (žmonijos kaipo visybės) atmainymą (arba ištobulinimą). O šitas atmainymas arba ištobulinimas turi paliesti visą žmonijos buvimą ir visą jos gyvenimo sąrangą, vadinas, ne tik jos dvasinę, bet ir jos fizinę (medžiaginę) pusę, nes visuomenės socialinė ir ekonominė saranga tokiu pat būdu neatskiriama nuo jos dvasinės kultūros, kaip ir paskiro individo dvasia (dvasinis buvimas) nuo jo fizinės prigimties. Bet santykis tarp dvasinės ir medžiaginės kultūros yra toks, kad pastaroji eina pirmajai pagrindu; žinoma, ne ta prasme, kad juo aukštesnė ir komplikuotesnė (daugiau diferencijuota) medžiaginė kultūra, juo aukštesnė ir tobulesnė bus ir dvasinė kultūra, bet ta prasme, kad savarankiška dvasinė kultūra gali atsirasti ir klestėti tiktai ten, kur medžiaginė kultūra pasiekė tokį rutuliojimosi laipsnį, kad žmogaus energiją ir intelektas nevisiškai paskendę fizinio egzistavimo ir pragyvenimo rūpesčiuose ir reikaluose, vadinas, kad jo fizinis buvimas šiek tiek aprūpintas ir žmogus gauna galimybes paskirti savo laiką bei savo jėgas kitiems aukštesniems siekiniams. Žmogus tuo ir skiriasi nuo gyvulio, kad jis ne ištisai nepagrimzdes kovoje už buvį, bet sugeba atsidėti ir kitiems kilnesniems uždaviniams, būtent, dvasinio gyvenimo vertybių (tiesos, dorovės, grožio) įgyvendinimui. 

Ir šių vertybių nešiotojas ir įvykdytojas yra kaip tik žmogaus asmenybė, kaipo Dievo pavidalas, ir asmenybės kūrybiška galia. Kur fizinės ir socialinės gyvatos aplinkybės sunkios ir kova už buvį reikalauja iš žmogaus nesiliaujamo, nuolatinio visų fizinių ir intelektualinių jėgų įtempimo, ten negali būti ir tikros dvasinės kultūros ir pati religija išsibaigia šamanizmų ir demonų kultu, palieka primityviškais stabais. Neigti šitą dvasinės kultūros pareinamybę nuo jos fizinio ir ekonominio pagrindo, nuo medžiaginės kultūros (kuri sudaro ir apsprendžia šitą fizinį ir ekonominį pagrindą) – tai reiškia –arba nesiskaityti su faktais ir su žmogaus psichofizine prigimtimi, arba tai veidmainystė, sąmoningai iškreipianti tiesą. Šitą tezę negalima sugriauti ir nurodant, kad buvo ar būna tokių nuotykių, kur žmogus pareiškia kilniausią religingumą ir pasižymi nepaprastu dvasinio gyvenimo intensyvumu, nors išorinės ir socialinės jo buvimo aplinkybės labai sunkios ir nepalankios. Sakoma, kad tarp pirmųjų krikščionių buvo kaip tik daug vergų ir kad krikščionybės mokslas prieinamas ir paprastam žmogui, kurio darbas tarnauja tik kūniško būvio reikalams ir kuriam aukštesnė dvasinė ir intelektualinė kultūra visiškai svetima. Tačiau, taip argumentuojant, išleidžiama iš akių, kad 1) atskiros išimtys nieko neįrodo ir greičiau patvirtina bendrą taisyklę; čia kalbama apie bendrą dvasinės ir religinės kultūros priklausomybę nuo socialinių ir ekonominių aplinkybių, o ne apie paskiro individo dvasinį ir religinį lygį, kurs dažnai žymiai skiriasi nuo jo socialinės aplinkos lygio; 2) visos aukščiausios religijos (krikščionybė, budizmas, tavizmas) atsirado tokiose tautose, kurių dvasinė kultūra pasiekė jau labai aukštą laipsnį, (Indija, žydai helenistinės epochos ir t.t.) ; 3) nuosekliai išskleidžiant šitą pažiūrą (kad religija nesurišta su dvasine kultūra ir nepriklauso jos) reikėtų pripažinti, kad krikščionis bendrai nereikalingas aukštesnės dvasinės ir intelektualinės kultūros ir kad kultūriniai uždaviniai tiktai nukreipia žmogų nuo vienintelio gyvatos tikslo - sielos išganymo. Vadinas, mes grižtam tada prie to asketiško krikščionybės idealo, kurs neigia kultūrą ir tuo pačiu nepripažįsta viso pasaulio (žmonijos) atmainymo ir ištobulinimo aukščiausiu krikščionybės uždaviniu. (Abstraktiškas asmenybės supratimas neatsižvelgiąs į tai, kad konkreti gyva asmenybė organiškai susijusi su savo išorine ir kultūrine aplinka). Krikščionies pozicija šiuo klausimu turi būti aiški ir nedvejojama, neabejotina. Kultūra negali būti tik toleruojama, ji turi būti arba atmetama arba pripažįstama neatskiriamu krikščioniškos pasaulėžiūros elementu.

Tai nereikia taip suprasti, tarytum eksploatacija pareitų vien nuo kapitalistų blogos valios. Pati kapitalistinė santvarka remiasi tokiais ekonominiais santykiais, kurie negali neprivesti prie neturtingųjų darbo išnaudojimo, nes darbas čionai pasidaro preke, kuri perkama ir parduodama tuo pačiu būdu, kaip ir bet kokia medžiaginė prekė neatsižvelgiant į tai, ką šitas darbas reiškia ir duoda pačiam darbuotojui. Ir todėl kiekviena profesija visų pirma įvertinama tuo, kaip ji apmokama ir kiek ji gali aprūpinti žmogaus būvį. Pats ekonominis buvimas pasidaro vyriausiu žmogaus veiklos tikslu. Visa dvasinė kultūra pripažįstama ir branginama vien tiek, kiek ji šiaip ar taip tarnauja medžiaginei kultūrai (technikai). Visos kultūrinės vertybės (mokslas, menas, grožis ir kt.) išlyginamos su medžiaginėmis (ekonominėmis) vertybėmis (pirmiausia su pinigais) ir matuojamos pinigais. Ir pati religija šiuo atžvilgiu nesudaro išimties, ir jinai tampa išnaudojimo priemone; žinoma, ne tiesiogine prasme (kaip kitos dvasinės gėrybės), bet ta prasme, kad religijos ir ypač bažnyčios autoritetas sunaudojamas kaip tinkama priemonė esamajai (kapitalistinei) santvarkai palaikyti, t. y. žmonėms įtikinti, kad šita santvarka paties Dievo nustatyta bei sankcijonuota ir todėl turi būti visų pripažįstama ir apsaugojama. Žodžiu, kapitalizmui viešpataujant beveik visa dvasinė kultūra patenka medžiaginės kultūros ir ekonomikos vergijon. 

Aukštesniosios vertybės subordinuojamos žemesniosioms ir turi joms tarnauti. Aišku, kad skleisdamasi šiąja kryptimi, Europos kultūra ne tik neruošia pasaulio atmainymo ir tobulinimo (nurodyta aukščiau prasme), bet, priešingai, rodos, veda prie tokios žmonijos būklės, kur viešpatauja ne teigiamos, o neigiamos vertybės (blogio valdžia). – Ir todėl krikščionybė turi arba visiškai nusigręžti nuo esamojo kultūrinio gyvenimo ir grįžti prie asketiško vienuolio idealo, atiduodama pasaulį blogio valdžiai, arba ji turi sutelkti visas savo jėgas lemiamajai kovai su viešpataujančiomis kapitalistinėj santvarkoj tendencijomis. Priešingai ji nebeteks jokios realios reikšmės bei įtakos žmonijos gyvenimui. – Neatsitiktinis dalykas, kad pirmosios krikščionių bendruomenės buvo sutvarkytos pagal principą, kurį mes dabar vadinam komunizmu. Visos medžiaginės gėrybės buvo bendros ir vienodai dalijamos tarp bendruomenės narių. Ekonominė santvarka čia buvo subordinuota aukštesniam tikslui – religiniam gyvenimui ir bendravimui ji atliko tik tarnybinę funkciją ir turėjo savo srities ribose įvykdyti meilės ir solidarumo reikalavimus. Ir beveik kiekvieną kartą kai vėliau krikščionybėj atsirado sąjūdis, kuris stengiasi atnaujinti bei atstatyti tikrą Naujojo Įstatymo supratimą, buvo padarytos pastangos grįžti prie šitos pirmųjų krikščionių komunistinės santvarkos. Šitie mėginimai nepavyko, taip pat kaip ir senovės krikščionių komunistinės bendruomenės negalėjo išsilaikyti, išnykdavo ir visos jų pavyzdžiu sukurtos komunos. Ne dėl to, kad komunistinė visuomenė savo esme yra neįvykdoma utopija, o pirmiausia dėl to, kad dar nesusidėjo (stigo) tos istorinės ir kultūrinės aplinkybės, kurios buvo reikalingos tokiai santvarkai įvykdyti. Senovės kultūriniame pasaulyje krikščionybė galėjo išplisti ir įsigalėti tik pripažinusi jo ekonominę ir socialinę santvarką. Tai buvo kompromisas, be abejo, neišvengiamas, bet kiekvienu atveju toks kompromisas, kuris įnešė į krikščionybę daug svetimų ir nesuderinamų su jos mokslo pradmenimis elementų. Todėl negalima padaryti išvados iš šito istorinio fakto, (kad šitas kompromisas buvo reikalingas krikščionybės išplitimui ir įsigalėjimui), kad krikščionybė savo esme suderinama su bet kokia socialine santvarka (arba bent su buvusia ir esamąja Europos tautų santvarka).